Pasak žiniasklaidos, tą dieną į automobilių stovėjimo aikštelę prie IX forto besirenkančius baikerių žygio „Laisvės kovos keliu“, skirto Lietuvos partizanams pagerbti, dalyvius užpuolė „Big Gang“ klubo nariai, padedami poros dešimčių automobiliais atvykusių skustagalvių. Buvo sumušti keli žygio organizatorių, „Griausmadarių“ klubo, nariai, suplėšytos jų liemenės (didžiausias baikerių nepagarbos ženklas), o labiausiai nukentėjo maždaug 55 metų vyras. Jis buvo spardomas, jam ant galvos ir rankų šokinėjo įniršę užpuolikai. Sunkios būklės nukentėjusysis atsidūrė ligoninėje, o konflikto iniciatoriai sėkmingai pasitraukė.

„Atgimimo“ duomenimis, šiuo metu užpuolimo auka iš ligoninės jau išleistas, tačiau jo būklė yra tik patenkinama. Išsamiau mūsų savaitraščiui komentuoti konfliktą „Griausmadarių“ klubo atstovas atsisakė. Taip pat nieko konkretaus apie įvykį nenorėjo pasakoti ir vilnietis baikeris Adomas (vardas pakeistas pašnekovo prašymu – red. past.) Motociklininkų klubo narys Adomas šio straipsnio autoriui leido aiškiai suprasti, kad nei jis, nei bet kuris kitas baikerių klubo narys apie jų tarpusavio santykius nieko nepasakos iš principo. Konspiracijos žaidimai? Smurtu grįsta konkurencija?

Sprendžiant iš įvairiose šalyse reguliariai pasitaikančių baikerių konfliktų – tokia nuomonė nėra be pagrindo.

Štai visiškai nesenas pavyzdys iš Australijos, kur tarptautinės baikerių gaujos „Pragaro Angelai“ (Hells Angels) nariai Sidnėjaus oro uoste mirtinai sumušė vieną konkurentą iš kitos „Comancheros“ gaujos tiesiog keleivių ir oro uosto personalo akivaizdoje. 28 metų aukai buvo smarkiai sužalota galva, jis ligoninėje mirė. Klasikinis baikerių smurto pavyzdys yra 1947 metais sukeltos Holisterio riaušės. Tų metų liepos 4-6 dienomis Kalifornijos mieste Holisteryje į sąskrydį suvažiavę 4000 baikerių tiesiog nusiaubė miestelį, nes vietos barų savininkai, gindamiesi nuo girtuokliaujančios minios, uždarė savo įstaigas anksčiau laiko. Per riaušes buvo sužeista apie 60 žmonių, trys iš jų sunkiai, o miestelis visiškai suniokotas.

Sąskrydį rėmusios Amerikos motociklininkų asociacijos (AMA) atstovai vėliau pareiškė, kad riaušes sukėlė vienas procentas sąskrydžio dalyvių, o likusieji niekuo dėti. Po šio pareiškimo prigijo „1 %“ terminas, skirtas apibūdinti sąmoningai įstatymų nepaisančių baikerių mažumą. Pastaroji nė neketino slėpti savo nuostatų. Priešingai, daugelis jų savo liemenes „papuošė“ antsiuvais su „1%” emblemomis. Mūsų jau minėta IX forto konflikto iniciatorė Big Gang gauja savo interneto tinklalapyje taip pat puikuojasi priklausanti pasaulinei „Big Gang MC 1% nacijai”. Tinklalapyje klubas prisistato iškalbingu šūkiu: FUCK THE LAW.

Nors „vienaprocentininkų” iš tiesų nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra daug, jie smarkiai diskredituoja visus likusius baikerius visuomenės akyse. Lygiai kaip ir dažniausiai oficialiems klubams nepriklausantys jaunikliai „sportininkai“ savo mirtinais triukais ar šiaip beprotišku lakstymu šiurpinantys kitus eismo dalyvius bei praeivius.

Šiek tiek istorijos

Pirmieji baikerių klubai įkurti JAV dar praėjusio amžiaus pradžioje. Seniausias jų – 1903 metais Niujorko apylinkėse įkurtas Yonkers MC. Po metų San Franciske įsteigtos SanFrancisco MC. Abiejų pirmųjų ir daugelio vėliau įsikūrusių JAV baikerių klubų narius vienijo meilė motociklams ir kelio romantika. Kol į areną neįsiveržė „Pragaro Angelai“ (Hells Angels). Pagal Federalinio tyrimų biuro apibūdinimą – tai viena iš keturių didžiųjų dabar veikiančių nusikalstamų (Outlaw) baikerių gaujų, kurios sąskaitoje daugybė sunkių nusikaltimų, padarytų nuo pat gaujos įsikūrimo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Dabar gauja turi daugybę skyrių Amerikoje ir bent penkiolikoje kitų šalių. Jos nariai skaičiuojami tūkstančiais.

Ne ką geresne reputacija gali pasigirti ir baikeriai iš Bandidos gaujos. Tačiau iš tikrųjų dauguma JAV baikerių klubų, tokių kaip „Iron Pigs“, „the Nam Knights“, „Blue Knights and the Red Knights“, nėra tokie karingi. Jie lieka ištikimi savotiškai interpretuojamai laisvės filosofijai ir garbina legendinius „Harley Davidson“ motociklus. AMA duomenimis, dabar JAV daugiau kaip 200 baikerių klubų vienija beveik 300 000 narių.

Europoje praėjusio amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Švedijoje taip pat įkurti motociklininkų klubai. Tačiau dažniausiai tai buvo kokios nors markės motociklų savininkų ar šiaip nacionaliniai motociklininkų susivienijimai. Pavyzdžiui, „Husqvarna“ motociklų klubas. Tik gerokai po Antrojo pasaulinio karo Europoje įkurti amerikietiškojo tipo baikerių klubai, dažniausiai kaip JAV klubų skyriai, ar tarptautinių susivienijimų nariai. Reikia pasakyti, kad bene aktyviausiai reiškėsi amerikinių „vienaprocentininkų“ sekėjai. Dabar vietinių „Pragaro Angelų“, „Bandidos“ ar „Big Gang“ skyrių yra kone kiekvienoje Europos šalyje. Tačiau daugumos baikerių jie nėra mėgstami ir į nacionalinius susivienijimus paprastai nepriimami.

Lietuvoje pirmasis motociklininkų klubas įkurtas 1928 metų birželio 11 dieną. Žinoma, jo veikla nė iš tolo nepriminė dabartinių baikerių žygių. Sovietiniais metais oficialių klubų nebuvo ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę juos pradėta gana aktyviai steigti. Vienas iš tokių – bene anksčiausiai – įsteigtų klubų – „Crazy In The Dark“ (Pašėlę tamsoje). Dabar mūsų šalyje yra beveik keturiasdešimt baikerių klubų, priklausančių Lietuvos baikerių kongresui.

Kitaip nei palankesnio klimato Vakarų Europos ar Balkanų šalyse, kur motociklas daugeliui yra tiesiog įprasta patogi susisekimo priemonė, mūsų platumose santykinai daug didesnė motociklininkų dalis priklauso baikerių klubams.

Vyrai iš Raudonosios knygos

„Atgimimo“ pašnekovas Adomas, paprašytas apibūdinti tipišką Lietuvos baikerį, pradėjo ir baigė sparnuota fraze: tai vyrai iš Raudonosios knygos. Savo teiginio jis plačiau nepakomentavo. Pamėginkime tai padaryti mes. 

Net ir paviršutiniškai susipažinus su baikerių klubų tradicijomis matyti, kad tai pabrėžtinai uždari bendraminčių susivienijimai. Ne klubo nariai net neturi teisės žinoti pagrindinių klubo veiklos taisyklių. Kuo ne vyriškas kaprizas?! Apskritai baikerių klubuose vyrauja griežta drausmė. Galima tai suprasti, nes galingas motociklas – pavojingas žaislas ir tikri baikeriai tai supranta. Prie vyriškos specifikos galima priskirti ir baikerių aistrą skiriamiesiems ženklams. Lyg turėtume reikalų ne su motociklų gerbėjų susivienijimais, o su koviniais paslaptingos armijos būriais. Neretai už neteisingą ar neteisėtą vadinamųjų „spalvų“ – antsiuvų, emblemų – nešiojimą baikeriai yra griežtai baudžiami. Taip pat ir fiziškai, kumščiais, kojomis, metaliniais strypais ar grandinėmis. Tačiau panašūs incidentai visuomet atkakliai slepiami nuo pašaliečių, o ypač nuo policijos. Tikri vyrai ginčus išsprendžia be pašalinių pagalbos.

Baikeris Adomas neneigė, kad tokių ginčų tarp baikerių pasitaiko gana dažnai. Tikri vyrai nevynioja žodžių į vatą ir nepripažįsta išsišokėlių. Juo labiau kad baikerių klubuose paprastai labai griežtai paisoma hierarchijos. Pusiau rašyta, pusiau nerašyta hierarchija taip pat egzistuoja ir klubų tarpusavio santykių plotmėje. Ir vėl kvepia armijos tvarka?

Tikro baikerio portretas būtų neišsamus, jei pirmame jo plane nefigūruotų alaus statinė, o fone – būdingos išvaizdos linksmos merginos. Alus iš paveikslo neišnyksta beveik niekada, tuo tarpu merginos dažniau pasirodo tik didesniuose baikerių susibūrimuose. Internete pateikiamų baikerių fiestų nuotraukų albumai dažniausiai turi prierašą „Tik nuo 18“. (Lietuviai baikeriai ne tokie drovūs.)

Vėjo filosofija

Kaip jau buvo minėta, baikerius vienija laisvės filosofija. Tikri, laisvę mėgstantys vyrai motociklą laiko būtina laisvės siekimo priemone. Baikeris, jo išpuoselėtas motociklas ir ilgas kelias į bet kur – laisvės įsikūnijimas. Tiesa, kiek žemiškiau laisvės poreikį baikeriai tenkina atsiribodami nuo pašalinių savoje kompanijoje. Į baikerių klubo būstinę, klubhauzą, pagal oficialias taisykles, be vadovybės leidimo negali įkelti kojos joks pašalietis.

Paklaustas, kodėl tapo baikeriu, keturiasdešimtmetis Adomas prisipažino, kad jam dalyvavimas klubo veikloje, be jau minėto noro pajusti laisvę kelyje, yra ir būdas atsijungti nuo rutinos. Jis turi gerai mokamą darbą didelėje kompanijoje. Tačiau ten, jo žodžiais, visi tarsi sraigteliai dirba nepakeldami galvos. Apie nuoširdesnį bendravimą su kolegomis Adomas net nesvajoja. Užtat klube visi bendrauja neformaliai. O dar visiems būriu pakilus į žygį vėjas išpučia iš galvos visas kasdienybės šiukšles. Tiesa, pašnekovas prasitarė, kad kai kurios klubo taisyklės jam nėra visiškai priimtinos, tačiau jis prisitaiko, nes nemato alternatyvos.

Ar čia ir nebus atsakymas, kodėl kartais taip drastiškai baikeriai gina savo laisvės teritoriją? Raudonojoje knygoje registruojamos tik nykstančios rūšys...

Naujausiame „Atgimime“ taip pat skaitykite:

Europos Parlamento rinkimai. Todėl, kad reikia...

Apie EP rin­ki­mų kam­pa­ni­ją ir po­li­ti­kų ne­pa­gar­bą rin­kė­jui svars­to An­drius Ras­ka­zo­vas.

Į kovą už auditoriją stoja ir tinklaraščiai

Ko­va už au­di­to­ri­jos dė­me­sį jau se­niai vyks­ta ne tik tarp Lie­tu­vos lei­di­nių, te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo ka­na­lų bei in­ter­ne­to nau­jie­nų por­ta­lų.

Vis di­des­nį ger­bė­jų bū­rį kas­dien su­trau­kia ir lie­tu­viš­kų­jų tin­kla­raš­čių („blo­gų“) au­to­riai. Kodėl įpra­sto­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nėse dir­­ban­tys žur­na­lis­tai vis daž­niau ra­šo asme­ni­nius tin­kla­raš­čius domėjosi Vy­tau­tė Šmai­žy­tė.

Suprogramuota sėkmė

Verslą ir valstybes valdo žmonės, naudojantys manipuliavimo ir net hipnozės metodus. Fantastika? Ne, realybė, leidžia suprasti vienintelė Baltijos šalyse licencijuota neurolingvistinio programavimo trenerė Kristina Kovaitė. Stanislovo Kairio pokalbis.

Kultūros ministras siūlo vogti

Pa­si­pik­ti­ni­mas, maiš­to nuo­tai­kos, dre­ban­tys iš su­si­jau­di­ni­mo bal­sai, pa­gal­bos krei­pi­ma­sis į vi­suo­me­nę, liūd­na nuo­sta­ba dėl kul­tū­ros mi­nist­ro po­zi­ci­jos... Ge­gu­žės 26–ąją vi­sos Lie­tu­vos bib­lio­te­kų aso­cia­ci­jos pa­reiš­kė pro­tes­tą kul­tū­ros mi­nist­rui dėl pa­slapčia su­ma­žin­tų net 80 proc. lė­šų nau­joms kny­goms įsi­gy­ti, ra­šo Ra­sa Ge­čai­tė.

Kur nu­ves per­mai­nin­gos Azer­bai­dža­no nuo­tai­kos?

Al­ter­na­ty­vų gau­sa, re­a­lių per­spek­ty­vų trū­ku­mas ir vis stip­rė­jan­ti įtam­pa Pie­tų Kau­ka­ze ver­čia Azer­bai­dža­ną po­li­ti­zuo­ti tra­di­ciš­kai neut­ra­lią ener­ge­ti­kos sri­tį. Kokios "Pilietinio koridoriaus" projekto perspektyvos, aiškinasi Lau­ra Kir­ve­ly­tė.