Jaučiamas pagyvėjimas
Kaip „Sekundei“ teigė Panevėžio „Cido“ arenos generalinio direktoriaus pavaduotojas Tomas Inčikas, lankytojų nuo 2010-ųjų kasmet sulaukia vis daugiau. Kiekvienais metais fiksuojamas vis naujas rekordas. Nors renginių skaičius per tuos metus kito labai nedaug, bet juose apsilankančiųjų daugėjo tūkstančiais.
„Panevėžyje vis dar labai jaučiami emigracijos padariniai. Gyventojų gerokai sumažėjo, negalime teigti, kad finansinė situacija pagerėjo, bet pagyvėjimas jaučiamas, kasmet įvairiuose renginiuose apsilanko vis daugiau žmonių“, – sakė T. Inčikas.
Patys populiariausi, daugiausia žiūrovų sulaukiantys – užsienio atlikėjų pasirodymai. Tačiau prisivilioti į Panevėžį žinomus veidus nėra lengva. Mat jeigu bilietai kainuos nuo šimto litų, didelė tikimybė, kad salė bus pustuštė. T. Inčiko teigimu, net ir Madoną galima įkalbėti atvažiuoti į Aukštaitijos sostinę, bet vargu ar kas ryšis už bilietą mokėti 700 litų.
„Panevėžyje yra tam tikra nuostata, kiek turi kainuoti bilietas į vieną ar kitą renginį, kad jis atsipirktų. Tad mums tenka laviruoti tarp galimybių ir žmonių norų. Aišku, yra tokių, kuriems svarbiausia atlikėjas, bet daugeliui itin svarbi ir kaina. Panevėžiečiai už lietuvių atlikėjų pasirodymą linkę mokėti 40–50 litų, o užsienio – apie 100 litų“, – paaiškino arenos generalinio direktoriaus pavaduotojas.
Vilioja akcijomis ir nuolaidomis
Juozo Miltinio dramos teatro Literatūrinės dalies vedėja Gertrūda Rinkūnienė teigė, kad teatras sunkmečio net nepajuto. Tai buvo ne tiek reali ekonominė krizė, kiek visuotinė apatija. Aišku, sėdėti ir laukti, kol žiūrovas pats ateis į teatrą, nebuvo galima.
„Savo žiūrovą išlaikėme, tik pakeitėme bendravimą su juo. Atradome modernias ir šiuolaikiškas komunikacijos priemones – su teatro bičiuliais bendraujame feisbuke, elektroniniais laiškais. Į teatrą viliojame nuolaidomis, įvairiomis akcijomis, laimingais bilietais ir pan. Manau, tai pasiteisino“, – kalbėjo G. Rinkūnienė.
Tačiau pagrindinis kriterijus, renkantis į kokį spektaklį ar renginį eiti, yra geras ir kokybiškas produktas. Pavyzdžiui, L. Geršo pjesė „Laisvi drugeliai“ J. Miltinio dramos teatre rodoma jau beveik dvejus metus, bet ir dabar salėje rasti tuščių vietų praktiškai neįmanoma. Į teatrą autobusai atvyksta iš Kėdainių, Utenos, Ukmergės, Pasvalio, Biržų ir kitų aplinkinių miestų.
Ir nors itin populiarios veiksmo komedijos, panevėžiečiai vertina ir klasikines dramas.
„Panevėžio publika itin intelektuali. Panevėžiečiai mėgsta lengvo turinio spektaklius, kuriuos žiūrint galima pasijuokti, atsipalaiduoti, tačiau populiarios ir klasikinės dramos. Panevėžio žiūrovas išlaikęs teatrinę dvasią, tai verčia mus nuolat pasitempti. Aišku, dirbti irgi reikia daug“, – sakė G. Rinkūnienė.
Tarp kultūros įstaigų – arši konkurencija
Panevėžio bendruomenių rūmų direktorės pavaduotojos kultūrinei veiklai Žydros Meemienės teigimu, populiariausi „Domino“ teatro pasirodymai. Nors kai kurie spektakliai rodomi jau ne pirmus metus, salė dažniausiai būna pilna.
„Panevėžiui reikia linksmybių: jeigu vyksta „Domino“ teatro spektakliai, įvairūs humoro šou, salė būna pilna, nors joje telpa apie 600 žmonių“, – „Sekundei“ teigė Ž. Meemienė.
Tačiau kiti renginiai, organizuojami Bendruomenių rūmuose, ne visada sulaukia tiek žiūrovų, kiek tikisi organizatoriai. Ž. Meemienės nuomone, taip yra todėl, kad Panevėžyje daug kultūros įstaigų, kai kurios jų, be pagrindinės veiklos, organizuoja įvairius kultūrinius ar pramoginius renginius ir atima dalį žiūrovų.
„Panevėžyje kultūros įstaigų yra gerokai per daug, tad visos verčiasi per galvą, kad kuo daugiau žiūrovų prisiviliotų pas save. Pavyzdžiui, kino centras turėtų rūpintis tik kino sklaida, bet organizuoja ir susitikimus su žolininkais ar žinomais veikėjais. Muzikos mokykla ne tik moko, bet ir rengia koncertus visuomenei. O kur dar įvairūs klubai, kuriuose renginiai nemokami. Bet taip neturėtų būti. Kai tokia gausa, kuo nors išsiskirti labai sunku“, – atskleidė Bendruomenių rūmų direktorės pavaduotoja.
Šiemet Panevėžys – Lietuvos kultūros sostinė, kiekvieną mėnesį vis kitose miesto erdvėse bus organizuojami susitikimai, parodos, koncertai. Praktiškai visi renginiai nemokami, tad konkurencija tarp kultūros įstaigų tik dar labiau paaštrės.
„Visai neseniai teko lankytis Marijampolėje, kuri ne ką mažesnė už Panevėžį. Ten yra tik dvi kultūros įstaigos – kultūros centras ir teatras. Ir niekas ten nekonkuruoja. O kas pas mus dedasi? Panevėžiui tikrai nereikia tiek daug kultūros įstaigų. Jau dabar didžiulė konkurencija, o kas bus šiemet, kai tiek daug nemokamų renginių? Kaip prisivilioti žiūrovus nusipirkti bilietą į vieną ar kitą renginį, kai jie bus persisotinę nemokamų pramogų“, – svarstė Ž. Meemienė.
Nemoka savęs pristatyti
Tačiau Lėlių vežimo teatro direktorius Antanas Markuckis įsitikinęs, kad kiekviena kultūros įstaiga turi savo žiūrovą ir konkurencijos tarp jų tikrai nėra: į šį teatrą renkasi patys mažiausi panevėžiečiai, į „Meną“ – jaunimas, Muzikinis ir J. Miltinio dramos teatrai skirti suaugusiesiems.
„Manau, kad išsitenka visos kultūros įstaigos. Mes jokios krizės nepajutome, lankomumas daugiau priklauso nuo oro sąlygų ir metų laiko“, – pažymi A. Markuckis.
Muzikinio teatro vadovas Vidmanto Kapučinsko nuomone, krizė padarė žmones reiklesnius. Kultūriniams renginiams panevėžiečiai visada atrasdavo pinigų, bet juos moka tik už kokybišką ir gerą produktą.
„Svarbiausia, kad žmogus nenusiviltų. Net per krizę žiūrovų sumažėjimo nebuvo justi. Teko tik šiek tiek atidžiau rinktis atvežamus koncertus. Dabar, jeigu pasirodymas geras – nesvarbu, ar mūsų, ar atvežtinis – žmonės vertina. Jie žino, kad mes bet ko nerodome, todėl paskutinę minutę gauti bilietą sunku. O geram renginiui visada atranda pinigų“, – įsitikinęs V. Kapučinskas.
Jo teigimu, Muzikinio teatro misija yra auklėti žmones klasikinės muzikos dvasia. Ir tai pavyksta ganėtinai gerai. Panevėžys yra kultūrą vertinančių žmonių miestas, tik, deja, dažnai piešiamas kitoks jo veidas. Didele dalimi taip yra todėl, kad Panevėžys nemoka reklamuoti tai, ką turi geriausio.
„Tai, kas vyksta Panevėžyje, niekur kitur nerasime. Tačiau mes nemokame savęs tinkamai pateikti. Tai kaimo sindromas ir jį reikėtų gydyti. Esame periferija, bet tokį įvaizdį patys ir susikūrėme“, – atvirai kalbėjo V. Kapučinskas.