Viena šių išrinktųjų tapo mergina iš Lietuvos, jau antrus metus besistažuojanti operos teatre, kuris daugeliui pasaulio atlikėjų taip ir liko svajone.
- Ar Londono Karališkojoje operoje “Covent Garden” stažuojasi tik dainininkai?
- Programoje vienu metu dalyvauja 10-12 žmonių. Du trečdaliai dainininkų, trečdalis - pianistai, dirigentas ir režisierius. Mes visi dalyvaujame pagrindinėse operose, bet turime ir pamokų, ir paskaitų, ir savo projektų. Mes, stažuotojai, kaip maža operinė kompanija, galime ir patys ką nors suorganizuoti.
Ir suorganizuojame. Karališkajame operos teatre, be pagrindinės salės, yra ir kamerinė, turinti apie 400-500 vietų. Ten irgi vyksta muzikiniai renginiai - rečitaliai su pianistais, koncertai su orkestrais.
- Ko dar, be dainavimo, Jūs mokotės?
- O, disciplinų yra įvairių. Ir kalbų paskaitos, ir scenos judesys, ir vaidyba. Ir fechtavimo pamokos!
- Edgaras Montvidas įspūdingai pasakojo apie meistriškumo pamoką Lučiano Pavaročio karališkuosiuose apartamentuose. Jums įžymybės dar nedalijo patarimų savo viešbučio kambariuose?
- Teatre kiekvieną dieną galiu pamatyti ir pamatau begalę žymiausių pasaulio menininkų. Meistriškumo pamokose mus moko garsūs dainininkai. Be Pavaročio, yra daugybė puikių menininkų, kurie gal mažiau žinomi, bet galbūt yra geresni dėstytojai. Man kaip tik tai yra svarbiau.
- Jūsų dvejų metų stažuotė artėja prie pabaigos. Ar jau turite planų, kas bus toliau?
- Aš tikiuosi, kad turėsiu darbo. Tikiuosi dainuoti.
- Londone? Karališkojoje operoje?
- Nesvarbu. Dainuosiu ten, kur bus darbo.
- O po darbo grįšite į namą Pirėnuose, panašų, kokį įsigijo E.Montvidas?
- Nebūtinai (juokiasi). Tikrai, nežinau, kur aš dainuosiu. Konkrečiai dar nieko negaliu pasakyti. Ir apie namą Pirėnuose ar kur nors kitur visai negalvoju. Aš labai mėgstu gyventi lengvai, prie nieko neprisirišti, nuo nieko nepriklausyti. Man patinka gyventi taip, kaip gyvenu dabar: aš žinau, kad mano namai ten, kur yra mano šeima - mano tėvai ir sesuo.
Jie - Vilniuje, vadinasi, mano namai irgi Vilniuje. Ten visuomet sugrįžtu su džiaugsmu. O kur gyventi, kai aš ne namie, man visiškai nesvarbu. Darbas yra svarbiau už gyvenimo sąlygas.
- Kokios Jūsų gyvenimo sąlygos Londone?
- Nieko įdomaus negaliu papasakoti. Namų ten beveik nematau, grįžtu tik pernakvoti. Visą laiką praleidžiu arba operoje, arba mieste, vaikščiodama į teatrus, muziejus. Buitis man nelabai svarbi.
- Bet visgi - kaip gyvena Karališkosios operos stažuotojai? Išnuomotuose numeriuose “Plaza” viešbutyje? Specialiai jiems skirtuose butuose?
- Mes esame etatiniai darbuotojai, gauname atlyginimą. O gyvenk, kaip nori. Kaip išmanai. Atvykėliai nuomojasi, Londono gyventojai po darbo grįžta į namus, į savo šeimas. Aš gyvenu name su dar keliais jaunais žmonėmis iš įvairiausių šalių. Mes savarankiškai nuomojamės tą namą. Jis labai patogioje vietoje, netoli Operos teatro. Nereikia jaudintis, kad važiuojant sustos metro ar dar kas atsitiks. Visuomet galima nueiti pėsčiomis.
- Ar Londone turite draugų? Tokių, kuriuos galėtumėte pavadinti labai artimais?
- Mano artimiausi draugai yra mano šeima: tėvai ir sesuo. Mes visi nepaprastai mėgstame muziką. Tačiau profesionaliai muzika užsiimu tik aš viena. Ir už tai aš dėkinga savo šeimai. Jei ne ji, neįsivaizduoju, kad galėčiau būti savo profesijos atstove. Tai nepaprastai daug duodantis, bet kartu ir įtemptas, labai nervingas, emocingas darbas.
Kai nesi namuose, kai važinėji iš vieno pasaulio krašto į kitą, kai visi draugai toli ir nėra su kuo net pasikalbėti, svarbu žinoti, kad turi užnugarį. Mano užnugaris yra šeima. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be savo artimiausių žmonių patarimų, palaikymo, meilės.
- Kokios Jūsų artimųjų profesijos?
- Pagal išsilavinimą abu tėvai inžinieriai, bet dirba kitokį darbą. Tėvas užsiima verslu, mama dirba Lietuvos žydų bendruomenėje. Sesuo - administratorė.
- Ar Jūsų vardas Liora yra hebrajiškas?
- Taip. Jis susideda iš dviejų dalių: “li” reiškia “man”, “or” - “šviesa”. Liora, išvertus į lietuvių kalba, yra “mano šviesa”.
- Po koncerto Jums ploja, skanduoja “bis” ir neša gėles. Bet ar buvo koncertų, po kurių apsiverktumėte grimo kambaryje?
- Verkti gal neteko... Neprisimenu, kad taip būtų atsitikę. Būna toks labai sunkus tuštumos jausmas. Atrodo, viską atidavei, o atgal - nesugrįžo. Neprisipildei. Bet jei taip ir nutinka, visuomet kaltinu tik save. Niekada - kolegų ar publikos. Esu įsitikinusi, kad jei kažkas buvo ne taip, kitą rytą reikia sugrįžti į repeticijų kambarį ir dirbti geriau, daugiau, sunkiau.
Aš juokauju, kad Londono Karališkajame operos teatre, kuriame dirba koks tūkstantis žmonių, visi paimti įkaitais. Savanoriškais savo aistros, savo profesijos įkaitais. Nes tai yra profesija, kai norisi dirbti viršvalandžius, dirbti daugiau, geriau, kai nuolat rungtyniauji pats su savimi. Tai išvargina - ir fiziškai, ir emociškai. Tačiau būna koncertų, kai tau atrodo, kad pasisekė kelios akimirkos, tačiau jos buvo tokios, kad dėl jų vertėjo prakaituoti, dirbti iki išsekimo.
- Ar kaip nors ypatingai saugote balsą?
- Ne, tiesiog gyvenu proto ribose. Stengiuosi daryti viską, ką mėgstu. Net koncerto dieną kaip nors ypatingai nesielgiu. Žinoma, priklauso nuo koncerto - ar tai operos spektaklis, ar kelios arijos, ar visas rečitalis.
Prieš rimtą pasirodymą reikia poilsio, susikaupimo. Bet tai nereiškia, kad visi privalo vaikščioti ant pirštų galų ir elgtis taip, lyg aš būčiau ligonė. Tai tik sunervintų, dar labiau sureikšmintų vakare laukiantį įvykį. Nereikia specialiai taikstytis prie manęs ir lepinti. Tada tik sunkiau.
- Tačiau namuose Vilniuje Jūs, ko gero, neišvengiamai esate lepūnėlė.
- Šeimoje aš jauniausia, bet sunku pasakyti, ar esu labiausiai lepinama. Man atrodo, kad mes visi labai mylime ir lepiname vieni kitus. Be galo mėgstu sugrįžti namo. Ir visada noriu, kad mano šeima būtų salėje, kai aš dainuoju.
- Ar grįžtate į Lietuvą apsikrovusi lauktuvėmis iš Londono, dovanomis kiekvienam šeimos nariui?
- Ne. Mes nelabai dažnai dovanojame vieni kitiems dovanėles vien dėl malonumo dovanoti. Gal pasakysiu taip: mes nemėgstame nereikalingų dovanų. Žymiai geriau už kokį nors niekutį nupirkti lėktuvo bilietą ir pasakyti: atvažiuok pas mane po savaitės. Jokiomis materialiomis vertybėmis nepakeisi džiaugsmo pabūti kartu.
- Kaip atrodo Jūsų šeimos buvimas kartu?
- Tai būna retai, nes netgi kai aš grįžtu namo, visi dirba. Repetuoti, koncertuoti išlekiu ir aš, taigi mes matomės maždaug pusvalandį prieš miegą. Susirenkame vakarieniauti. Bet ir to užtenka. Svarbu ne kiek, o kaip.
- Ko dažniausiai klausia mama, kai kalbasi su Jumis apie gyvenimą ir darbą Londone?
- Mama sako, kad jai svarbiausia, jog aš būčiau laiminga. O aš visą laiką klausiu: kas tai yra? Ko man gali trūkti? Turiu mylimą šeimą, mylimą profesiją...
- O mylimą žmogų?
- Kol kas esu įsimylėjusi savo profesiją. Meilė muzikai mane jau seniai išvarė iš namų, jau šešti metai, kaip nebegyvenu Lietuvoje. Ketverius metus mokiausi ir dirbau Amerikoje, dabar - Londone. Nesigailiu.
Esu labai užimta, bet tai yra mano pačios pasirinkimas. Aš nieko nedarau per prievartą. Turiu nepaprastas sąlygas dirbti, galiu stebėti repeticijas, susipažinti su geriausiais pasaulio dainininkais, muzikantais, dirigentais, režisieriais.
Londone kiekvieną vakarą stengiuosi eiti į koncertus, į spektaklius - ir operos, ir dramos. Laikas bėga taip greitai, kad negaliu patikėti, jog jau antri mano stažuotės metai. Stengiuosi kuo daugiau pamatyti, išgirsti, aplankyti, sužinoti. Sakau nuoširdžiai: man tiesiog nėra kada rūpintis meilės reikalais.
- Ar sunku bus atsisveikinti su Londonu, jei, pasibaigus stažuotei, Jums pasiūlys darbą kitur?
- Tas miestas man labai patinka, bet darbą aš myliu dar labiau. Manau, kad man bus gera visur, kur bus mano darbas.
- Jūs matote kitokį Londoną nei dauguma į Didžiąją Britaniją ieškoti darbo atvykusių lietuvių. Koks yra Jūsiškio Londono veidas?
- Taip, mano Londonas kitoks, pripažįstu. Pirmiausia aš praleidžiu daugybę laiko, kasdien apytikriai po 10 valandų, pastate, kuriame viskas tam tikra prasme yra utopija, pasaka. Opera. Mes, realūs žmonės, kaip sakiau, esame tos utopijos įkaitai. Bet kai išeinu iš repeticijų kambario, iš Karališkosios operos teatro pastato, renkuosi tai, ką labiausiai mėgstu ir ką man gali duoti Londonas, - gausybę kultūros ir meno renginių.
- Finansinės galimybės tai leidžia?
- Taip, atlyginimo man užtenka. Aš lankausi ten, kur noriu.
- O elitinėse parduotuvėse?
- Manęs parduotuvės niekada nedomino. Nerengčiau ekskursijų po jas net jei uždirbčiau penkiskart daugiau. Man tai visiškai neįdomu. Uždirbdama penkis kartus daugiau, aš pamatyčiau penkiskart daugiau muziejų, spektaklių, gerų filmų, parodų.
- Sakėte, kad dainininkės profesija Jums, kaip žmogui, duoda nepaprastai daug. Ar yra dalykų, kuriuos paaukojote dėl muzikos?
- Aš tiek laiko praleidžiu apsupta menininkų, kad pasiilgstu žmonių, kalbančių kitomis temomis, kad ir apie mokslus. Mokykloje mano klasei buvo sustiprinta matematika, fizika ir informatika. Kartais pajuntu, kad pradeda trūkti tokių tikslių dalykų, kurie man simbolizuoja kitokį požiūrį, kitokius norus, kitokias mintis. Pasiilgstu senų gerų draugų, su kuriais galiu susirašinėti, bet apkabinti jų, išvysti savo kambaryje, neturiu galimybių. Pasiilgstu gyvenimo, kuriame - ne viskas natose ir tarp natų. Maldydama tokį troškulį, vakarais skaitau knygas apie gamtos dėsnius, politiką, apie pasaulį, kuris yra už Operos teatro sienų.
