- Kur slypi lietuvių nesėkmės priežastis pasirodant „Eurovizijoje“?

Linas: Kas sakė, kad nesėkmės. Visi galvoja, kad „Euroviziją“ reikia vertinti kaip kažkokią didelę sėkmę ar nesėkmę. Tai yra „just“ konkursas, daug konkursų būna, o apie kai kuriuos iš viso nešnekama, nors kai kurių atlikėjų karjeroje jie yra daug svarbesni nei „Eurovizija“. Iš tiesų sunku pasakyti, kur ta nesėkmės priežastis ir kodėl lietuviams tepavyko užkopti iki 13 vietos.

Gal kartais tiesiog netinkamas laikas, pavyzdžiui, Smilgevičiūtės (Aistė Smilgevičiūtė – red.) „gabalas“ buvo toks geras, bet turbūt ne tuo metu nuskambėjo. Tas pats ir su Lauros (Lauros ir „The Lovers“ – red.) daina, kuri turėjo skambėti tada, kai dainavo Smilgevičiūtė. Tada jis atitiko tuos kiškučių standartus. Dabar „Eurovizijoje“ populiariais tampa visokie „freakai“ (anglų k. „keistuolis, pamišėlis“ – red.), tai, kas yra su sarkazmu, su humoru, kas atrodo ne taip blizgančiai ir pūkuotai.

- Ar svarbu kas pasirodo scenoje: vyras ar moteris?

Simona: Net nežinau...

Linas: O koks skirtumas, jei yra geras atlikėjas ir gera daina. Vyras ar moteris – tai tik atlikėjas, laimi ir vyrai, ir moterys. Gal svarbiau yra pats kūrinys.

Simona: ... juk tai dainos konkursas.

Linas: Trys pagrindiniai komponentai yra daina, šou ir atlikimas, t.y. atlikėjas ir jo charizma. Dar labai svarbu yra prodiusavimas, kūrinio išreklamavimas kitose šalyse.

- Ar galima į šį konkursą leisti nepatyrusį atlikėją?

Linas: Jeigu jaudulys ar praktikos neturėjimas pakenktų pasirodymui, tada negalima.

Simona: Kiek pas mus atlikėjų, kurių albumai parduodami tūkstančiais, o jie nesugeba net gyvai padainuoti? Tokius atlikėjus siųsti yra gerai? Tada jau geriau jauni žmonės, kurie turi mažai patirties, bet puikius vokalinius duomenis. Manau, jie tikrai geriau pasirodytų be patirties, bet su vokalu, nei su patirtim, bet be vokalo.

Linas: Bet jei ir tas, ir tas kartu – tada iš viso gerai. Kadangi „Eurovizija“ yra „bajeris“, Britanijoje netgi yra laidos, kuriose atvirai šaipomasi iš šio konkurso, mums irgi reikėtų su „bajeriu“ pažiūrėti į visą šitą reikalą. Jei „LT United“ ar kokia kita kompanija padarytų „fainą bajerį“, kurį priimtų europiečiai, tai galbūt ir būtų sėkmės garantas. Tai turi būti „skanu“.

Simona: Pavyzdžiui, kaip praėjusiais metais moldavai su savo bobute. Ir to nacionalizmo užteko, ir visiems linksma, ir visi prisiminė tą „gabalą“ su bobute.

Linas: Reikia tokio blyksnio, to, ko dar niekas nedarė. Tai žiauriai „veža“.

Simona: Girdėjau, kad kai kas šiais metais bando kopijuoti kažkokius arabiškus ar turkiškus ritmus. Toks „gabalas“ niekada nelaimės, nes jis niekuo neišsiskirs, nes tada Lietuva dainuos taip, kaip turkai ar Balkanų šalys. Dabar reikėtų arba daryti „prikolą“, arba ką nors nacionalinio.

Linas: Iš tikrųjų žmones paperka nuoširdumas. Netgi nuoširdus „bajeris“, bet jei bandysi tai perteikti per sarkazmą, tai nebus smagu.

- Kiek svarbi yra reklama ir kas turėtų ja rūpintis reklama?

Linas: Ja turėtų rūpintis kokia nors prodiusuojanti kompanija, kaip tai darė Ruslana. Ji dar iki „Eurovizijos“ ruošėsi jai beveik metus laiko. Ruslana apgalvojo daug variantų ir ėjo su tokia nuostata, kad turi laimėti, o pas mus visi ruošiasi pribėgom: duosiu į atranką, truputį pasireklamuosiu, per LTV parodys ir viskas bus „čiki“. Reikia labai daug ruoštis ir pačiam žinoti, ko tu nori.

Simona: Geriausia, kai prieš „Euroviziją“ visos šalys yra girdėję tą „gabalą“ ir per tas tris minutes prisiminę, galėtų pasakyti „o, prisimenu šitą „gabalą“, jis yra geras, balsuoju už jį“. Reikėtų surasti kuo daugiau pajamų, kam švaistyti pinigus, kai šalis moka tokį didelį mokestį. Reikėtų kuo daugiau pasistengti dėl šou, dėl kelionių, kad šalis užimtų kuo aukštesnę vietą, kad kiti metai būtų garantuoti.

- O kai jūs dalyvavote, užteko reklamos?

Linas: Pritrūko ir laiko, ir reklamos, ir pinigų. Nepavyko visko apvažiuoti, kai kurių kelionių išlaidas teko patiems padengti. Lauros situacija buvo kur kas geresnė, nes už ją viską darė „bombiečiai“ (įrašų leidybos kompanija „Bomba Records“ – red.). Geriausias reklamos pavyzdys, mums koncertuojant, buvo Maltoje, kur 95 proc. gyventojų žiūri „Euroviziją“, kai pas mus krepšinio tiek žmonių neturi, nors esame vadinami krepšinio šalimi. Mes ten pasirodėme specialiose „Eurovizijai“ skirtose laidose, o kitą dieną einant gatve mūsų prašė autografų. Tai buvo labai keista, nes Lietuvoje išėjus į gatvę ne visi pažįsta. Tai jautėsi ir skiriant balus – iš maltiečių gavome gana aukštą įvertinimą.

- Ar svarbus vakarėlis, kurį rengia atlikėjai prieš pat „Eurovizijos“ konkursą?

Linas: Jis yra labai svarbus. Kai esi jau pačiame konkurse, į kurį suvažiuoja daugybė žurnalistų, reikia juos kažkaip sudominti, nes jie apie tave rašo, siunčia į savo šalį straipsnį, kurį skaito tos šalies „Eurovizijos“ žiūrovai. Tame vakarėlyje svarbu pradžiuginti kitus dalyvius ir suteikti informacijos žurnalistams apie save. Tas, kas surengia kokį „šustrą“ vakarėlį, apie jį ir parašo. Simona: Būna, kad šalys susijungia ir daro bendrą vakarėlį, kaip tai praėjusiais metais darė Laura ir latviai. Kažkuriais metais, kai belgai darė tokį vakarėlį, atsivežė sunkvežimį šokolado ir visiems išdalijo.

Linas: Maltos atlikėjai turėjo visą organizacinį komitetą, kuris rūpinosi rėmėjais, drabužiais, vaizdo klipais, šokėjais, reklaminiu turu. Būdami svečiose šalyse jie netgi gauna dienpinigius todėl, kad atstovauja šaliai, yra įpareigoti gerai pasirodyti, jiems sukuriamos geriausios sąlygos ir už tai mokama - tai yra jų darbas. Važinėdami po svečias šalis, jie reklamuoja dainą tuo pačiu ir savo šalį. Pas mus irgi reikėtų daugiau veiksmo, daugiau iniciatyvos iš organizacinio komiteto. LTV galėtų rasti kokį stambų rėmėją, tada būtų pinigų ir kelionėms, ir geram vaizdo klipui, nes jis yra labai svarbus dalykas. Jei vaizdo klipą visur rodys, žmonės atsimins ir šalies veidą, ir už tą šalį balsuos.

- Kodėl šis konkursas yra tapęs kone valstybinės svarbos įvykiu?

Linas: „Eurovizija“ yra žiauriai „išpromintas“ reikalas. Ir pats konkursas Europos kontekste turėtų būti rimčiausias testas, gal jis toks ir yra, nes tokia auditorija ir tokie reitingai yra pakankamai stipru, tačiau muzikine prasme „Eurovizija“ nusileidžia daugeliui kitų festivalių, kuriuose teko dalyvauti. Ta visagalė reklama... Dar turbūt čia svarbus tas lietuviškas charakteris: jei tu laimėjai – tai mes laimėjome, jei pralaimėjai – tai „fsio“... Klausiau, o kaip tokie dalykai vyko Maltoje, kai jų atlikėja užėmė vieną paskutinių vietų. Sakė, kad ji ir toliau yra populiari, koncertuoja, leidžia albumus, visi ją ant rankų nešioja, suprasdami, kiek jai visko teko ištverti. Jie mąsto šiek tiek pozityviau, o mes, šiauriečiai, ne tokie atlaidūs. Nors aš džiaugiuosi tuo, kaip mes su Simona pasirodėme tame festivalyje.

Simona: Biografijoje įrašytas toks nemažas žingsnis.

Linas: Susidraugavome su Ruslana, iki šiol mus kviečia į tas šalis, kuriose anksčiau pasirodėme, taip pat ketiname išleisti albumą Ukrainoje. Tai išėjo į naudą, mus žino, nors mes nepasiekėme itin aukštų rezultatų „Eurovizijoje“, mus vis tiek visur kviečia. Mes džiaugiamės tuo, ką padarėme.

- Jei turėtumėte galimybę organizuoti nacionalinę atranką ir išrinkti nugalėtojus, ką ir kaip darytumėte?

Linas: Aš galbūt rinkčiausi olandų formatą, nes teko matyti, kaip jie tai daro. Tai yra žiauriai stipru, objektyvu ir tikra. 50 proc. lemia komisijos balsai ir 50 proc. – žiūrovų balsai. Vyksta atrankiniai turai, kuriuose atranką atlieka tik komisija, kol išrenka į finalą. Komisiją sudaro kompetentingiausi savo srities atstovai. Po pasirodymo jie pasako savo nuomonę, tikrą nuomonę, nebijodami ir garsiai, ne taip, kaip pas mus - bijo pasakyti. Kodėl bijo? Jei tai yra šūdas, tai ko čia atėjai, kodėl užimi eterį? Jei pasirodymas buvo geras, taip ir pasakai, dar patari, kaip profesionalas.

Simona: Aš irgi pastebėjau, kad pas mus žiuri nariai bijo pasakyti savo nuomonę.

- Dar kartą dalyvautumėte „Eurovizijoje“ atstovaudami Lietuvai ar kuriai kitai šaliai?

Linas: Ne, aš nebent dalyvaučiau kaip kompozitorius. Kam mums „parintis“, mes ir taip praėjome kryžiaus kelius, kol radome rėmėjus vaizdo klipui ir kelionėms, niekas už mus to nedarė, pusmečiui atsisakėme savo darbų ir asmeninio gyvenimo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją