„Kosminės Kalėdos Kaune“ – taip pavadintas žiemos švenčių renginių maratonas šį šeštadienį prasidės efektingu Kalėdų eglės įžiebimo koncertu. Savo geriausias dainas atliks „Antikvariniai Kašpirovskio Dantys“, Iglė ir Tadas Juodsnukis, Giedrė, Monique ir Vaidas Baumila, Jurijus Veklenko, Justinas Jarutis ir I. Valinskienė.
Inga šypteli, kad jiems – daug koncertuojantiems atlikėjams – gruodis yra „trenktas“ mėnuo. „Dovanos – paskutinę minutę, kiek nervų sugadina! Likus trims mėnesiams užsirašau su trimis šauktukais: „Dovanos!!!“ Ir vis tiek puolu jų ieškoti tik paskutinę minutę“, – prisipažįsta Inga.
Laimei, namiškių jai nereikia savo dovanomis nustebinti, priblokšti. Prioritetas – nebrangios ir praktiškos dovanos. O ką išrinkti – tarpusavyje jie žaidžia užuominomis. „Mano vyriškis šiemet užsiprašė gražių, šiltų, naminių šlepečių. Paprasta, ir labai net kalėdinė dovana“, – pasakoja Inga.
Kūčias ir Kalėdas ji praleis su namiškiais, keps žąsį. „Mes labai mėgstame žąsį – ne antį ar kalakutą. Ir susėdimas prie stalo jau tapo tradicija. Bus ir kalėdinė eglė, kurią visuomet stengiuosi puošti gyvą. Kartais vaikai padeda. Bet veiksmas tikrai ne toks, kaip filmuose“, – juokiasi I. Valinskienė.
Būsimojo renginio vedėja Ieva Stasiulevičiūtė su nostalgija mena savo vaikystės egles ir jų papuošimus: tai buvo ir seni, vienetiniai žaisliukai, ir saldainiai, perverti kabliuku, rašoma spaudos pranešime.
„Puošimo saldainiais tradicija man ypatingai patiko, tačiau aš niekada nesuprasdavau, kodėl eglutę reikia puošti tik gruodžio 24-ą dieną. Tai mane – vaiką – labai kankindavo, – šypsosi Ieva. – Vėliau, kai jau supratau, kad galiu puošti savo eglutę kada noriu ir kaip noriu, turėjau įvertinti, kad tradicijos stipriai priklauso nuo gyvenimo tempo ir aplinkybių. Vienais metais nutariau, kam gi man ta eglė, kurią reikės užsinešti į trečią aukštą ir paskui šluoti jos spyglius. Bet kone paskutinę Kalėdų dieną, kai visi nieko nespėja, stovi transporto spūstyse ar parduotuvėje pykstasi dėl paskutinės poros kojinių su išsiuvinėtu seneliu, staiga supratau, kad be eglės iškrentu iš konteksto. Nusipirkau labai gražią šaką, grįžusi pasimerkiau. O kas toliau? Žaisliukų tai nėra. Ir tuomet aš savo šaką tiesiog papuošiau pagal save – ji buvo su perlų karoliais, segėmis. O dabar kasmet perku žaisliukus ir kiekvienas jų būna teminis – pažymintis, kuo man buvo ypatingi tie metai.“
Nors nuo 18-os I. Stasiulevičiūtė gyvena Vilniuje, niekada nepraleidžia progos pabrėžti, kad yra kaunietė. „Kiekvienam gimusiam ir augusiam Kaune yra svarbu, kaip mūsų miesto eglutė atrodo. Bet nežinau, ar reikia teikti tiek reikšmės jos papuošimams, atrodo, kad jie tampa svarbesni už patį Kalėdų principą ir dvasią. Išlaikykime šventiškumą, o santykius išsiaiškinsime krepšinio aikštelėje“, – šypsosi Ieva.
Sulaukusi pasiūlymo vesti Kalėdų eglės įžiebimo koncertą, ji nė akimirkos nedvejojo. „Žinoma, man tai yra didžiulė garbė ir buvo sunku nuslėpti džiaugsmą, gavus šį pasiūlymą. Bet nuotaikos dabar tokios: nuo besidžiaugiančios ir trypiančios mergaitės, kuri pagaliau galės įjungti eglutės lemputes, ir jau oficialiai bus galima klausytis tų kalėdinių dainų, iki tos, kuriai tenka save raminti ir priminti, kokia svarbi, ypatinga ir įpareigojanti yra ši proga, vieta ir aplinka. Bet aš manau, kad net kalėdinių švenčių skeptikui papuošta, šviečianti eglutė vis tiek suminkština širdį“, – sako I. Stasiulevičiūtė.
