Kalbėjomės su spektaklio kūrybine trupe, - jaunąja VCO karta: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, dirigentu Ričardu Šumila ir dizainere Egle Čekanavičiūte apie tai, kaip jie jaučiasi besiruošdami ar laukdami atgimstančio kūrinio scenoje. Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus mokiniai džiaugėsi ne tik galimybe dar kartą išgyventi kūrybinį procesą, bet ir jo metu susipažinti bei atrasti naujus bei ne tik Lietuvoje ryškius solistus.
Taigi, nors operos kūrėjus įsivaizduojame visuomet rimtus ir pasitempusius, jaunoji karta įrodo, jog operos kūrybinis procesas – ne tik atsakingas, bet ir smagus uždavinys, kurio metu gimsta ne tik nauji ir originalūs spektakliai, bet ir naujos draugystės. Šį kartą jas įamžino Rokas Baltakys – jaunas ir toks pat drąsus fotografas, neeilinėje, „Jono ir Gretos“ komandos laisvalaikį fiksavusioje fotosesijoje.
Gediminas Šeduikis:
Visada įdomu grįžti prie jau „pagaminto“ spektaklio. Man, kaip režisieriui, svarbu vėl pažvelgti į problematiką iš naujos perspektyvos, distancijos. Spektaklis gyvena ne tik tuo metu kai yra rodomas scenoje ir jį stebi žiūrovas; jis taip pat egzistuoja sąmonėje ir pasąmonėje, - transformuojasi, keičiasi, tobulėja pokalbių metu, su kiekviena nauja patirtimi įgauna naują formą, atspalvį.
Labiausiai prie to prisideda ir nauji atlikėjai, kurie atneša savo patirtį, supratimą, naują kvapą. Laukiu repeticijų pradžios, nes pusė solistų bus nauji: Jonas - Justina Gringytė - trigubas debiutas: pirmą kartą atliks partiją, pirmą kartą su VCO trupe, pirmą kartą Lietuvoje. Taip pat gerai pažįstamos Jovita Vaškevičiūtė - Motina ir Viktorija Miškūnaitė - Fėja.
Ričardas Šumila:
Esu labai laimingas, kad į sceną sugrįžta mūsų „Jonas ir Greta“. Tai - pirma mano, kaip dirigento, savarankiškai parengta opera. Tad ji - tarsi pirmasis kūdikis, kuris visuomet kels ypatingus jausmus ir emocijas, kuriuo norėsi rūpintis daugiau. Laukiu susitikimo su mūsų jaunąja komanda, laukiu naujų repeticijos pokštų, idėjų ir buvimo drauge.
Šios operos istorija mums visiems gerai žinoma, tinkanti tiek mažiausiam klausytojui tiek suaugusiam tėveliui ir visa tai įpinta į neapsakomo grožio muzikinį audeklą. Operos muzika paremta daugybe liaudies melodijų, gražiausių sąskambių ir charakteringų personažų teminiais motyvais. Ji šviesi, skaidri, kartais gąsdinanti, bet visuomet be galo graži.
Mūsų jaunai komandai tai buvo rimčiausias išbandymas ir didžiausia atsakomybė, stengėmės ir dirbome su didele energija tam, kad ši opera būtų, kaip ir visi Vilniaus miesto operos pastatymai, kokybiška, profesionali ir patraukli žiūrovui. Manau mums pavyko.
Tad labai kviečiu, visus tėvelius ir mamytes: pradžiuginkite savo vaikus, ateikite į „Joną ir Gretą“ ir pamatysite gražiausią muzikinę pasaką visai šeimai, kurioje tiek daug mums ir mūsų šeimoms aktualaus gyvenimo ir kasdienybės.
Eglė Čekanavičiūtė:
Labai džiaugiuosi ir su nekantrumu laukiu „Jono ir Gretos“ grįžimo į sceną. Man ši opera, kaip kostiumų dizainerei - debiutinė, gal dėl to ji tokia artima širdžiai. Dirbant su alternatyviu, jaunu kolektyvu, bei kuruojant iššūkių bei naujovių nebijančios Dalios, galėjome drąsiai ir šiuolaikiškai interpretuoti mintinai žinomą klasikinę pasaką, kurti personažų bei aplinkos įvaizdžius per šiandieninį filtrą, tokiu būdu atkreipiant publikos dėmesį į dažnai ignoruojamas aktualijas.
Kūrėme su lengva ir šmaikščia nuotaika, tačiau būdami ypač reiklūs sau ir išlaikydami kuo aukščiausią lygį.
Susidomėjusius norėčiau padrąsinti - neišsigąskite kiek „kitokio“ pavadinimo bei netradicinio pastatymo, - liksite maloniai nustebinti. Juk svarbiausia - judėti į priekį, pagarbiai remiantis per amžius išfiltruota klasika.
