Pirmas dalykas, į kurį atkreipi dėmesį Mvulai žengus į sceną Talino „Jazzkaar“ festivalyje, yra plaukai – daug plaukų. Skustą galvą pavertusi įvaizdžio dalimi, viena talentingiausių Britanijos vokalisčių nusprendė palikti praeitį nuotraukose. „Atrodau truputį kitaip nei koncertą reklamavusiuose plakatuose“, – sako ji. „Bet tai vis dar aš.“
Į koncertą atėjusi publika buvo tradiciškai pasitempusi ir kostiumuota. Supranti kodėl. Prieš savaitę Mvula dainavo Anglijos karalienei jos gimtadienyje, didingoje ceremonijoje „Royal Albert Hall“ Londone. Jos įrašai, ypač su Olandijos Metropolio orkestru atlikta debiutinio albumo „Sing to the Moon“ versija, yra grandiozinis, styginių ir pučiamųjų pripildytas soul’as.
Tačiau šio turo metu Mvula nusprendė nusimesti muzikos svorį ir būti savimi – tokia, kokia jaučiasi šiandien. „Atsipalaiduokit. Aš vilkiu pižamą“, – sakė ji, įsispraudusi į sportinį kostiumą ir ant pečių laikanti „kitarą“ – klavišinių ir gitaros instrumentą. „Daug šansų, kad mano krūtinė iššoks per kraštą. Jeigu taip įvyks, kuris nors vienas atsistokit, gerai? Man tai bus ženklas.“
Sėdimi koncertai prieštarauja karibietės mamos ir jamaikiečio tėvo šeimoje užaugusios dainininkės supratimui, kas yra muzika ir kaip ji turėtų būti klausoma. „Esu įpratusi, kad Karibuose žmonės šoka ant scenos ir atima mikrofoną iš manęs“, – pasakojo Mvula trimis aukštais salėje susėdusiems taliniečiams. „Bet juk ilgą laiką gyvenau ir Birmingame. Ten viskas kitaip: žmonės stovi su alaus bokalu rankose ir sako: „dainuok „Green Garden“! (didysis Mvulos hitas – K.V.) Tad viskas tvarkoje.“
Yra sakoma, kad muzikantas scenoje gali atiduoti tik tiek energijos, kiek gauna iš publikos. Atrodė, kad pradžioje tarp Estijos klausytojų ir Mvulos ir jos muzikantų egzistavo nematoma siena, bet dainomis ir „stand up“ komediją menančiais pasakojimais tarp jų, dainininkė ją sugriovė.
Atsipalaidavusi koncerto atmosfera nesumenkino svarbiausio – Mvulos muzikinio talento. Ji geba atlikti ir rašyti netradicines, tarp pop ir džiazo muzikos laviruojančias, bet iš abiejų teritorijų pabėgančias dainas. Futuristinis soul’as. Supranti, kodėl abu jos albumai buvo nominuoti „Mercury“ – prestižiniam muzikos prizui, skiriamam tiems Jungtinės Karalystės įrašams, kurie turi didžiausią artistinę vertę tais metais.
Būtent savo muzikos eksperimentiškumu ir sugebėjimu net į radijišką pop pažiūrėti gudriai (tikrai, įsijunkit „Green Garden“), Mvula išsiskiria iš tiesesne linija einančių kitų savo kartos soul’o dainininkų kaip Emeli Sandé, Samas Smithas ar Adele.
Žinoma, tai reiškia, kad jos dainos niekada nesurinks tiek daug perklausų „YouTube“, tačiau tai nėra vienintelis muzikos vertinimo matas, jei apskritai yra. Kartu koncertuoti Mvulą dar 2014-aisiais kvietė dabar jau išėjęs Prince’as, kuris tais metais sutiko įteikti prestižinį BRIT apdovanojimą geriausiai britų dainininkei tik todėl, kad buvo įsitikinęs, kad Mvula jį ir laimės. Laimėjo Ellie Goulding. Tada Prince’as tiesiog pakvietė Mvulą susitikti, kur jiedu kalbėjo apie muzikos verslą.
Groti „apšildančius“ koncertus būsimame ture Mvulą pakvietė ir legendinių „Talking Heads“ vokalistas Davidas Byrne’as. Į šį turą pakviesti kiti šiandienos Vakarų muzikos keistieji, bet ir didieji: Vilniuje porą kartų jau buvęs Benjaminas Clementine’as, amerikos queer muzikantų kartą reprezentuojantis „Perfume Genius“, prancūzų soul muzikos sesės „Ibeyi“. Mvula yra iš šios kompanijos.
Pačiai Laurai, kaip ji kelis kartus pabrėžė koncerto metu, mylimiausia artistė yra amerikietė Lizz Wright. Ir be abejo, Nina Simone. Sunku sutikti šiandienos džiazo ir soul’o dainininkę, kuri nebūtų įkvėpta legendinės amerikiečių muzikantės ir aktyvistės. Laurai ji tiek svarbi, kad savo „kitarą“ ji pavadino Ninos vardu. Atrodė, kad koncertas Taline Ninai bus paskutinis – atliekant vieną iš kūrinių jis išsijungė po lengvo elektros smūgio. Bet technikai Niną prikėlė antram gyvenimui.
Koncerto pabaigoje Laurai galutinai pabodo sėdinti publika. Ritmas tapo greitesnis, ji pradėjo viena dancehall’iškai šokti scenoje („Buvau „Coachella“, mačiau Beyonce tai darant dvi valandas“). Mvula dainavo Ninos „Be My Husband“, klausytojai pamažu atsistojo ir pajudėjo kartu. Ji pasiekė savo.
Matant Mvulą tokią laisvą ir tvirtą scenoje nepagalvotum, kad už to slepiasi daug ką pergyvenusi asmenybė. Kaip prisipažino koncerto metu, ji turi nemigos problemą, dėl to daugiausia dirba naktimis (albumo pavadinimas „Sing to the Moon“ – „Dainuok mėnuliui“ yra ne veltui). Jai buvo diagnozuota depresija, kurią lydėjo panikos priepuoliai. Dainininkė yra viešai kalbėjusi apie baimę eiti į sceną ir būti savimi („Kuo daugiau būnu savimi, tuo labiau, atrodo, žmonės manęs nemėgsta“).
Bet dėl to koncertas Taline buvo tik dar didesnis triumfas. Mvula parodė, kaip muzika gali padėti pasiekti savo. Skirtumai tarp pasaulio iš kurio ateina Mvula ir jos muzika, ir intravertiškos Baltijos šalių publikos vargiai gali būti didesni. Tačiau sinergija įvyko.
Šeštadienį koncertuojanti Suomijoje, pirmadienį Laura Mvula atskrenda į Kauną, kur bus pagrindinė festivalio „Kaunas Jazz“ atlikėja. Didžiausia klaida būtų neiti į šį koncertą, nes tai „džiazas, o aš neklausau džiazo“. Šiame etape Mvula yra toliausiai nuo džiazo bendruomenės, kiek ją gali įsivaizduoti.
Jeigu yra bendruomenė, kuriai Mvula save galėtų priskirti, tai yra globalios juodaodžių kultūros. Praėjusių metų pabaigoje ji koncertavo Pietų Afrikoje, Johanesburge vykusiame „AfroPunk“ festivalyje, kur, kartu su Solange, buvo pagrindinės dainininkės. Šio festivalio tikslas – švęsti globalų juodaodžių meną ir multikultūriškumą. „Tai turbūt vienintelis judėjimas, su kuriuo galiu tapatintis. Kur jaučiuosi priimta ir galiu augti“, – sakė 32-iejų dainininkė vietinei spaudai.
„Karjeros pradžioje aš pasąmoningai stengiausi nebūti per daug „juoda“.“, – tame interviu tęsė ji. „Per savo pirmąjį pasirodymą britų televizijoje vilkėjau vien baltais drabužiais. Dabar vilkiu juodas plunksnas ir apsiaustą. Mokaus perrašyti savo pačios istoriją.“
Šiuo metu juodaodžių kultūrą išgyvena seniai turėtą gauti pripažinimą: reperis Kendrickas Lamar’as laimėjo prestižinį Pulitzerio prizą, Beyonce surengė galbūt įspūdingiausią pasirodymą „Coachella“ festivalio istorijoje, o pirmas juodaodžių superherojų filmas „Black Panther“ muša rekordus tiek pagal kritikų vertinimus, tiek pagal parduotus bilietus. Geresnį metą išgirsti Laurą Mvulą Baltijos šalyse įsivaizduoti sunku.
