Šie provokatoriai stengiasi kurti kuo nemalonesnės ir keistesnės grupės įvaizdį. Yra dar ir tokia istorija, kad tėvynėje Nindzei prilipo vietinio Borato etiketė dėl televizijoje kuriamų sarkastiškų pasažų.
Panašu, kad ir organizatoriams koncertas tapo nemažu galvos skausmu. Minske numatytą koncertą vietiniai valdžios organai uždraudė dėl „žemo artistinio lygio“. Anot šaltinių, grupės buvo paprašyta amžiaus cenzą nuo 16 metų amžiaus padidinti iki 18 metų. Tačiau ir tai neišgelbėjo.
Taip jie atsidūrė Vilniuje, Europos G taške, kuris šiam reiškiniui turėtų kelti ne pačias bjauriausias emocijas. Savo pasirodymuose „Die Antwoord“ stengiasi daryti viską, kad žmonės iš koncerto tiesiog išeitų, tačiau jau dešimtmetį viskas vyksta atvirkščiai.
Palyginus su abiejų narių elgesiu, Mickas Jaggeris, Keithas Richardsas ar bet kuris kitas mamų nemėgtas septintojo dešimtmečio roko grupės muzikantas atrodo kaip stropiai bažnyčią lankantis ir 20 valandą namo grįžtantis paauglys.
„Die Antwoord“ muzika sutraukė įvairias klausytojų grupes – paūžti mėgstančius spalvotai treninguotus reiverius, metalistus, festivalio „Radistai Village“ lankytojus bei iš ofisų išlindusius marškiniuotus verslininkus, bankininkus, startuperius.
Nors feisbuke skelbiama koncerto pradžia buvo 20 valandą, tačiau tai - toli nuo tiesos. Punktualieji scenos prieigose laukė dar mažiausiai valandą, kol ne tokie punktualūs lūkuriavo prie gėrimų kioskų.
Reivo pragaras prasidėjo tik po 21 valandos. Daug žemų dažnių, akis erzinančios šviesos ir itin aktyviai scenoje laiką leidžiantys atlikėjai. Tačiau tam tikra prasme visas vakarėlis suko link hip-hopo koncerto parodijos. Jie keikėsi, ragino minią kažką daryti, improvizavo repo dvikovą ir... šoko į žiūrovų minią.
Ne, jie nėra blogi, jų pasirodymai atrodo stipriau už dabartinių veteranų „The Prodigy“, tačiau jų nešama žinutė yra satyrinė, nukreipta prieš prabangą, klišes, apartheidą. Tai kelių gerų aktorių duetas. Publika apie viso šio ritualo tvarką buvo informuota gana neblogai, todėl pasirodymo scenografijos sprendimai jų nestebino.
Dar vienu „atsakymo“ iškrėstu juoku galima laikyti tai, kad renginį aprašantys žurnalistai buvo paprašyti fotoaparatus palikti namie ir fotografuoti telefonu. Originalus sprendimas, kuris renginio fiksuotojų darbą pavertė tiesiog neįmanomu. Įspūdingai akis „ėdančios“ šviesos darė viską, kad įspūdžius žmonės parsineštų ne telefono, o savojoje atmintyje.
Du šokėjai, vienas didžėjus ir du vokalai, jeigu taip galima pavadinti, publikai rodėsi tik truputį daugiau nei valandą. Per ją balaganas salėje skleidėsi visu gražumu. Tiek iš nenurimstančių atlikėjų, tiek iš nežinančių kaip kojas bekilnoti gerbėjų. Tačiau tenka pripažinti, kad „Die Antwoord“ estetika, filosofija ir pasaulėžiūra klipuose atsiskleidžia geriau. Būtent vizualiniai sprendimai yra šios grupės stiprioji pusė.
Šviesomis ir hip-hopo scenai būdingais mostais perkrautas pasirodymas atrodo gerai, tačiau šiems keistiems menininkams save geriausiai perteikti sekasi būtent ekrane, į originalaus "Trainspotting" estetiką primenančius klipus.
Laiko jau patikrinta, kad vakarėliuose geriausiai suveikia elektroninei šokių muzikai būdingi iki galo atsukti žemi ir keletas dropų, kurių „Die Antwoord“ muzikoje netrūksta, o didžiulės laukinės diskotekos efektą galima laikyti didžiausiu koncertiniu šio reiškinio laimėjimu.
Nuo 2008-ųjų grojančių ir savo veiklą jau planuojančių baigti muzikantų tandemui tai yra paskutinis koncertinis turas. Tačiau jų aktualumas vis dar neišblėsęs. Tai parodė ir beveik pilna salė žiūrovų. Gerbėjai spėlioja, kad tai tebus dar vienas „Die Antwoord“ pokštas.
Kaimynų baltarusių funkcionierius toks spektaklis šokiravo ir ačiū jiems už šią 100-ečio dovaną.
