„Cape Kablys“ – jau trečius metus iš eilės organizuojamas sostinės klubo „Kablys“ boutique festivalis. Džiugu, kad elektroninės muzikos populiarinimui atsidavusių organizatorių neatbaidė nei pandemijos keliami iššūkiai, nei praėjusiais metais patirti nesklandumai dėl renginio vietos, kai dėl pasipiktinusių kaimynų skundų organizatoriams teko tildyti scenose skambančią muziką.
Nauja renginio vieta šiuos nesusipratimus išsprendė ir šį kartą visa numatyta programa nuo ketvirtadienio iki pat sekmadienio popietės galėjo vykti be jokių trukdžių.
Vieta
Muzikinę savaitgalio „Cape Kablys“ rezidenciją pasiekiau tik penktadienio vakare. Jau sutemus pakrūmėje susikurpėm naujuosius namus, kurie, buvo akivaizdu, vėsinančio pavėsio dienos metu neužtikrins. Šį kartą renginio vieta smarkiai skyrėsi nuo ankstesniosios, tačiau, kaip ir Skaisčio ežero pakrantė, nebuvo smarkiai nutolusi nuo sostinės, iš kurios, matyt, į renginį ir pajudėjo didžioji dalis ekipažų. Pagrindinis skirtumas – plytinti atvira erdvė, kurioje viskas labai matoma ir lengvai pasiekiama.
Toks vietos pasirinkimas turi ir savų pliusų, ir minusų. Viena vertus, atvirame lauke jautiesi kažkoks apnuogintas, pažeidžiamas, o ir per nedidelį atstumą nutolusios dvi muzikos scenos kartais viena su kita „pasikalbėdavo“ – vienos nešami garsai persiduodavo kitai. Kita vertus, pasiekti tašką A iš taško B buvo kaip niekada paprasta ir net patys netalentingiausi navigatoriai džiaugėsi, kad šioje vietoje pasiklysti neįmanoma.
Tiesa, dienos poilsiui daugelis pasirinko šešėliu dosnesnę Asvejos ežero pakrantę, mat atviroje vietoje išdygusios palapinės kepinant saulei buvo labiau tinkamos čirškinti pietums, nei miegoti. Vis dėlto, didžiausiu vietos privalumu tapo laisvė klausyti muzikos tokiu garsu ir tokiu laiku, koks ir buvo sumanytas renginio organizatorių, todėl naujai lokacijai galutinėje įskaitoje skiriu pliusą.
Muzika
Šiemet festivalyje pasirodė trys užsienio atlikėjai Nur Jaber, Jennifer Touch ir Volruptus bei visa gvardija vietinių elektroninės muzikos vėliavnešių. Žinoma, renginių organizatorių ambicijas jau antrus metus tenka derinti prie sudėtingų pandemijos taisyklių, kas smarkiai apsunkina tarptautines atlikėjų keliones.
Nors kiekvienas, greičiausiai, pajunta ilgesį tokio masto renginiams, kokie jie buvo anksčiau, pandeminiai festivaliai tampa puikia proga atrasti naujus lietuviškos scenos vardus ar pagaliau įsiklausyti į tai, ką nori pasakyti senieji.
Iš renginio headliner‘ių didžiausią įspūdį vienareikšmiškai paliko gyvai grojęs Volruptus. Nors išklausiau tik dalį pasirodymo – kitką nusinešė antros nakties nuovargis – patirtis buvo gera. Nepaisant to, kad nesu didelė electro muzikos fanė, discogs‘e prisistatantis kaip „The Unruly and groovy. The sneaky and freaky“ atlikėjas nešykštėjo įdomių kombinacijų, kurstė smalsumą ir pateisino sau priskirtus apibūdinimus.
Kad kelių valandų miego reikės supratau iš karto, pažvelgusi į line up‘ą. Paskutinės festivalio dienos, sekmadienio, programa buvo tokia stipri, kad tiesiog negalėjau jos praleisti ir visą šią dieną apsigyvenau „Metamorphosys“ scenoje.
Įprastai miegu kietai ir keliuosi labai sunkiai, tad sekmadieninis įšokimas į batus tapo greičiausiu per visą gyvenimą – užteko akimirkos, kad pasijusčiau pasiruošusi vėl užkariauti pasaulį.
Sekmadienį nuo pat ryto prie pulto darbavosi Kameu su Jon, įtraukdami į gilius, hipnotizuojančius techno muzikos pasažus.
Praeitų metų „Cape Kablys“ festivalyje paryčiais grojusį Kameu ir Adeph duetą įvardinau kaip absoliutų favoritą, todėl nujaučiau, kad jų parinkti set‘ai nenuvils ir šį kartą. Maloniai nustebino ir muzikinė pažintis su Tag, kurį ne taip jau dažnai tenka sutikti renginių grojaraščiuose. Šio atlikėjo išstojimą pažįstami ir draugai įvertino kaip stipriausią iš viso festivalio.
Geriausius prisiminimus šį kartą išsivežiau iš kartu grojusių Adeph ir Tag, uždariusių visą festivalį. Iš šio set‘o prisirinkau daugiausia garsų, kurie, manau, ilgam įsitvirtins asmeniniame grojaraštyje. Keletu jų dalinuosi su jumis. Buvo gilu, prasminga, įtraukė ir išlaikė iki pat galo. Nuo scenos patraukiau jausdama ne nuovargį, o alkį išgirsti daugiau.
Šviesos
Šiemet festivalio organizatoriai žadėjo ne tik stiprią muzikinę, bet ir vizualinę patirtį ir, reikia pripažinti, pažadus įgyvendinti jiems pavyko. Bent jau didžioji „Cube“ scenos erdvė buvo puikiai išpildyta – įspūdingai atrodė scenos viršuje pakibusi vizualizacijų juosta, tačiau tuo pačiu šviesų efektai neužgožė atlikėjų, kas tikrai aktualu tiems, kuriems patinka išlaikomas didžėjaus kontaktas su publika.
Panašu, kad šiek tiek nesklandumų sukėlė „Metamorphosys“ erdvės įgyvendinimas. Nors apšviestos kubo formos konstrukcijos atrodė gerai, kai kuriems jos tapo puikia pakyla džiaugtis vaizdu iš aukščiau. Ant konstrukcijų viršaus užlipti buvo labai nesudėtinga, todėl nenuostabu, kad įsijautusiems šokėjams knietėjo taip ir padaryti. Laimei, susižeidimų pavyko išvengti ir visi evakuacijos nuo dekoracijų bandymai praėjo sėkmingai.
Susumavus visą savaitgalio balansą, džiaugiuosi, kad „Kablys“ komandai net ir ore tvyrant netikrumui dėl renginių organizavimo taisyklių ir įvairių ribojimų pavyko surengti kokybišką renginį ir apginti festivalio svečių teisę šokti bei džiaugtis muzika. Dar yra erdvės tobulėti, išsigryninti kryptį ir susidėlioti taškus, koks yra „Cape Kablys“ lankytojas ir ką nori pasakyti pats festivalis, kokia jo vizija, bet turiu vilties, kad ši komanda sugebės tai padaryti vien dėl rodomo atkaklumo.
