Lesteryje jis – jau trečius metus. Per šį laiką Jurgis sukaupė solidų portfolio. Be „New Music Social“ jame – keletas išleistų minialbumų (EP) ir demonstracinių dainų versijų, darbas su audioteatru, pagalba radijo korespondentų transliacijoms.

Šiuolaikine britų muzika besidomintis ir prie jos ypač arti prisiliečiantis vaikinas DELFI papasakojo apie darbą radijuje, Jungtinės Karalystės muzikinę kultūrą ir kolegų britų reakciją jam pasidalinus lietuviškų muzikos grupių įrašais. Pastarosios buvo daug pozityvesnės, nei galėtum tikėtis.

Interviu papildytas J. Masilionio įgarsintais vaizdo klipais, nufilmuotais grupių pasirodymų „New Social Music“ metu. Visus juos galite rasti adresu youtube.com/demonfmlive.

- Paprastai siejantieji savo ateitį su muzika svajoja būti grupių vokalistais ar bent jau būgnininkais, o ne tais, kurie lieka užkulisiuose. Tu pasirinkai antrąjį variantą – studijuoji garso inžineriją. Kodėl?

- Visada norėjau suprasti muzikos fizinę sudėtį, iš ko šis audinys sudarytas. Esu „suklausęs“ daug mėgstamų įrašų į tai besigilindamas. O garso inžinerija ir yra mokslas, paaiškinantis, kaip, pasitelkus technologiją, galima suvaldyti pirmykštes sudedamąsias muzikos daleles ir iš jų suformuoti ką nors dar įspūdingesnio.

Žinoma, būti grupės „frontmenu“ būtų labai smagu. Juk, galų gale, jis ir yra pats svarbiausias asmuo, o garso inžinieriaus pavardė niekam nerūpi. Ir neturėtų rūpėti. Bet, manau, išsiversiu ir be to.

- Jungtinė Karalystė yra populiari tarp Lietuvos emigrantų, tačiau retas kuris sėkmingai integruojasi į britų visuomenę, juo labiau randa vietą šios šalies muzikos industrijoje. Kaip pavyko tau?

- Viskas prasidėjo, kai būdamas antrame kurse pradėjau vaikščioti į „atviro mikrofono“ (angl. „Open mic“ – K.V.) vakarus universiteto pabe. Sukaupęs pakankamai drąsos siūlydavau man patikusiems atlikėjams nemokamai įrašyti demonstracinius jų dainų įrašus universiteto studijoje. Taip įgavau šiek tiek įgūdžių, tuo pačiu sukaupdamas asmeninį portfolio.

Įrašai ir patirtis – tiek techninė, tiek socialinė – man padėjo praeiti atranką ir įsidarbinti universitete. Šiuo metu „De Montfort“ atlieku darbo praktiką, esu įrašų studijų ir kūrybinių technologijų departamento technikas. Esu atsakingas už universiteto įrašų studijas ir įrangą, padedu studentams ir dėstytojams, kai iškyla problemų. Taip jau yra, kad įrašų studijose problemų iškyla nuolat.

- Kartu su bendraminčiais kuri radijo laidą „New Music Social“. Kokia jūsų idėja?

- Tai laida, kurioje populiariname naujų, kol kas mažiau žinomų grupių muziką. Ją nekomerciniais tikslais, tik iš meilės muzikai, kuria entuziastai, norintys pasidalinti naujais netikėtais atradimais. Laidoje kalbinami muzikantai, pateikiama informacija apie naujai išleidžiamus albumus, pranešama, kokie dėmesio verti koncertai vyks mūsų mieste ar netoliese.

Žinoma, svarbiausia laidos dalis yra live sessions (gyvo garso įrašai tiesiai iš radijo studijos – K.V.). Į juos kviečiamos koncertinį turą darančios ir į Lesterį atvykstančios grupes. Laida nėra išranki atlikėjų atžvilgiu, neturime vieno muzikos žanro, kuris dominuotų. Atvirkščiai – kuo daugiau įvairovės, tuo įdomiau. Kartais pavyksta pritraukti ir šiek tiek žinomesnių atlikėjų, kaip „Missing Andy“, kurie feisbuke turi daugiau nei 30 tūkst. „like“.

Šie pasirodymai yra filmuojami ir įrašomi iš anksto. Po to, kai daina nuskamba eteryje, internete pasirodo ir jos vaizdo įrašas.

Missing Andy – Dave:

 

- Už ką būtent laidoje esi atsakingas tu?

- Aš rūpinuosi gyvų pasirodymų garsu. Dažniausiai atlikėjai atvažiuoja iš toli (pavyzdžiui grupė „Make Sparks“ į mūsų studiją atvyko tiesiai iš Glazgo) ir turi labai nedaug laiko, nes turi suspėti pasiruošti koncertui. Dėl to aš turiu greitai paruošti studiją – iš anksto numatyti, kiek ir kokių mikrofonų reikės, kur juos reikės pastatyti, kaip sujungti visus laidus ir, tuo pačiu, kaip nemaišyti filmavimo grupei. Vėliau, jau įrašius dainą, įrašus sumiksuoju ir suredaguoju.

- Kaip pradėjai dirbti su „New Music Social“ komanda?

- Tai buvo laimingas atsitiktinumas. Buvo praėję vos keletas savaičių nuo tada, kai pradėjau dirbti universitete. „New Music Social“ taip pat buvo visai neseniai susikūrę ir ruošėsi filmuoti laidą su svečiais iš Kalifornijos – grupe "OPM".

Tuo metu kūrybinė grupė neturėjo garso inžinieriaus – garsu rūpinosi IT specialistas. Na, ir kaip visada, jiems iškilo daugybė problemų su valdymo pultu, tad teko kviesti techniką – mane! Nuo tada viskas plėtojosi savaime – pasisiūliau suredaguoti tos laidos įrašą, pelniau laidos kūrėjų pasitikėjimą, ir dabar jau esu įgarsinęs daugiau nei dešimt laidų, o mūsų komandos grafike dar daug laidų suplanuota į priekį.

- Tau tenka daug dirbti su britų muzikantais. Kokį įspūdį jie palieka?

- Visi labai draugiški. Dar nebuvo taip, kad sėdėtų ir tylėtų, tarsi galvodami – greičiau, vaikai, sukitės.

Kadangi esame studentų radijas, kai kurios grupės tikėjosi, jog nieko rimto nepasiūlysime – duosime vieną mikrofoną visai grupei ir liepsim padainuoti. Bet kai pamatydavo, kad laukiame pasiruošę priimti visą grupę, iškart nusiteikdavo entuziastingai.

Po visko su muzikantais visada sukertame rankomis, padėkojame, kad buvo malonu bendradarbiauti. Kai nueini į koncertą, kuriame jie vėliau groja, visada pamojuoja nuo scenos. Suprantu, kad tai nėra amžina bičiulystė ir kad netrukus jie tave pamirš, bet tuo metu bendrauti būna tikrai malonu.

- Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, daugelis grupių, kurias įrašinėji, yra priskirtinos „alternatyvai“. Ar ir Britanijoje yra tokia ryški skirtis tarp „formato“ ir „neformato“?

- Na, „New Music Social“ orientuojamės į muziką, kuri nėra akivaizdus mainstreamas. Nenorime groti to, ką groja „BBC Radio 1“.

Bet apskritai Britanijoje niekam nekyla klausimas, ar muzika yra „formatas“, ar ne. Čia yra gilios pop/rock muzikos tradicijos, tad viskas labiau skirstoma į skonio kategorijas. Kiekvienam skoniui galėtum rasti tikrai pripažintos ir kokybiškos muzikos.

Bet manau verta paminėti neseniai mūsų įrašytos hardcore grupės „Hildamay“ pavyzdį. Aš pats nustebau, kiek daug žmonių čia klausosi tokios muzikos. Modernaus metalo grupė „The Architects“, „piktesnį“ roką grojantys „Biffy Clyro“ – sunkioji muzika Britanijoje šiuo metu yra labai mylima, bent tarp jaunų žmonių, studentų.

Galbūt čia žmonės yra mažiau išrankūs. Lietuvoje jaučiasi pastangos nebūti mainstreamu, būti keistais. Britanijoje riba tarp mainstreamo ir alternatyvos labai miglota.

Little Night Terrors - Young Lion: 

- Ar domiesi lietuviška muzika?

- Žinoma, nors galbūt mažiau nei derėtų. Patinka keletas grupių, pavyzdžiui mane maloniai nustebino „Colours Of Bubbles“ – nesitikėjau tokio griausmingo kūrinio kaip „Phoenix“ iš grupės tokiu spalvingu pavadinimu.

Arba „AVaspo“. Kartą mačiau juos gyvai, paliko labai didelį įspūdį. Tai grupė, kuri sugeba puikiai sujungti keistą avangardinę poeziją su gerklę spaudžiančia atmosferine muzika.

- Kaip manai, lietuviška muzika gali būti įdomi britų klausytojui?

- Man šis klausimas irgi visada buvo įdomus. Kadangi mes patys lietuvišką muziką dažnai vertiname pagal kriterijų „kaip lietuviams – visai gerai“, mūsų vertinimai nutolsta nuo objektyvumo, kiek jis yra įmanomas kalbant apie muziką. Tad norėjosi išgirsti nuomonę iš šalies.

Galiausiai, visai neseniai, kolegoms iš laidos įjungiau Lietuvos grupių dainų – paprašiau, kad paklausytų, pasakytų, ką mano.

Buvo džiugu girdėti, kad visiems labai patiko „Without Letters“. Tai manęs visai nenustebino. Bet vėliau jie pasakė gana įdomių atsiliepimų, visai kitokių, nei tikėjausi. Pavyzdžiui, mane labai nustebino, kad jiems patiko „Baltasis Kiras“. Jų manymu, ši grupė drąsiai galėtų groti vietos folko festivaliuose. Tai reiškia, kad norint patikti britams, dainuoti angliškai nėra gyvybiškai svarbu.

Taip pat buvo įdomu, kad kolegoms Lietuvos atlikėjai pasirodė turintys savą autentiškumą. Tai reiškia, kad lietuvių siekis būti panašiais į atlikėjus iš Vakarų irgi negarantuoja sėkmės.

Vis dėlto, jie pasigedo muzikoje catchiness – melodijos kuri įstrigtų galvoje ir priverstų niūniuoti.

Buvo išsakyta ir viena gan padrąsinanti mintis: dar prieš keletą metų idėja, kad Kanada muzikai galėtų pasiūlyti ką nors netikėto ir įdomaus, skambėjo juokingai. O dabar Kanada mums jau davė Austra, Grimes, „Purity Ring“. Tad negali žinoti!

- Žvelgiant iš šalies, Jungtinė Karalystė atrodo kaip beveik magiška vieta, kur kiekvienas vaikinas nori groti roko grupėje, o jo senelis turi muzikos plokštelių kolekciją. Kiek Britanijos, kaip „muzikos šalies“ įvaizdis atitinka realybę?

- Buvo tokia „Puma“ reklama „Hard Chorus“, kur „kampuoti“ futbolo sirgaliai bare šauniai dainuoja meilės dainą. Ji nėra toli nuo realybės – žmonės Britanijoje visuotinai muzikalūs. Jie išmanano popmuzikos istoriją, daugelis be sunkumų drąsiai padainuotų kokią nors klasikinę pop dainą. Taip pat čia sutikau daug gerai muzikuojančių žmonių.

Aš gyvenu mažame mieste, vietiniai sako, kad Lesterio muzikos scena yra gana apgailėtina. Tačiau net ir turint tai omenyje, čia kas vakarą kur nors vyksta koncertas. Tuščiuose nuošaliuose Lesterio baruose esu matęs puikių pasirodymų. Negaliu nepaminėti kad „Kasabian“ (viena populiariausių šių dienų britų roko grupių – K.V.) yra iš Lesterio.

- Baigęs studijas planuoji čia likti, ar grįši į Lietuvą?

- Tikrai norėčiau anksčiau ar vėliau dirbti Lietuvoje, bet visi besimezgantys profesiniai kontaktai šiuo metu atsiranda tik Britanijoje. Na, bet kol kas pernelyg toli neplanuoju – juk reikia dar pabaigti universitetą. Liko dar pusantrų metų.

Mia And The Moon – Snow:

„New Music Social“ transliuojama šeštadieniais per „Demon FM“ (www.demonfm.co.uk), 20-22 val. Lietuvos laiku.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (63)