Nelabai patenkintais, o gal net šiek tiek išduotais turėtų jaustis Kauno ir Klaipėdos džiazo mėgėjai – jų džiazo festivaliai geriausius koncertus rengia ir šiaip visko pertekusiems vilniečiams.
Puikaus „Soul Bop Band“ koncerto atveju Vilniaus pasirinkimas atrodė itin keistai, nes tiek žiūrovų, kiek susirinko sekmadienio vakarą į „Pramogų banką“, neabejotinai galima buvo sulaukti ir Klaipėdoje.
Kiek keistas pasirodė ir salės parinkimas. Džiazo koncertas „Pramogų banke“, ko gero, vyko pirmą kartą. Gal planuojama jį paversti naująja Vilniaus džiazo Meka, kuri turėtų pakeisti tapusią visiškai nedžiazine bitnikišką „Neringos“ kavinę ir šviesios atminties jaukųjį Radvilų rūmų „Jazz klubą“?
Jei tas ir planuojama, tai šansai, ko gero, nedideli. Nors „Pramogų banko“ koncertinė salė yra pakankamai brangiai įrengta – joje sumontuota prašmatni Meyer Sound įgarsinimo sistema ir daugybė brangių apšvietimo įrenginių, yra bent kelios priežastys, leidžiančios daryti tokią išvadą.
Pirmoji priežastis – architektūrinė. PB Club salė yra padalinta į du lygmenis: apačioje yra trys barai ir didelė erdvė - šokių aikštelė, kuri koncertų metu užstatoma dideliais minkštasuoliais su staliukais. Viršuj, virš šoninių barų, yra įrengti labai platūs balkonai su daugybe gilių minkštasuolių ir staliuku, o virš įėjimo – dar vienas baras ir eilė kabinetų/buduarų, matyt, intymiems lankytojų poreikiams tenkinti.
Scena salėje įrengta virš viduriniojo baro, todėl apačioje esantys žiūrovai yra privesti į ją žiūrėti užkėlę galvas ir vis vien tolimesnės scenos dalies matyti negali. Gerai, kad koncerto metu neveikia vidurinis baras, nes bet koks aktyvumas dar labiau blaškytų žiūrovų dėmesį.
Artistai scenoje yra atskirti nuo publikos ir tokiu būdu yra visiškai prarandamas būtinas džiazo koncertui kontaktas. Užtat iš balkono smalsūs žiūrovai gali tiesiu taikymu išeiti į sceną. Man, aišku, buvo smagu pastovėti per du žingsnius nuo besiilsinčio Randy Breckerio, tik nesu tikras, ar jis taip pat džiaugėsi trypčiojančio už nugaros žiūrovo artumu.
Antra priežastis – emocinė. „Pramogų bankas“ – visų pirma yra kazino, azartinių lošimų dvasia ten tiesiog tvyro ore. Banko hole ir koridoriuose neįmanoma išvengti susidūrimų su svirduliuojančiais, padūmavusiomis akimis slankiojančiais lošėjais. Gal kitiems tokia aplinka yra visai priimtina, bet mane, prisipažinsiu, ji šiek tiek trikdo ir erzina. Kazino tikrai nėra vieta, kurią pasirinksiu atsipalaidavimui ir maloniam vakaro leidimui.
Ko gero, bet kuris „Soul Bop Band“ koncertas būna geras arba labai geras, nes grupėje groja vien aukščiausios prabos muzikantai. Sekstetas susideda lyg iš trijų linijų. Lyderiai saksofonininkas Billas Evansas ir trimitininkas Randy Brekeris groja daugiausiai, paprastai kiekvienas atskirai, bet gana noriai sueina drauge ir skelia puikius hardbopinius rifus.
Pirmoje koncerto dalyje Billas Evansas grojo tik tenoriniu saksofonu, antroje – daugiau soprano. Efektingiausia buvo cirkuliarinio kvėpavimo technika paremta solo partija, kuri priminė Rahsaan Roland Kirk ir Vladimiro Čekasino akrobatiką, nors šiems dviem muzikantas prieinamų aukštumų nepasiekė.
Billas Evansas išgarsėjo 1980, kai Miles Davis jį pakvietė į savo grupę. Nors nuo to laiko Evansas spėjo pagroti ir su John McLaughlinu, ir su džiazo supergrupe Petite Blinde, išleido daugybę solinių albumų, kitaip nei Miles Davis bendražygiu jo nepristatinėja. Praėjusių metų pabaigoje Billas Evansas koncertavo su kitu, ne mažiau išgirtu džiazo ir kantri muzikos sintezės projektu „Soul Grass“.
Kitas „Soul Bop Band“ lyderis, trimitininkas Randy Breckeris – vienas iš garsių Brecker Brothers. Deja, jaunesnysis brolis saksofonininkas Michael Brecker maždaug prieš mėnesį mirė nuo vėžio, taigi niekada nebeišgirsime vienos geriausių fusion grupių, kurią broliai subūrė aštunto dešimtmečio viduryje. Randy Brecker per ilgą kūrybinį gyvenimą spėjo pagroti su bemaž visais garsiausias muzikantais nuo roko grupės Blood, Sweat and Tears ir Frank Zappa iki Horace Silver ir Charles Mingus.
Tikrai pavydėtinas yra šio garbaus muzikanto paprastumas ir įvairiapusiškumas. Ugningo funk kūrinio įkarštyje jis gali sulėtintu reggae ritmu sugroti paprastą solo, o po akimirksnio vėl grįžti į pagreitintą bop‘inį aukštąjį pilotažą. Antros dalies pradžioje senukas su didžiuliu malonumu visiškai mėgėjiškai repavo Fun Lovin‘ Criminals stiliaus dainelėje “Hangin’ In The City”.
Antrą Soul Bop Band ešeloną sudaro puikus funk gitaristas Hiram Bullock ir virtuozas klavšininkas Dave Kikoski. Nepaisant turtingų biografijų ir ilgų albumų sąrašų, jiems grupėje leidžiama pasireikšti žymiai mažiau nei lyderiams. Abu muzikantai net tokiomis, kiek suvaržytomis, sąlygomis sugebėjo įtikinančiai pademonstruoti savo sugebėjimus. Įdomu, kokios dietos laikosi p. Bullockas, jei per dešimtmetį iš liekno, sportiško vyriškio pavirto į didžiausias sportines kelnes vos telpantį kalną.
Grupės ariergardas – bosistas Tom Barney ir būgnininkas Rodney Holmse taip pat jau spėjo pagroti su beveik visom džiazo ir roko įžymybėmis, įskaitant Carlos Santana. Nors dar ne tokie įžymūs kaip jų kolegos ir kol kas nepasižymėję kaip gupių lyderiai, jie sudarė vieną geriausių fusion ritmo sekcijų, kada nors grojusių Vilniuje.
