– Rasa, jūsų naujoji daina gimė neįprastu būdu. Minėjote, jog ją sukūrėte... miške. Apie kokias magiškas patirtis kalbate?
– Daina gimė visiškai netikėtai ir neplanuotai po tam tikro susitikimo su man svarbiu žmogumi. Per antrąją pandemijos bangą daug laiko leisdavau namie dirbdama prie savo ankstesnio vaizdo klipo „Gal...“ kūrimo, medituodama ar... vaikščiodama po mišką. Pradėjau labai stipriai jausti žmonių energijas. Geriausiai jausdavausi bendraudama su draugais būtent miške. Ten labiausiai susibalansuodavo energijos. Manau, kad tam tikra prasme „sulaukėjau“ per tą laiką (juokiasi). Todėl laisvėjant karantino apribojimams labai greit pavargdavau nuo gyvo bendravimo ar net kartais nusivildavau juo... Tokia patirtis perteikta ir naujausioje mano dainoje. Taigi, po susitikimo su man svarbiu žmogumi ilgai gulėjau druskų bei putų vonioje, vaikščiojau po mišką ir netikėtai sukūriau šią dainą.
Dainos įrašą studijoje padariau iš pirmo bandymo. Turbūt tai irgi nutiko pirmą kartą gyvenime. Darant įrašą apėmė tam tikras graudulys ir pojūtis, kad esu ten, kur turiu būti ir viskas vyksta būtent taip, kaip reikia.
Įrašą bei dainos aranžuotę daręs mano kolega, pianistas Daumantas Slipkus patvirtino, kad taip ir buvo. Nei antras, nei trečias bandymas neprilygo savo autentiškumu pirmajam. Dainos demo versija labai patiko ir gitaros versiją vėliau labai skoningai įgrojusiam gitaristui Arūnui Sabukui, kuris padarė ir galutinį šios dainos garso suvedimą bei labai palaikė idėją nufilmuoti šiai dainai vaizdo klipą. Puikiems instrumentalistams iš Latvijos, su kuriais tęsiu bendradarbiavimą nuo neseniai pristatytos dainos „Gal...“ įrašo – kontrabosistui Norberts Skraucis bei perkusinininkui Andris Buikis taip pat labai patiko ši daina ir jie su malonumu įrašė savo partijas nuotoliniu būdu. Tikiuosi, su visa šių puikių muzikantų komanda rudeniop surengsime išskirtinį mano naujausių autorinių dainų koncertą.
- Ar vaizdo klipo filmavimai vyko miške?
- Fimavimo metu norėjau, kad veiksmas vyktų miške, geriausia sengirėje, išlaikiusioje visą senajam lietuviškam miškui būdingą autentiškumą, pateikti tai kaip simbolį amžinųjų, išsaugotų vertybių. Pradinis noras buvo vykti į Punios šilo rezervatą.Vyliausi, kad pavyks nufilmuoti ir kokį didesnį paukštį.
Beieškant tinkamos vietos filmavimui, sužinojau, kokį visgi nedidelį plotą Lietuvoje užima sengirės, ir pasidarė liūdna dėl to. Nuolat vykstantis gamtos atšilimo procesas, karantinas parodė koks visgi svarbus mums yra miškas, medžiai. Tai iš tiesų mūsų namai, kurie yra negailestingai naikinami...
Visgi, nesulaukus oficialaus leidimo vykti į numatytąjį gamtos rezervatą, radome nuostabaus grožio akmenuotąjį Saidės upelį bei Stirnių piliakalnį, kadaise vadintu Aukštuoju kalnu visai šalia Vilniaus, Trakų rajone. Užlipome į piliakalnį, ir italų kilmės operatorius Stefano Ruffini ramiai mane filmavo tarp gėlių, kai aš staiga pamačiau išdidžiai ratais skriejantį erelį, visai arti žemės kuris tarsi sakė: „O štai ir aš, žiūrėk į mane!“ ir po truputį vis kilo aukštyn... Pamaniau, kad tai ženklas, ir didžiulis stebuklas, kai tarsi pagal užsakymą į filmavimo „aikštelę“ ant Aukštojo kalno atskrenda pats padangių karalius – erelis!
Erelis man – transformacijos simbolis. Būtent transformacijos nuojautą turėjau dar 2016-aisiais, kai tiesiog susapnavau dainos melodiją bei tekstą, skirtą 2017 m. „Eurovizijos“ konkurso nacionalinei atrankai. Taip gimė mano autorinė daina „Fly“, kurioje kaip tik ir minimas erelis, jo skrydis.
- Taigi, pasirodo, dainą galima ir susapnuoti. Kiek svarbūs sapnai jūsų gyvenime?
- Ir kai kurie iš jų išties pranašiški. Štai metų pradžioje susapnavau susitikimą su vyriausiuoju „Stiliaus“ redaktoriumi Edvardu Žičkumi, paskelbiau apie tai savo feisbuko paskyroje ir jau po mėnesio daviau interviu šiam žurnaui ir atsidūriau ant jo viršelio!
O visai neseniai sapnavau ilgą ir rimtą pokalbį su Egidijumi Dragūnu (skambiai juokiasi), Vis dar svarstau, ką tai galėtų reikšti. Gal gims naujas duetas? (mįslingai šypsosi).
- Rasa, naujausiame klipe jūs visiškai kitokia: raudoni plaukai supinti į kasas, vilkite baltą romantišką suknelę... Kas kūrė šį įvaizdį ir ką norėjote juo perteikti?
- Įvaizdį susikūriau pati visiškai intuityviai. Nuo pat šio kūrybinio proceso pradžios žinojau, kokia bus mano šukuosena, kokios man reikia suknelės. Veikiausiai norėjau susikurti lietuvišką įvaizdį su paslaptingos miško fėjos atributika (šypsosi). Tai – moteris, gebanti pasirūpinti ir namais, ir vaikais, jei prireiktų, o taip pat būti tikra jausminga moterimi, gyvenančia darnoje su gamta, supančia aplinka, stebinčia gamtos ženklus, pasižyminčia stipria intuicija. Juk tokios ir buvo mūsų prosenelės, tiesa? Būtent šios savybės ir padėjo mums, moterims, išgyventi ašiauriausiomis sąlygomis. Tai tarsi kreipimąsis į tikrąją savo prigimtį, protėvių dvasią.
Šiuo savo įvaizdžiu tarsi norėjau išeiti iš savo pačios ribų ar per daugelį metų sukurto savo pačios įvaizdžio šablono visuomeniniame gyvenime bei sukurti šiek tiek nežemiškos būtybės įvaizdį, tarsi vaidinčiau autoriniame filme. Kaip talismaną užsidėjau draugės padovanotą bei dizainerės sukurtą išskirtinę odinę apyrankę, kurioje buvo užrašas: „Rasele, tu esi be ribų“. Šis užrašas mane kaskart įkvepia. Iš tiesų, kūryba neturi ribų!
