- Pradžiai – tradicinis klausimas: kaip atsidūrėte teatre? Ar prieš pradėdamas studijas, mąstėte būtent apie Rusų dramos teatrą?
- Taip jau susiklostė aplinkybės. Mokykloje lankiau teatro studiją, tačiau neplanavau sieti gyvenimo su teatru. Po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, tačiau po pusės metų nustojau lankyti paskaitas. Tais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija rinko rusų vaidybos kursą, kuris turėjo būti ruošiamas Lietuvos rusų dramos teatrui.
Man paskambino tos pačios mokyklos teatro studijos vadovė ir paklausė, ar nenoriu pabandyti stoti į akademiją. Pabandžiau. Ir pavyko.
Įstojau pas Dalią Tamulevičiūtę. Jeigu ne ji, ko gero, nebūčiau baigęs šių mokslų.
- „Auksinį scenos kryžių“ gavote už pagrindinį – šamaniškos Auklės, kapojančios nepaklusniems vaikams galvas – vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“. Nesutrikote, kad reikės persikūnyti į moterišką personažą?
- Kiek žinau, Vaitkus šią pjesę stato jau ne pirmą kartą, ir Auklės vaidmenį visada atlikdavo vyrai. O vaidinti vyrą ar moterį, manau, skirtumo didelio nėra. Man asmeniškai taip tik įdomiau.
- Kaip manote, kodėl šiam vaidmeniui realizuoti pasitelkiami būtent vyrai?
- Tiesą pasakius, neįsivaizduoju. Mes, aktoriai, nustebome, kai sužinojome apie šį personažą. Iš pradžių pradėjome mokytis dainų. Dirigentas Vytautas Lukošius iškart mūsų paklausė, kas vaidins Auklę. O mes dar nė patys nežinojome. Tad visos mergaitės ir mokėsi Auklės partiją... Galiausiai Vaitkus viską sustatė į reikiamas vietas.
- Kas buvo sunkiausia šiame spektaklyje jums kaip aktoriui?
- Negaliu pasakyti, kad tai buvo labai sudėtingas vaidmuo. Spektaklio visuma – puiki: pradedant kostiumais ir baigiant režisūra. Apskritai manau, kad šitas spektaklis – tikrai vykęs. Vaidyba jame man – tikras malonumas. Vienas iš svarbių faktorių – visų vaidinančiųjų bendravimas, nes „Eglutės pas Ivanovus“ metu scena praktiškai nuolatos yra pilna aktorių. Juk vaidina visi tokie skirtingi žmonės – ir studentai, ir kviestiniai, ir beveik visi Rusų dramos teatro aktoriai!
- Jei reikėtų iš naujo, „šviežiomis“ akimis perskaityti šią Vvedenskio pjesę, kuris personažas būtų įdomiausias?
- Negalėčiau išskirti vieno. Šioje pjesėje svarbu visuma. Nėra išskirtinai vieno ypač teigiamo ar neigiamo personažo – viskas yra taip abstraktu, kad atskirai kalbėti galima ne tik apie kiekvieną rolę, bet net apie kiekvieną sceną.
- Ironiška, bet paprastai prasidėjus antrai „Eglutės pas Ivanovus“ daliai, salėje lieka perpus mažiau žiūrovų...
- Tai – amžina problema, amžinas konfliktas tarp to, ką žiūrovas nori matyti ir ką aktorius nori rodyti. Man atrodo, kad mes turime kažką sakyti, polemizuoti su publika, o dažnam žiūrovui tiesiog norisi paprasto, lengvo produkto. Pasižiūrėkit – kodėl kai kuriuose pramoginiuose teatruose nebūna laisvų vietų..? O žiūrovą gi reikia kažkaip paauklėti. Gerbiu Vaitkų dėl to, kad jis nesileidžia į šitokius kompromisus ir daro tai, ką, jo manymu, reikia daryti, nenusipigina. Teatre vyksta nuolatinis konfliktas tarp kokybiško ir perkamo kūrinio. O spektaklis tikrai nėra patogus: vieni išeina kartais net nesulaukę pertraukos, kiti spektakliui pasibaigus ploja atsistoję. Tiesą sakant, man tas pusės žiūrovų išėjimas būna net labai malonus. Tai – daug geriau nei variantas, kai visi sėdi patenkinti, o pats spektaklis tau atrodo kaip nevertas dėmesio.
- O toks publikos išsiskirstymas neišmuša iš vėžių vaidinant?
- Ne. Tai – jų reikalas, ne mano. Jei reikėtų, vaidintume ir vienam žiūrovui. Pamenu, kartą į Olgos Lapinos vaikams skirtą spektaklį „Stebuklingoji kreidelė“ atėjo tik trys vaikai (paprastai jų susirenka apie 20). Spektaklis praėjo puikiai! Aišku, iškart pasijaučia kitokia energija, bet taip – tik dar įdomiau. Šiuo metu Rusų dramos teatre „Romeo ir Džuljetą“ statantis vengrų režisierius Peteris Uray pasakojo, kaip kartą į jo spektaklį atėjo tik vienas žiūrovas. Režisierius nuėjo pas aktorius ir paklausė jų, ar jie ryšis vaidinti. Jie, be abejonės, sutiko. Ir, kaip sako pats režisierius, tas spektaklis buvo pats geriausias: aktoriai jautėsi laisviau, o tas vienintelis žiūrovas, sėdintis salėje, atstojo visą minią. Įsivaizduok tik – tau vienam vaidina spektaklį! Turėtų būti nuostabus jausmas!
- Užsiminėte apie „Stebuklingąją kreidelę“. Ar vaikams vaidinti sunkiau nei suaugusiesiems?
- Populiari, bet labai teisinga frazė – vaikams reikia vaidinti taip pat, kaip suaugusiesiems, tik šiek tiek geriau. Deja, kartais tai yra pamirštama. Pastaruoju metu itin dažnai girdžiu teiginį, kad teatras vaikams yra pasidaręs labai infantilus. Noriu pagirti O.Lapiną – ji visais įmanomais būdais stengiasi nuo to „cackinimosi“ ir primityvumo pabėgti.
Viena, kai vaidini „Eglutėje pas Ivanovus“ su grimu, dainomis, tau už nugaros – stipri komanda, ir kita – kai esi dviese su kolega Valentinu Krulikovskiu, ir tave apsupę dvidešimt vaikų, iš kurių gali tikėtis visko – nežinai, ką jie gali iškrėsti!
Teatro kritikas Andrius Jevsejevas:
Savo aktorinės kelionės pradžioje V.Novopolskis daugiau įsiminė kaip charizmatiškas nepagrindinių vaidmenų atlikėjas – pakanka prisiminti įstabiai jųdviejų su kursioku V.Krulikovskiu suvaidintą imigrantų duetą G.Varno spektaklyje „Nekalti“. Tačiau dėsninga, kad V.Novopolskio, o ir daugelio kitų vadinamojo „rusdramio“ aktorių, ryškiausi vaidmenys gimė kolektyvui galiausiai suvokus savo meninio judėjimo trajektoriją – t. y. teatro vairininku tapus J.Vaitkui. Ar tai būtų romantikas Čiackis A.Gribojedovo „Varge dėl proto“, ar itin subtiliai suvaidintas antrokas Saša A.Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Prakeikta meilė“, ar daugybė kruopščiai ir atsakingai sukurtų personažų spektakliuose vaikams, ar tikru visą spektaklį estetiškai ir semantiškai apibendrinančiu groteskiniu žavesiu trykštanti Auklė „Eglutėje pas Ivanovus“, – V.Novopolskis scenoje visuomet atrodo tikslus, motyvuotas, reiklus sau ir kolegoms. O teatro kritikui, kaip, neabejoju, ir bet kuriam žiūrovui, anapus rampos matyti sąmoningai veikiantį talentingą menininką – visuomet tikra šventė.
