Nustebinti "bixai" gali ir šiandien. Štai gruodžio 1-ąją rengiamame grupės jubiliejuje muzikantai ketina nušluoti pasaulio pabaigą ir surengti šermenis kiaulei.
- Kas nutiko tais gūdžiais 1987-aisiais, kai Šiauliuose studijuojantis jaunasis dailininkas Saulius Urbonavičius-Samas nutarė sukurti roko grupę mistišku pavadinimu „Bix“?
- Viskas prasidėjo studijuojant Šiaulių universitete Dailės fakultete. Grupės pavadinimas užgimė dar anksčiau, 1982 metais, kai su draugu stodami į universitetą įrašėme pogrindinį albumą magnetofono juostos pavidalu. Grojome su pagalvėmis ir gitara. (Juokiasi.) Dar pats albumo viršelį nupiešiau. (Juokiasi.)
Albumas vadinosi „Žiurkių miestas“, jame pirmąkart buvo sudainuota daina-anekdotas „Kiaulė“. Juosta pogrindyje buvo labai populiari, bet aš nuo saugumo gavau pylos, kad kažką rezgu prieš sovietinę valdžią. Vos neatsisveikinau su universitetu. Nors mūsų dainose nebuvo nei vieno žodžio apie tuometinę santvarką.
Vėliau teko išvykti į armiją, grįžus - tęsti studijas. Tuo metu dar svajojau tapti dailininku, mažiausiai Van Gogu. Tačiau miesto Kultūros namai paskelbė konkursą, kurio laimėtojas galėjo naudotis muzikos aparatūra.
Peržiūros metu komisija turėjo nuspręsti, kam tokia laimė teks.
Kadangi buvau aktyvus, tapiau, rengiau parodas, universitete rengiau „pankovas“ diskotekas, susirinkau iš Šiaulių „muzikalkės“ triūbočius (ilgus metus grupėje grojo gausi pučiamųjų komanda, - DELFI) ir per mėnesį repetuodami kiekvieną naktį sukūrėme septynias dainas, kurias atlikome pačioje 1987-ųjų pabaigoje – berods gruodžio 30 dieną vykusiame konkurse.
Kaip dabar pamenu, komisijoje sėdėjo Šiauliuose jau prakutusios grupės „Vairas“ nariai, „Jonis“. Mes jiems labai patikome, pasirodėme labai jaunatviški, todėl jie paskelbė mus nugalėtojais. „Bixų“ tąvakar klausėsi pilna salė žiūrovų.
Po to pasirodėme tokioje televizijos viktorinoje. Ten koncertavau vietoje mikrofono įsisukęs lemputę. Visiems palikome originalios grupės įspūdį. Greitai atsirado nemažai veiklos. Algirdas Kaušpėdas pakvietė į „Roko maršą“. Sporto rūmuose sudalyvavome grandioziniame „Lituanikos“ festivalyje. „Rondo“ studijoje, kas tada prilygo stebuklui, įrašėme pirmas "bixų" dainas, tarp jų ir „Tarp Europos ir Honkongo“. Prasidėjo pirmieji koncertai užsienyje. Buvo metas, kai užsienyje praleisdavome daugiau laiko, nei gimtinėje.
- Ten atsivėrė plačios galimybės. Ne kiekviena grupė galėtų pasigirti pasirodymu vienoje scenoje su „Nirvana“...
- Taip, mūsų keliai susitiko su „Nirvana“, kurie mus apšildė vieno festivalio metu. Tuo metu jie buvo niekam nežinoma grupelė iš Amerikos. Su Kurtu Cobainu drauge tampėmės užkulisiuose. Tik jis, kaip visada, buvo girtutėlis. O „Bix“ buvo festivalio finalinė grupė. Buvome labai įdomus kolektyvas iš Sovietų sąjungos, grojantis įdomią muziką. Tuo metu daug teko patirti ir pamatyti. Berlyno sieną griovėme. Kai tai įvyko, kaip tik vykome į turą po Vakarų Vokietiją. Labai įdomus ir stiprus potyris.
- Koncertavote bene visoje Europoje...
- Išmaišėme visą Olandiją, Prancūziją, Italiją, Čekoslovakiją, Lenkiją. Kur tik mes negrojome. Amerikoje turėjome du didelius koncertinius turus.
- Kodėl užsienyje sėkmingai paleista „bixų“ muzikinė gniūžtė nesukėlė ilgalaikės sniego griūties?
- Mes visada buvome ant savotiško slenksčio. Trūko labai nedaug, kad taptume gerai žinoma grupe vakaruose. Trūko vadybos. Pradžioje turėjome savo vadybininką, kuris žuvo autoavarijoje. Patyrėme didžiulę netektį. O po jo jau neradome geros vadybos. Pačiam groti ir vadybininkauti neįmanoma. Ypatingai kalbant apie užsienį.
Reikia suvokimo ir ryšių, be ko nieko padaryti neįmanoma. Vakarai muzikos rinkoje buvo pažengę labai toli. Vadybininkai darė viską. O mes net nežinojome, po kiek pardavinėti užsienietiškas cigaretes. (Juokiasi.) Turėjome keletą puikių progų. Viena jų buvo Prancūzijoje, kai mūsų dainos radijo stočių eteryje buvo pasiekusios topų viršūnes, ir Amerikoje, kai sulaukėme pasiūlymo iš „Virgin Records“ (dirbanti su tokiomis grupėmis bei atlikėjais, kaip „Queen“, „Rolling Stones“, David Bowie, Mariah Carey, Phil Collins, Dave Gahan, Janet Jackson, Tina Turner ir kt. - DELFI). Tačiau niekas iš mūsų nesugebėjo suvokti tuometinių galimybių esmės.
- Kodėl nepriėmėte tokio pasiūlymo?
- Niekas nesugebėjo perskaityti tos "Virgin Records" sutarties. Ji buvo beveik 300 puslapių knyga. Teisininkui vien už sutarties perskaitymą būtume sumokėję tiek, kad būtume likę nuogi. Buvome viščiukai, neišdrįsę žengti didelio žingsnio. Reikėjo palikti šeimas, kuriam laikui apsigyventi Amerikoje. Ne visiems grupės nariams tai pasirodė viliojančiai. Juo labiau, kad nežinojai, ar iš to kas nors išeis. Juk niekas nesuteikia garantijos, kad išpopuliarėsi. Ten kompanijos tiesiog investuoja pinigus ir vėliau žiūri, ar iš tavęs kažkas gaunasi, ar esi tiesiog dar vienas „suvartotas“ muzikantas, kokių ten – milijonai.
- Nesikuklinkite, „Bix“ gali pasigirti išties reikšmingais pasiekimais tarptautinėje muzikos rinkoje...
- Buvome pirmieji lietuviai, kurių muzikinius vaizdo klipus transliavo MTV, „Viva“. Už vieno klipo režisūrą esu gavęs apdovanojimą pasauliniame konkurse Kanuose.
- Šiais metais minite ne tik „Bix“ 25-ąjį jubiliejų, bet ir dainos-anekdoto „Kiaulė“ 30-metį. Kodėl scenoje nutarėte papasakoti anekdotą apie kiaulę, o ne, sakykime, tuo metu popiliarius pokštus apie Čiapajevą ir Petką?
- Toje dainoje yra daug sarkazmo ir filosofijos apie žmogaus gyvenimą ir žmonių santykius. Man atrodo, kad „Kiaulė“ yra absurdo viršūnė.
Absurdiškesnės istorijos nesu girdėjęs. (Juokiasi.) Su menais draugavau visą gyvenimą, todėl abstrakcijos mane veža. Per juokelius gali daug ką pasakyti. Juokelyje yra labai giliai užslėpta prasmė apie vyro ir moters santykius. Be to, su metais anekdotas mutavo ir prisitaikė prie aplinkybių, visada keitėsi. Manau, kad roko istorijoje nėra tokios grupės, kuri savo dainoje įkomponuotų anekdotą.
- Kaip lietuvišką sarkazmą priimdavo užsienyje?
- Tos dainos mes neatlikdavome užsienyje. Turėjome savo angliškų dainų programą. „Bix“ yra išleidę krūvą lietuviškų ir angliškų albumų. Kartą susėdę bandėme suskaičiuoti, kiek dainų esame sukūrę. Pasirodo, ne ką mažiau, nei „bitlai“ - per 300 kūrinių. Tik, bėda, Lietuvoje per mažai laiko ir jėgų skyrėme savo užsienietiškos kūrybos reklamai. Todėl jos ne visiems žmonėms žinomos. Dabar grupės tikslas pabaigti „išvalyti“, perrašyti 40 geriausių „Bix“ dainų. Seniau mums kažkaip vis nepasisekdavo su įrašais. Nors dainas įrašinėjome ir Amerikoje, ir Prancūzijoje.
- Kodėl iš muzikos pasaulio pasukote į televiziją?
- Ilgainiui vakaruose nuslūgo susidomėjimas posovietinėmis grupėmis. O Lietuvoje muzika išgyveno ne pačius geriausius laikus. Tuo metu buvo Dievo dovana – daugiau nei 10 metų gyvenome iš muzikos važinėdami po visą pasaulį. Po to viskas priblėso, reikėjo galvoti, kaip užsidirbti duonai. Taip atsirado televizija. Bet grupė visada buvo impulso palaikymas. Šiuo metu jaučiamės subrendę kaip muzikantai.
- Per šiuos metus keitėsi ir gerokai pajaunėjo grupės sąstatas. Tačiau vis tiek visi muzikantai – šiauliečiai.
- Keletą kartų keitėme bosininkus, gitaristus, bet iš esmės sąstatas nepasikeitė. Ir kas įdomiausia, dabar grupėje esu vienintelis nešiaulietis. (Juokiasi.) Aš niekada nebuvau šiaulietis – esu panevėžietis, atvykęs studijuoti į Šiaulius. O dabar jau daug metų esu vilnietis. Tačiau visas grupės variklis bazuojasi Šiauliuose.
- Pirmieji grupės 25-mečio akordai nugriaudėjo festivalyje „Roko naktys“. Tačiau gruodžio 1-ą dieną rengiate grandiozinį koncertą. Papasakokite apie tai plačiau.
- Vilniaus Teatro arenoje gruodžio 1-ąją surengsime metų roko koncertą. Žmonės galės taip išsitaškyti, kad jokios pasaulio pabaigos tikrai negrės. Mes tiesiog nušluosime pasaulio pabaigą. (Juokiasi.) Gimtadienio šventėje koncertuos nuo seno bičiulio Marijono Mikutavičiaus iki „G&G Sindikato”.
Galiu išduoti, kad vienam kartui atkursime legendinę „Katedrą“. Norime pagerbti Lietuvos roko istoriją. Susirinks visi muzikos kariai. O ir mes patys ruošiame labai tvirtą muzikinį visų dainų apdorojimą, subrendusį, paruoštą iki kiekvienos natos.
Per koncertą skelbsime kiaulės šermenis, skersime kiaulę ir visus ja vaišinsime. (Juokiasi.) Kiaulė jau atgyveno savo laiką – per gimtadienį su ja atsisveikinsime. Su kiaulės laidotuvėmis norime palaidoti vartotojišką kultūrą. Galiu išduoti, kad ta proga atgaivinsime tik vieną kartą gyvenime grotą dainą „Mes mylim žvaigždes, o labiausiai kiaulieną“.
