Šiandien Gabrielė pristato 12-os kūrinių albumą „Vilko švelnumas”, o interviu pasakoja, kad jie gimė dykumoje, oro uostuose, pokalbiuose arba pakeliui į naujus santykius, rašoma pranešime spaudai.
- Gabriele, albumo muzikinę įžangą pavadinai vienu žodžiu – „Pagaliau”. Kaip tik tai su džiaugsmu ištars ir gerbėjai, taip ilgai laukę tavo albumo.
- Man pačiai tai yra „pagaliau!” jausmas, nes šis albumas buvo kuriam laikui atidėtas, vienu metu netgi norėjau jo atsisakyti, galvojau išleisti mažąjį EP…
- Kodėl?
- Aš atėjau į albumo rašymo procesą iš uždaro kambarėlio, kuriame rašiau pagal savo taisykles, niekas neaiškino, kaip tai daryti. O dainas reikėjo auginti, kad jos nebūtų panašios viena į kitą, reikėjo kolaboruoti su daugiau patyrusiais. Tačiau kai ateini ten, kur žmonės dirba šį darbą gerokai ilgiau nei tu, tikiesi iš jų atsakymų. Galvoji, kad jie žino geriau. Vyliesi, kad yra koks nors vadovėlis, kuriame – tie trūkstami atsakymai... Bet vieną dieną, praėjus 7-8 mėnesiams, manyje įvyko lūžis.
Tiesiog supratau, kad pati galiu viskam diriguoti. Tapo žymiai lengviau prieštarauti, keisti, net perrašyti vokalą. Tiesą sakant, beveik visose dainose jį perrašiau. Žinote, įprastai atlikėjai iš pradžių išleidžia dainas, vėliau drįsta rengti koncertus. O aš visą praėjusią vasarą ariau, įpratau koncertuoti, kiekvienoje dainoje visą gyvenimą išdainuodama. Todėl prireikė laiko studijoje, kad pasakyčiau sau, jog neprivalau iškoncertuoti kiekvienos dainos, – galiu kūriniais pasakoti, nes mano balsas yra įrankis, kuris turi daug spalvų, o ne vien performansas. Į albumą įžengiu per intro, kuriame tiesiog niūniuoju.
- Ir tai skamba taip, lyg niūnuotum vandens bokšte ar tunelyje, kai garsai atsimuša, ataidi iš gilumos, o įrašą grojantis senas patefonas dar sulėtina ritmą.
- Man tai primena garsą, lyg senas traukinys važiuotų po vandeniu. O ritminiai garsai ištraukti iš mano klavišų paspaudimo ir paversti būgnais. Šis gabaliukas gimė iš albume esančio kito kūrinio – „Neviršyk greičio”. Kai balandžio mėnesį jį įrašinėjome Tomo Narkevičiaus-Free Finga studijoje, aš improvizavau, o jis nevaržė. Vėliau abiems tokia improvizacija pasirodė graži, miela ir mes ją palikome.
- T. Narkevičius-Free Finga – vienas iš albumo muzikos prodiuserių. Įrašuose dirbo ir Aurelijus Sirgedas, Domantas Starkauskas. Kodėl pasirinkai būtent juos?
Aurelijaus Sirgedo namuose sukūrėme didžiąją dalį darbų. Jis – kaip albumo tėvukas, išminties kanalas. Apie Domantą Starkauską iš grupės „Abudu” net nesvajojau, neprašiau – jis pats man parašė. Džiaugiuosi, kad nusprendė, jog man jo reikia. Taip gimė daina „Švelnumas”. Vėliau pamaniau, kad esu laimingas žmogus, nes prie albumo prisidėjo mano mėgstamiausi lietuvių atlikėjai – Free Finga ir „Abudu”. Labai labai faina.
- „Švelnumą” D. Starkauskas ne tik prodiusavo, – dainoje skamba ir jo balsas?
- Taip. Nusiunčiau jam savo vokalo ir pianino įrašą. Maniau, tiesiog įdainuos savo partiją, o jis staiga atsiuntė pilnai suprodiusuotą gabalą. Patikėjau tuo kūriniu iš pirmos perklausos. Ir kai „Švelnumas” pasirodė viešai, gavau tiek komentarų, kiek dar niekada nesu sulaukusi. Žmonės rašė, kad tiesiog verkia iš jautrumo, iš besivalančių emocijų.
- Pats albumo pavadinimas – „Vilko švelnumas”. Vilkė sudalyvavo ir fotosesijoje. Supažindinsi?
- Tai irgi buvo įvykių grandinė. Aš panorau išdrįsti paprašyti, kad viršelį padėtų sukurti fotografijos gangsterė Berta Tilmantaitė, kuri įspūdingose savo nuotraukose yra įamžinusi Sibirą, Ganą, Pietų Ameriką… Norėjau su ja susipažinti ir pamaniau, kad albumo viršelis būtų graži proga. Paaiškėjo, kad Berta gyvena name prie jūros ir prižiūri kalaitę Boną, kuri nemoka būti viena, todėl vis atlekia į kadrą.
Tai tapo gražia mūsų darbo dalimi ir tokiu juokingu dalyku, nes su šunimi bevaikštant mišku šovė mintis albumą pavadinti „Vilko švelnumu”. Juk dainos nėra vien švelnios, ramios, ir tekstai nėra vien tik apie šviesą ir geras emocijas. Vilkas man pasirodė geras balansas tarp griežtumo, šaltumo ir švelnumo. Be to, tai yra dalis mano pavardės, – dar mokykloje draugai vadindavo Vilke.
- O kiek tavyje yra vilko? Žvėries?
- Kaip kas supranta tą žvėrį. Gali atrodyti, kad turi būti pašėlęs, išreiškiantis kraštutines emocijas. Man vilkas atrodo vienišas, atsiskyręs. Daug žmonių yra tokių, bet ir jiems reikia artumo, švelnumo. Man taip pat. Gal anksčiau dažniau pažindavau vilkę savyje, nes gerokai daugiau laiko leisdavau viena. Sąmoningai rinkdavausi vienatvę. Dabar tai ištinka rečiau, bet vilkė vis tiek grįžta, kai susikaupusi žvelgiu kažkur į priekį. Draugai juokiasi: „Gabrielė žiūri į tolį ir dūsauja apie gyvenimą”.
- Dainoje „Pirštais ekranu” sakai: „Klausytis taip sunku, kai nori pridaryt klaidų”. Ar tau rūpi kokių nors kitų žmonių nuomonės? Klausaisi patarimų?
- Kai esi jaunas žmogus, nori pataisyti visą pasaulį, parodyti pirštu, kas negerai, ir idealizuoti save, kaip tą, kuris viską pakeis. Šitą dainą sukūriau prieš 3 metus, dabar tokios neparašyčiau. Ji – iš etapo, kai norėjosi iškelti problemas, kurias matau. „Pirštais ekranu” – apie vartojimo kultūrą, šokinėjimą per santykius, situacijas, nuotykius. Apie ieškojimą savęs kituose žmonėse. Tai – vienas iš šių laikų atspindžių.
- „Oro uostų vienatvė” – taip pat apie šiuos laikus. Atrodo, net ūkia vėjai tuščiuose oro uostuose. Pasiilgai lėktuvų? Norėtum vėl laukti savo nuotykio oro uoste?
- Labai. Ilgiausiai esu laukusi 25 valandas Londone, tai jau buvo pernelyg ilgai. Bet jei tenka laukti 6 valandas, ypač – atokiame mieste, tampu filmo dalimi: sėdžiu, geriu pervertintą kavą, ką nors rašau. Man patinka, tokios gyvenimo stebėjimo iš šono situacijos. O dainą pavadinau pagal Valdo Papievio knygą „Odilė, arba Oro uostų vienatvė”. Tai knyga, kurią kelis kartus bandžiau perskaityti ir man nepavyko. (Juokiasi.) Esu lėta skaitytoja, man reikia susikaupti, susikurti atmosferą. Yra tik viena knyga, kurią skaičiau kaip pašėlusi – „Amerikos purvas”. Ją stverdavau ir toms kelioms minutėms, kol pašnekovas būdavo tualete.
- Dainoje „Širdele” kalbi apie tai, kad „pokytį skauda labai”, mini tuščių kambarių baimę. Pati privengi tokių kambarių, kai skauda?
- Aš nebijau būti viena, man tai – komfortas. Yra tokių, kurie mėgsta „small-talk’inti”, jie atsigauna tarp žmonių. O aš atsigaunu tuomet, kai esu pokalbyje apie esminius dalykus, galbūt apie pokyčius, kuriuos skauda. Jaučiu džiaugsmą, kai galiu dalintis ir išsiaiškinti. Tuomet lengvėju, laisvėju. Koncertuose atvirai dalinuosi tarp dainų, pasakoju klausytojams, apie ką jos yra. „Širdele” – daina, kviečianti pokalbio.
- Dar vienas jautrus prašymas nuskamba kūrinyje „Kartu”: „Tik neišsigąsk, kai aš išsigąsiu.”
- Jei žmogus išgyvena skyrybas, jam gali atrodyti, kad geriau ir likti vienam. Taip apsisaugosi nuo rizikos dar sykį susižeisti. Bet kartais tokią laikyseną suvirpina kitas žmogus, kita patirtis. Ir labai sunku žengti į naujus, ypač – sveikus santykius, jei buvai toksiškuose. Kai pajunti, kad viskas vyksta rimtai, kažkas tavo viduje išsigąsta, nes žengdama į santykius kartu žengi į viską, nebūtinai vien gražius dalykus... Rašiau apie draugystę su vaikinu. Pasilikau, nes geriau būti dviese. Žinojau.
- „Triukšmo tyloje” dainuoji lyg vyro lūpomis.
- Tai nėra mano tekstas. Jį parašė Marius Lucka. Prieš porą metų dirbau Amerikoje, dykumoje. Jis keliavo po šalį ir, sužinojęs, kad aš ten dirbu, nutarė susipažinti. Susitikę praleidome pusdienį. Ten, dykumoje, buvo ir pianinas. Sėdėjau ir grojau. Tuo metu Marius pasakė: „Noriu padovanoti tau savo eilėraštį”. Surado jį telefone ir atsuko man ekraną su tekstu. Skaičiau ir tuo pat metu grojau. Kaip sugrojau tą pirmą kartą, taip daina skamba ir albume. Keistas jausmas, kai tu dainuoji kažką naujo ir dar neįtari, kad tai bus ilgam.
- O koks jausmas pagaliau laikyti rankose savo dainų albumą?
- Buvo laikas, kai spirgėjau. Ir kai bijojau. O dabar esu rami. Suprantu, kad jau atėjo laikas. Nėra ko apsisukti atgal. Viskas. Laikas.
