aA
Kaip ir kiekvienais metais, literatūrinis Vilniaus lapų festivalis siūlo gausybę įdomių renginių, į kuriuos kviečia visus skaitytojus, norinčius susipažinti su pamėgtų knygų autoriais. Šį kartą kartu su kitais rašytojais festivalyje lankysis dvi itin įdomios asmenybės – tai amerikiečių mokslininkas, fizikas bei humanitaras Alanas Lightmanas ir viena spalvingiausių britų autorių Joanne Harris.
Knygų viršeliai /Foto: leidykla "Sofoklis"

Leidykla „Sofoklis“ pristato du visiškai naujus šių autorių leidimus lietuvių kalba – Alano Lightmano esė rinkinį „Atsitiktinė visata“ ir Joanne Harris išgarsinusį „Šokoladą“. Prieš prasidedant festivaliui, kviečiame susipažinti su šiais kūriniais ir paskaityti jų ištraukas, kurios galbūt padės pasiruošti jau visai netrukus įvyksiantiems susitikimams.

„Atsitiktinė visata“ – tarpusavyje susijusių esė rinktinė, skatinanti naujai pažvelgti į visuotinai pripažintas tiesas. Knygoje daug dėmesio skiriama revoliuciniams Newtono, Foucault, Hertzo, Einsteino atradimams, padariusiems didžiulę įtaką pasaulio supratimui ir mūsų savivokai.

Derindamas asmeninę patirtį, meninę išmonę ir mokslinius faktus, autorius savitai atskleidžia, kaip atsirado šiuolaikinės technologijos, kokius psichologinius ir socialinius pokyčius tai lėmė. Aptariamos neišsemiamos mokslo ir meno, religijos temos, jų sąsajos – kokia riba tarp mokslinio žinojimo ir nepaaiškinamo atsitiktinumo, prilygstančio stebuklui? Kas bus, kai visos žvaigždės užmerks akis?

Ištrauka iš „Atsitiktinės visatos“:

Cefeidžių yra ir mūsų, ir kitose galaktikose. Šiomis kintamosiomis žvaigždėmis galima vadovautis tarsi kosminio nuotolio ženklais erdvės greitkelyje.

Naudodamiesi Leavitt sukurtu didelių nuotolių matavimo metodu, astronomai per kitus kelerius metus sugebėjo nustatyti mūsiškės Paukščių Tako galaktikos dydį - ji yra milžiniškas apie 200 milijardų žvaigždžių telkinys. Prireikus išreikšti tokius protui neaprėpiamus dydžius ir nuotolius, XX a. astronomai pradėjo vartoti naują atstumo matavimo vienetą, pavadintą šviesmečiu. Šviesmetis - tai šviesos per metus nukeliaujamas nuotolis, apie 9,5 trilijonų kilometrų. Išmatuota, kad Paukščių Tako skersmuo yra apie 100 000 šviesmečių. Kitaip tariant, šviesos spindulio kelionė nuo vieno Paukščių Tako galo iki kito trunka 100 000 metų.

Be mūsų galaktikos, egzistuoja ir kitos: pavyzdžiui, Andromeda (viena artimiausių), Skulptoriaus, M87, Malin 1, IC 1101. Vidutinis nuotolis tarp galaktikų, irgi nustatytas Leavitt metodu, yra apie dvidešimt galaktikos skersmenų arba du milijonai šviesmečių. Milžiniškai kosminei būtybei, neskubriai žirgliojančiai per visatą, galaktikos atrodytų kaip apšviesti rūmai, išsisklaidę po tamsius erdvės laukus.

Kiek mes žinome, galaktikos yra didžiausi kosminiai objektai. Jeigu sudarytume ilgą materialių objektų dydžio sąrašą reikėtų pradėti nuo subatominių dalelių, pavyzdžiui, elektronų, ir baigti galaktikomis.
Per pastarąjį amžių astronomams pavyko skverbtis į erdvę vis tolyn ir pažvelgti į šimtų milijonų šviesmečių nuotolį ir dar toliau. Natūraliai kyla klausimas, ar fizinė visata gali būti begalinio dydžio?

Kitaip tariant, ar kurdami vis didesnius teleskopus, jautrius vis silpnesnei šviesai, įžvelgsime dar toliau esančius objektus, tarsi trečiasis Mingų dinastijos imperatorius Cengdzu, kuris apžiūrinėdamas savo naujuosius rūmus Uždraustajame mieste, žengdavo iš menės į menę, niekaip neprieidamas jų galo?
Tenka atkreipti dėmesį į keistą nuotolio ir laiko santykį. Šviesa sklinda 300 000 km per sekundę greičiu, dideliu, bet baigtiniu, tad kai žvelgiame į tolimą kosminės erdvės objektą, nuo tos akimirkos, kai šviesa išspinduliuojama, ir iki tos, kai mes ją priimame, praeina reikšmingas laiko tarpas. Vaizdas, kurį matome, yra toks, kaip objektas atrodė ką tik paskleidęs šviesą. Jeigu žvelgiame į objektą, esantį per 300 000 km nuo mūsų, matome, kaip jis atrodė prieš vieną sekundę, o jei jis yra 3 000 000 km nuotoliu, matome jį tokį, koks jis buvo prieš dešimt sekundžių ir taip toliau. O itin tolimus objektus dabar matome tokius, kokie jie buvo prieš milijonus ir milijardus metų.

Antra keistenybė. Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos žinome, kad visata plečiasi, o plėsdamasi retėja ir vėsta. Išmatavę plėtimosi spartą, galime patikimai apskaičiuoti ir tą praeities momentą, kai prasidėjo plėtimasis, t. y. įvykus Didžiajam Sprogimui prieš 13,7 milijardo metų. Tada dar nebuvo nei planetų, nei žvaigždžių, nei galaktikų, o visatą sudarė fantastiškai tankus, be galo mažo tūrio energijos grynuolis. Kad ir kokie galingi būtų mūsų teleskopai, negalime įžvelgti giliau negu nuotolis, kurį nusklido šviesa nuo mūsų visatos Didžiojo Sprogimo pradžios. Nuo visatos gimimo dar nepraėjo tiek laiko, kad šviesa atsklistų iš ten iki čia. Si milžiniška sritis, įmanoma stebėti iki didžiausio nuotolio, yra vienintelė stebimoji visata. Kiekvieną dieną įmanoma stebėti visata tampa šiek tiek didesnė. Bet ji galėtų išsiplėsti kur kas daugiau.

Savo darbo kabinete Santa Cruze Garthas Illingwort has su kolegomis sudarė erdvėlapį ir išmatavo kosmosą ligi stebimosios visatos pakraščio. Jie užgriebė tiek, kiek leidžia fizikos dėsniai. Visa, kas egzistuoja pažinioje visatoje, - vandenynai ir dangus, planetos ir žvaigždės, pulsarai, kvazarai, tamsioji medžiaga, tolimosios galaktikos ir galaktikų spiečiai, dideli dujų debesys, iš kurių formuojasi žvaigždės, - visa buvo sutelkta kosminiame sensoriume, kurį išmatavo ir stebėjimo duomenis surinko žmogus.
„Kartais šauna tokių minčių, - kalba profesorius Illingworthas, - manau sau, Dieve, mes tiriame dalykus, kurių fiziškai niekuomet negalėsime paliesti. Tūnome šioje apgailėtinoje mažytėje vidutinio dydžio galaktikos planetoje, o gebame apibūdinti didumą visatos. Mane stulbina šios situacijos didybė, nežinau, kaip tai išreikšti mums suvokiamais žodžiais.“

Motinos gamtos idėja atsispindi visose Žemės kultūrose. Tačiau kiek ši naujoji visata, neaprėpiamai didesnė negu bet kas, apie ką mąstyta praeityje, yra gamtos dalis? Kiek pats Illingworthas, pagalvojame mes, susijęs su šiomis fantastinėmis kosminėmis sferomis, galaktikomis ir žvaigždėmis tokiose tolybėse, kad prireikė milijardų metų, kol jų atvaizdus pamatė mūsų akys? Ar tie „raudoni taškeliai“ Illingwortho erdvėlapiuose yra dalis to paties peizažo, kurį aprašė Wordsworthas ir Thoreau, dalis tos pačios, mums savos kaip marškiniai, kalnų ir medžių dvasios, to paties gimimo ir mirties rato, rikiuojančio mūsų gyvenimus, dalis mūsų pasaulio fizinio ir emocinio suvokimo? Ar šie dalykai tėra tik skaitmeninės abstrakcijos, nebylios ir nepaliečiamos, panašios į mus tik tuo, kad (hipotetiškai) jas sudaro atomai ir molekulės? Ir kokiu mastu mes, žmonės, gyvenantys mažoje planetoje, skriejančioje orbita aplink vieną iš milijardų žvaigždžių, esame tos pačios gamtos dalis?

Kadaise dangaus kūnai buvo sudievinti, manyta, kad jie padaryti iš kažko visiškai kito negu Žemėje esantys objektai. Aristotelis teigė, kad visą žemišką materiją sudaro keturi elementai: žemė, ugnis, vanduo ir oras. Penktąjį elementą - eterį - jis paliko dangaus kūnams, kuriuos laikė nemirtingais, tobulais ir nesunaikinamais.

Dangaus ir žemės panašumą ėmėme suprasti tik moderniojo mokslo laikais, XVII amžiuje. 1610 m., pasitelkęs naują teleskopą, Galilei Saulėje pastebėjo netaisyklingas tamsias dėmes, taip sugriovė tikėjimą dangaus kūnų tobulumu. 1686 m. Isaacas Newtonas pasiūlė naują gravitacijos - visuotinės traukos - dėsnį, lygiai galiojantį ir nuo obels krintančiam obuoliui, ir apie Saulę besisukančioms planetoms. Newtonas žengė dar toliau tardamas, kad visi gamtos dėsniai galioja ir dangaus, ir Žemės reiškiniams. Vėlesniais amžiais mokslininkai pasirėmė mūsų žemišku chemijos ir fizikos supratimu ir apskaičiavo, kiek Saulė galėtų šviesti, kol išnaudos savo energijos išteklius; lygiai taip jie nustatė cheminę žvaigždžių sudėtį ir sudarė galaktikų formavimosi erdvėlapius.

Bet netgi po Galilei ir Newtono liko neatsakytas klausimas: ar gyvos būtybės kuo nors skiriasi nuo uolų, vandens ir žvaigždžių? Ar esama pamatinio skirtumo tarp gyvosios ir negyvosios materijos? „Vitalistai“ teigė, kad gyvoji materija turinti kažkokią ypatingą esmę, neapčiuopiamą sielą ar dvasią, o „mechanistai“ - kad gyvosios būtybės tėra sudėtingos mašinos ir paklūsta tiems patiems fizikos bei chemijos dėsniams kaip ir negyvoji materija. XIX a. pabaigoje du vokiečių fiziologai, Adolfas Eugenas Fickas ir Maxas Rubneris, ėmėsi nepriklausomai tikrinti mechanistinę hipotezę: kruopščiai fiksuodavo energiją, kurios prireikia raumenims susitraukti, kūno šilumai palaikyti bei kitai fizinei veiklai, ir lygino ją su maisto produktų teikiama energija. Kiekvienam riebalų, angliavandenių ir baltymų gramui buvo priskirtas energijos atitikmuo. Iki XIX a. pabaigos Rubneris padarė išvadą, kad kiekvieno gyvo padaro sunaudojama energija prilygsta energijai, gaunamai iš jo suvartoto maisto. Tad į gyvas būtybes reikia žiūrėti kaip į sudėtingą biologinių skriemulių ir svirčių, elektros srovių ir cheminės energijos sąrangą. Mūsų kūnus sudaro tokie patys atomai, kokie sudaro akmenis, vandenį ir orą.

Ir vis tiek daugelio neapleido jausmas, kad žmonės kažkuo skiriasi nuo likusios gamtos. Niekas šio požiūrio taip vaizdžiai neiliustruoja kaip Hadsono upės mokyklos amerikiečių tapytojo George’o Cooke’o paveikslas Talulos kriokliai (1841).

Nors šios grupės menininkai tapė gamtą, jie tikėjo, kad žmonės skiriasi nuo gamtos pasaulio. Cooke’o paveiksle pavaizduotos figūrėlės žmonių, stovinčių ant nedidelio kyšulio virš gilaus kanjono. Žmonės atrodo kaip nykštukai greta medžiais apaugusių kalnų, masyvių akmeninių šlaitų ir putojančių vandenų, krintančių žemyn į kanjoną. Jie ne tik nereikšmingai maži, palyginti su aplinka, bet tėra tik liudininkai to reginio, kurio dalis jie nėra ir negalėtų būti. Vos prieš keletą metų Ralphas Waldo Emersonas buvo paskelbęs garsųjį esė Gamta (Nature). Jame poetas garbina gamtos pasaulį ir žmonių nelaiko gamtos dalimi bent jau moraliniu ir dvasiniu požiūriu: „Žmogus nupuolė, gamta tiesi.“

Šiandien, kai įvairūs sąjūdžiai akina grįžti „atgal į gamtą“ bandydami atsispirti modernių technologijų sukeltam išvietinimui ir pasimetimui, kai visame pasaulyje stiprėja visuotinio atšilimo ir kitų aplinkosaugos bėdų suvokimas, daug žmonių vėl pasijunta artimi šios planetos gamtai, tačiau tolumoje tvyrantis milžiniškas kosmosas tebelieka mums tolimas. Protu galime suvokti, kad tie mažyčiai šviesos taškeliai nakties danguje panašūs į mūsų Saulę, kad sudaryti iš tų pačių atomų kaip ir mūsų kūnai, o kosmoso tuštymė nuo mūsų žvaigždžių galakti kos iki kitų galaktikų dunkso tokiais atstumais, kad šviesos spinduliams ją perskrosti reikia milijonų ir milijardų metų. Šiuos atradimus gebame aprėpti protu, tačiau tai gluminamos, netgi grėslios abstrakcijos, panašiai kaip supratimas, kad kadaise kiekvienas mūsų buvome taškelio dydžio, neturėjome nei proto nei minčių. Mokslas nepaprastai išplėtė mūsų kosmoso mastelį, tačiau emocinę tikrovę toliau riboja tai, ką galime paliesti savo rankomis, kol neišsenka mūsų gyvenimo laikas. XVIII a. airių filosofas, vyskupas George’as Berkeley įrodinėjo, kad visas kosmosas esąs mūsų proto konstruktas, kad jokia materiali tikrovė neegzistuoja. Kaip mokslininkas, negaliu pripažinti šio teiginio, tačiau emociškai ir psichologiškai galiu pritarti Berkeley požiūriui. Šių laikų mokslas atskleidė pasaulį, kuris toks tolimas mūsų kūnams kaip spalvos aklajam.

Naujausi mokslo atradimai atskleidė dar vieną klausimo dėl mūsų vietos kosmose pusę. Pirmą kartą gamtos mokslų istorijoje galime pradėti patikimus gyvybės paplitimo laipsnio Visatoje tyrimus. 2009 m. kovo mėnesį NASA paleido erdvėlaivį Kepler. Jo misija - ieškoti planetų, besisukančių kitų žvaigždžių „gyvenamojoje zonoje“. „Gyvenamoji zona“ - tai regionas, kuriame temperatūra nėra tokia žema, kad vanduo užšaltų, bet ir ne tokia aukšta, kad užvirtų. Dėl daugelio priežasčių biologai ir chemikai tiki: tam, kad atsirastų gyvybė, net ir kitokia, nei egzistuojanti Žemėje, būtinas skysto pavidalo vanduo.

Atrasta daug planetų, kuriose galėtų būti gyvybė, jau galima apytiksliai apskaičiuoti, kad maždaug 3 procentus visų žvaigždžių lydi planeta, kurioje galėtų būti gyvybė. Žemės gyvųjų organizmų - ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, augalų, bakterijų, net tvenkinių maurų, visuma sudaro tik 0,00000001 procento planetos masės. Sudėjus šį skaičių su Kepler erdvėlaivio gautais rezultatais bei darant prielaidą, kad visose gyvybei palankiose planetose gyvybės tikrai esama, galima padaryti išvadą, kad stebimosios visatos gyvybės formą turinti medžiaga tesudaro tik 0,000000000000001, arba vieną kvadrilijonąją procento dalį. Jeigu koks nors kosminis intelektas sukūrė visatą, tai mintis sukurti gyvybę, regis, kilo tik po to. O jeigu ją pagimdė atsitiktinis procesas, tai kiekvienai gyvybės dalelei prireikė didžiulio kiekio negyvos materijos. Tokie atradimai neišvengiamai savitai nuspalvina klausimą apie mūsų reikšmę visatoje.

Prieš kelis dešimtmečius, kai su žmona buriavome Egėjo jūroje, beribių vandenų ir dangaus apsuptyje patyriau begalybės skonį. Tai buvo dar nepatirta būsena, susipynusi su pagarbios nuostabos, transcendencijos, baimės, didingumo, pasimetimo, susvetimėjimo ir neįtikimumo jausmais. Kompasu nustačiau 255 laipsnių kryptį - pasiklioviau mažyčiu skrituliu su skaičiais ir besisukančiu metaliniu virbeliu vildamasis, kad pasiseks. Po kelių valandų lyg stebuklingai tiesiai priešais mus išniro blankus smėlio spalvos žemės ruoželis, jis vis artėjo ir artėjo, vieta su namais, lovomis ir kitomis žmogiškomis būtybėmis.

„Šokoladas“ – tai istorija apie išorinius ir vidinius konfliktus, nuklydimus, kitoniškumą ir neapykantą, galinčią paskatinti veikti neapgalvotai. Kartu tai istorija apie toleranciją, žmogiškumą, tarpusavio santykius, draugystę ir mažus džiaugsmus. Ir, žinoma, šokoladą.

Vieniša motina Viana Rošė su dukrele Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelį, čia jos atidaro šokoladinę „Dangiškieji migdolai“. Klebonas Frensis Reino supranta tai kaip akibrokštą ir įžvelgia tame moralinį pavojų: šokoladinė sumenkino bažnyčios, taigi ir jo, galią parapijiečiams. Tačiau visuomet besišypsančiai Vianai, rodos, tai nė motais: ji gamina skanėstus, bičiuliaujasi su bendruomenės atstumtaisiais, planuoja Šokolado festivalį. Moteris įneša permainų į miestelio gyvenimą, taip sukeldama dar didesnį klebono ir jo parankinių pasipiktinimą. Niekas nežino, kuo šis nesutarimas baigsis: ar pašalietė bus palaužta, o gal ji pakankamai stipri, kad atlaikytų priešiškai nusiteikusios bendruomenės spaudimą?

Ištrauka iš „Šokolado“:

Aš jos laukiau. Languotas paltas, nestilingai užpakaly susegti plaukai, it šaulio vikrios nervingos rankos. Zozefina Miuska, ponia iš karnavalo. Palaukė, kol išeis nuolatiniai mano klientai Gijomas, Zoržas ir Narcizas, paskui įžengė vidun, giliai susikišusi rankas į kišenes.

- Prašyčiau karšto šokolado. - Nepatogiai atsisėdo prie prekystalio, šnekėjo žiūrėdama žemyn į tuščias stiklines, kurių dar nespėjau nurinkti.

- Taip, žinoma. - Nepaklausiau, kokio šokolado norėtų, atnešiau su šokolado gabaliukais ir Santiji, šone papuoštą dviem šokoladinio kremo rutuliukais. Akimirką ji prisimerkusi žiūrėjo į stiklinę, paskui tarsi bandydama ją palietė.

- Anądien, - pratarė ji priverstinai nerūpestingu tonu, - pamiršau už kai ką sumokėti. - Jos pirštai ilgi, keistai gležni, nepaisant kietų galiukų. Kai rami, nuo veido, regis, dingsta išgąstinga išraiška, jis darosi beveik malonus. Plaukai švelniai rusvi, akys auksinės. - Atleiskite. - Su kažkokia panieka numetė ant prekystalio dešimties frankų monetą.

- Viskas gerai. - Pasistengiau, kad mano balsas būtų nerūpestingas. - Taip visada atsitinka. - Zozefina sekundę įtariai žvelgė į mane, po to, pajutusi, jog negresia joks pavojus, kiek atsipalaidavo.
- Skanu, - pratarė gurkšnodama šokoladą. - Išties skanu.

- Pati jį gaminu, - paaiškinau. - Iš šokolado tirpalo, kol nepridėta riebalų, kad sustingtų. Būtent tokį šokoladą gerdavo actekai prieš daugelį šimtmečių.

Ji vėl metė į mane skubrų, įtarų žvilgsnį.

- Ačiū už dovaną, - galiausiai pasakė ji. - Šokoladiniai migdolai. Mano mėgstamiausi. - Paskui, tarsi apėmus kažkokiai nevilčiai, nerangiai skubėdami prasiveržė žodžiai: - Niekada nevagiu tyčia. Jos mane apkalba, žinau. Bet aš nevagiu. Tai jos. - Dabar ji jau kalbėjo su panieka, iš įtūžio ir neapykantos sau pačiai nuleistais lūpų kampučiais. - Ta kalė Klermon ir jos bičiulės. Melagės.

Dar sykį kone niekinamai pažvelgė į mane.

- Girdėjau, kad nevaikštot į bažnyčią. - Jos balsas buvo aštrus, per garsus mažai patalpai ir mudviem.
Aš šyptelėjau.

- Tai tiesa. Nevaikštau.

- Jei taip, čia ilgai neužtruksit, - tokiu pat aukštu skambiu balsu pasakė Zozefina. - Išvys jus iš čia kaip ir kiekvieną, kam nepritaria. Pamatysit. Visa tai, - neapibrėžtas staigus mostelėjimas į lentynas, dėžutes, vitriną su išdėliotais pavyzdžiais, - nieko negelbės. Girdėjau, ką šneka. Girdėjau, ką apie jus kalba.

- Aš irgi girdėjau. - Įsipyliau puodelį šokolado iš sidabruoto puodo. Mažą puodelį juodo kaip espreso kava šokolado su specialiu šaukšteliu šokoladui maišyti. Mano balsas buvo švelnus. - Bet nenoriu šito girdėti. - Stabtelėjau gurkštelėti. - Ir jums to nereikia.

Zozefina nusijuokė.

Tarp mūsų įsivyravo tyla. Penkios sekundės. Dešimt.

- Jie sako, kad jūs ragana. - Ir vėl tasai žodis. Ji įžūliai kilstelėjo galvą. - Ar tikrai?
Aš gūžtelėjau pečiais, gurkštelėjau šokolado.

- Kas sako?

- Žolina Dru. Karolina Klermon. Klebono Reino biblinės žiurkės. Girdėjau, kaip šnekėjo prie švento Jeronimo. Jūsų duktė kitiems vaikams pasakojo kažką apie dvasias. - Jos balse skambėjo man nesuprantamas slaptas ir priverstinis priešiškumas. - Dvasios! - sušuko ji. Ties geltona savo puodelio anga pastebėjau neaiškius spiralės kontūrus. - Maniau, kad jums nerūpi, ką tie žmonės šneka.

- Man smalsu. - Ir vėl tas iššūkis, tarsi bijotų patikti. - Anądien kalbėjote su Armanda. Su Armanda niekas nesišneka. Niekas, išskyrus mane. - Tai Armanda Vuazen. Senoji ponia iš Vagišių kvartalo.

- Man ji patinka, - nuoširdžiai prisipažinau. - Kodėl turėčiau su ja nešnekėti?

Žozefina prispaudė kumščius prie prekystalio. Atrodė susijaudinusi, balsas lūžinėjo it šalčio pakąstas stiklas.

- Todėl, kad ji beprotė, štai kodėl! - Pasukinėjo pirštais ties smilkiniu, šiuo judesiu patvirtindama savo mintį. - Beprotė, beprotė, beprotė. — Akimirką pritildė balsą. - Aš jums kai ką papasakosiu, - pratarė ji.

- Per Lankenę eina linija, - ir parodė brėždama gumbuotu pirštu per prekystalį, - jei ją peržengiat, jei neinat išpažinties, jei negerbiat savo vyro, jei tris kartus per dieną neruošiat maisto ir laukdama jo grįžtant namo nesėdit prie židinio ir nemąstot apie dorus dalykus, jei neturit vaikų, neatnešat gėlių per draugų laidotuves, nesiurbiat savo svetainės ar nekasat lysvių gėlėms! - Nuo pastangų kalbėti jos veidas išraudo, įtūžis įgavo neaprėpiamą jėgą. - Na, tuomet esat pamišėlė! - Ji nusispjovė. - Esat pamišėlė, nenormali, žmonės apšneka jus už nugaros, ir... ir... ir...

Ji staiga liovėsi kalbėti, kančios išraiška dingo iš veido. Mačiau, kaip už manęs žiūri pro langą, bet atspindys stikle temdė man vaizdą. Išvydau, tarsi jai ant veido būtų nusileidęs šydas, nepermatomas klastos ir nevilties šydas.

- Atleiskit, buvau trumpam nuklydusi į lankas. - Ji nurijo paskutinį šokolado gurkšnį. - Neturėčiau su jumis šnekėti. Ir jūs neturėtumėt šnekėti su manim. Ir taip jau pašliję reikalai.

- Ar šitai sako Armanda? - švelniai pasiteiravau.

- Turiu eiti. - Suspausti kumščiai vėl smigo į krūtinkaulį, šis kaltės pripažinimo gestas buvo jai itin savitas. - Turiu eiti. - Veidą iškreipė siaubo išraiška, nuleisti lūpų kampučiai rodė panikos grimasą, galėjai pamanyti, jog ji kone silpnaprotė. Tačiau tik ką man kalbėjusi pikta, iškankinta moteriškė buvo anaiptol ne tokia. Ką - kokį žmogų - ji galėjo pamatyti, kad šitaip reaguotų? Kai ji išėjo iš „Dangiškųjų migdolų“, atstačiusi nuleistą galvą įsivaizduojamai pūgai, priėjau prie lango, kad ją matyčiau. Prie jos niekas neprisiartino. Regis, niekas nežiūrėjo į ją. Bet paskui pastebėjau Reino, stovintį prie bažnyčios durų arkos. Reino ir pliktelėjusį vyriškį, kurio neatpažinau. Abu buvo įsmeigę akis į mano vitriną.

Reino? Ar jis galėjo būti jos išgąsčio priežastimi? Širdį dilgtelėjo apmaudas, pagalvojus, jog jis galėjo nuteikti prieš mane Zozefiną. Tačiau ji anksčiau apie jį kalbėjo su panieka, nebijojo. Kitas vyriškis buvo žemas, bet tvirtas, iki alkūnių atraitotos languotų marškinių rankovės apnuogino blizgančias raudonas rankas, maži intelektualo akinukai keistai nesiderino su stambiais mėsingais veido bruožais. Jį supo neapibrėžiamo priešiškumo atmosfera. Pagaliau suvokiau, jog esu jį mačiusi anksčiau. Tuomet jis buvo su balta barzda ir raudona tunika, mėtė į minią saldainius. Per karnavalą. Kalėdų Senelis, svaidantis saldainius į minią, lyg tikėtųsi kam išmušti akį. Tą akimirką prie lango prisiartino būrelis vaikų, tad negalėjau nieko daugiau pamatyti, bet dabar maniau žinanti, kodėl taip skubiai išlėkė Zozefina.

- Liuse, ar matai tą vyrą skvere? Tą su raudonais marškiniais? Kas jis toks?

Vaiko veidas ištįsta. Baltos šokolado pelytės jos ypatinga silpnybė, penkios už dešimt frankų. Slapčiomis dar pridedu viršaus į popierinį ragelį. - Juk jį pažįsti, ar ne?

Ji linkteli.

- Tai ponas Miuska. Iš kavinės.

Žinau ją - maža nuobodi kavinukė Frank Buržua gatvės gale. Pustuzinis metalinių staliukų ant šaligatvio, išblukęs oranžinis skėtis. Senovinė iškaba skelbia: Cafè de la Rèpublique. Pačiupusi ragelį su saldainiais, mergaitė pasisuka eiti, apsigalvoja, atsisuka:

- Niekada neįspėsit, kokie jo mėgstamiausi, - sako ji. - Jokie.

- Tiesiog sunku patikėti, - nusišypsau. - Kiekvienas turi savo mėgstamiausius. Net ir ponas Miuska.
Liusė akimirką susimąsto. Galbūt jo mėgstamiausi tie, kuriuos gauna iš ko kito, - paaiškina man. Ir paskui nueina, riktelėjusi pro vitriną:

- Pasakykite Anukai, kad po pamokų einam į Vagišius!

- Pasakysiu. - Vagišiai. Norėčiau žinoti, ką smagaus tenai randa. Upę rudais dvokiančiais krantais. Siauras gatveles, kuriomis teka srutos. Tai vaikų oazė. Urvai, plokšti akmenys, po kuriais klapsi stovintis vanduo. Ten šnabždamos paslaptys, kaunamasi kardais iš pagalių, prisidengiant rabarbarų lapų skydais. Kariaujama gervuogių brūzgynuose, tuneliuose, dėdamasi tyrinėtojais, ieškančiais pagrobtų lobių, einančiais gandų ir valkataujančių šunų pėdsakais... Vakar Anuka grįžo iš mokyklos vėl linksmai šokinėdama, nešina paveikslėliu, kurį pati nupiešė ir norėjo man parodyti.

- Tai aš. - Figūrėlė raudonu kombinezonu, ant galvos - juodų plaukų kuokštas. - Šlepetė. - Triušis tupi jai ant peties lyg papūga, pastatęs ausis. - Ir Žanas. - Berniukas žaliais drabužiais, viena ranka ištiesta. Abu vaikai šypsosi. Regis, motinos - netgi motinos, kurios yra mokytojos, - neįleidžiamos į Vagišių kvartalą. Plastilino figūrėlė vis dar tebesėdi prie Anukos lovos, virš jos ant sienos ji prismeigė savo piešinį.

- Šlepetė man pasakė, ką daryti. - Ji netikėtai sugriebia triušį į glėbį. Šioje šviesoje matau jį visai aiškiai, it kokį ūsuotą vaikelį. Kartais sakau sau, jog turėčiau ją atkalbėti nuo šio apsimetinėjimo, tačiau negaliu jai primesti tokios vienatvės. Jei čia ilgiau apsistotume, tuomet gal Šlepetė atvertų kelią tikresniems žaidimo draugams.

- Aš patenkinta, kad judu sugebėjote likti draugais, - pasakiau jai ir pabučiavau garbanotą viršugalvį. - Paklausk Žano, ar jis nenorėtų kurią dieną ateiti, kad padėtų nurinkti parodą iš vitrinos. Gali pasikviesti ir kitų savo draugų.

- Ar meduolinį namą? - Jos akys sužibo it saulės spindulys ant vandens. - O, taip! - Ūmai kupina jausmų, ji liuoktelėjo per kambarį, kone apversdama taburetę, milžino šuoliu įveikdama įsivaizduojamą kliūtį, o paskui viršun - peršokdama po tris laiptelius. - Vykis, Šlepete! - Atlapojo duris, jos trinktelėjo į sieną - bum-bum. Man dilgtelėjo širdį saldus meilės skausmas, kaip visada priversdamas pamiršti atsargumą. Mano mažoji svetimšalė. Niekada nenurimsta, niekada nenutyla.

Įsipyliau dar vieną puodelį šokolado, išgirdau, kaip dzingtelėjo durų varpelis ir atsisukau. Sekundę mačiau jo veidą be kaukės, įvertinantį žvilgsnį, atkištą smakrą, kampuotus pečius, iššokusias apnuogintų blizgančių rankų venas. Paskui jis nusišypsojo skysta šypsenėle be jokios šilumos.
- Ponas Miuska, ar ne taip? - Norėjau sužinoti, ko jis nori. Atrodė ne vietoj, nuleidęs galvą apžiūrinėjo išdėliotas prekes. Žvilgsnis nuslydo mano veidu, paskui tarsi atsitiktinai užkliuvo už mano krūtų - vieną, du sykius.

- Ko ji norėjo? - Balsas skambėjo švelniai, bet itin pabrėžtinai. Tarsi netikėdamas, papurtė galvą. - Ko, po galais, ji norėjo tokioje vietoje kaip šita? - Parodė į padėklą su cukruotais migdolais, po penkiasdešimt frankų už pakelį. - Ar šitų, ką? - kreipėsi į mane išskėstomis rankomis. - Vestuvėms ir krikštynoms. Kam jai reikalingas tas vestuvių ir krikštynų šlamštas? - Jis vėl nusišypsojo. Dabar jau įsiteikiamai, bandydamas sužavėti, bet jam nepavyko. - Ką ji pirko?

- Spėju, jog kalbate apie Zozefiną?

- Savo žmoną. - Šiems žodžiams jis suteikė keistą skambesį, kažkokį banalų baigtumą. - Štai jums moterys. Dirbi kaip patrakęs, kad uždirbtum pinigų pragyvenimui, o jos ką? Iššvaisto tokiems... - Dar vienas mostelėjimas į eiles šokoladinių perlų, marcipaninių vaisių girliandas, sidabrinio popieriaus kaspinus, šilkines gėles. - Kas tai buvo, ar dovana? - Jo balse skambėjo įtarimas. - Kam ji perka dovanas? Sau pačiai? - Jis trumpai nusijuokė, tarsi ši mintis būtų absurdiška.

Nemaniau, kad tai jo reikalas. Bet jo kažkoks agresyvus elgesys, akių nervingumas, rankų gestikuliacija mane vertė suklusti. Ne dėl savęs, - per ilgus metus su motina išmokau, kaip rūpintis savimi, - bet dėl jos. Man nespėjus susigriebti, prieš akis šoktelėjo nuo jo atsiskyręs vaizdas: dūmų nuėsti kruvini krumpliai. Suspaudžiau kumščius po prekystaliu. Sis vyras neturėjo nieko, ką norėčiau regėti.

- Manau, jūs nesupratote, - pasakiau jam. - Pakviečiau Zozefiną išgerti puodelį šokolado. Kaip draugę.
- O! - Minutę atrodė apstulbęs. Paskui vėl pradėjo juoktis lojančiu juoku. Dabar juokas buvo beveik nuoširdus, išties linksmas, atmieštas šiokia tokia panieka. Kai vėl prabilo, jo balse skambėjo glamonė, meili gaida, kurią jis vaizdavosi kaip bandymą suvilioti. - Jūs čia nauja, ar ne?

Aš linktelėjau.

- Gal kartais galėtume susitikti. Na, susipažinti vienas su kitu.

- Galbūt. - Stengiausi parodyti kuo mažesnį susidomėjimą. - Galėtumėt pakviesti ir savo žmoną, - ramiai pridūriau.

Stojo tyla. Jis vėl pažvelgė į mane, šįkart vertinančiu klastingo įtarumo žvilgsniu.
- Ar ji ką nors sakė, ką?

Aš abejingai paklausiau:

- Ką tokio?

- Nieko. Nieko. Ji šneka ir viskas. Ji vien tik šneka. Nieko neveikia, tik... Diena iš dienos. - Ir vėl trumpas bedžiaugsmis juokelis. - Tą gan greit sužinosit, - pridūrė jis su irzliu pasitenkinimu.
Išsisukinėdama kažką sumurmėjau. Paskui, impulso pagauta, ištraukiau iš po prekystalio šokoladinių migdolų pakelį ir padaviau jam.

- Gal galėtumėt juos perduoti nuo manęs Zozefinai? - Linksmai ištariau. - Ruošiausi pati juos duoti, bet pamiršau.

Jis pažvelgė į mane, tačiau nekrustelėjo.

- Perduoti juos jai? - pakartojo mano žodžius.

- Veltui. Nuo firmos. - Nusišypsojau pačia žavingiausia šypsena. - Dovana.

Jis nusišypsojo plačiau. Paėmė gražų sidabrinį šokoladėlių maišelį.

- Pasirūpinsiu, kad juos gautų, - pasakė jis, sugrūsdamas pakelį į džinsų kišenę.

- Tai jos mėgstamiausi, - pasakiau jam.

- Netoli nueisit su savo verslu šitaip dalydama dovanas, - atlaidžiai pastebėjo jis. - Po mėnesio bankrutuosit. - Ir vėl šiurkštus godus žvilgsnis, lyg ir aš būčiau šokoladukas, kurį nekantravo išvynioti.

- Pažiūrėsim, - mandagiai atsakiau, žiūrėjau kaip jis išeina iš parduotuvės ir pasuka keliu į namus: pakumpusiais pečiais, nuo kurių karojo madingas Džeimso Dino nertinis. Jis net nelaukė, kol dings iš mano matymo lauko - mačiau, kaip išsitraukęs išvyniojo Zozefinos šokoladėlių pakelį. Galbūt numanė, jog jį stebiu. Tingiu ritmu jo ranka vieną, du, tris kartus pakilo prie lūpų, ir kol perėjo skverą, sidabrinis pakelis jau buvo subliuškęs kampuotame kumštyje, visi šokoladėliai suvalgyti. Vaizdavausi, kaip kemša juos lyg godus šuva, skubantis baigti savo maistą, prieš pasigrobdamas kito ėdalą. Eidamas pro kepyklą, sviedė sidabrinį gniužulą į šiukšlių dėžę lauke, bet nepataikė, atšokęs nuo krašto, šis nusirito ant grindinio. Paskui nuėjo tolyn pro bažnyčią ir neatsigręžęs leidosi žemyn Frank Buržua gatve, geležimi kaustytais batais skeldamas kibirkštis iš lygių grindinio akmenų.

Nepraleiskite progos sudalyvauti išties vertinguose renginiuose, kuriuose turėsite galimybę akis į akį pabendrauti su autoriais, užduoti klausimų, paprašyti autografų.

O norinčius įsigyti ir į renginius atsinešti savo knygas, kviečiame užsukti į Sofoklio knygyną!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Išrinktas geriausias Europos filmas

Joanna Kulig iš Lenkijos ir Marcellas Fontė iš Italijos karūnuoti Europos Metų aktoriais....

Lenkijos fortepijono virtuozas atliks legendines „The Beatles“ dainas

Į Lietuvą atvykstantis pianistas Wojciechas Waleczekas priduria, jog fortepijonas jo koncerte virs...

„JCDecaux premija“ – už jauną brandą patikslinta (6)

Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) jaunųjų menininkų darbus pristatanti paroda „JCDecaux premija...

Spektaklyje „Apvalytieji" vaidmenį gavęs jaunosios kartos aktorius: manęs dar neapleidžia nuostaba ir dėkingumas

Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių ir pagyventi vienuolyne. Savamokslis...

Drąsios aktorės laisvės paieškos

Jaunosios kartos Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Justinos Nemanytės veidas lengvai...

Top naujienos

Kaunas siūlo geriausią darbą už 1000 eurų, bet niekas netrykšta noru jo imtis (48)

Viešoje erdvėje galima pastebėti reklamų, kviečiančių rinktis naują profesiją. „Kaunas...

Paksas – didesnio žaidimo dalis: savo tikruosius tikslus išdėstė Kremliaus ruporui (471)

Maskvai Rolandas Paksas yra įdomesnis europiniame kontekste nei kaip žaidėjas Lietuvos vidaus...

Uždarė A1 magistralės atšaką – vairuotojams siūlo rinktis kitą maršrutą (12)

Kauno policijos pareigūnai pranešė, jog dėl eismo įvykio uždaroma viena kelio A1 –...

Dėl gaisro Vilniuje gali būti ribojamas eismas: bijoma sprogimo

Policija informavo, kad Vilniuje kilo gaisras. Pirminiais duomenimis, dega pastatas, kuriame yra...

Atsarginis Rusijos planas apraizgyti Europą dujų vamzdžiais realizuojamas pietuose (41)

Pradėjus veikti dabar tiesiamam dujotiekiui „Turkish Stream“, Ankara taps labiau priklausoma nuo...

SADM: situacija su N. Zelandijoje įvaikinama mergaite – visai kita (379)

„Dešimtmetė kaunietė skubiai ruošiama įvaikinimui ir vyks gyventi į Naująją Zelandiją“,...

Kalėdų stalas. Tikriems saldumynų gerbėjams – kalėdinio aguonų pyrago receptas

Nuo seno laikomasi papročio, kad ant Kūčių stalo turi nugulti 12 patiekalų. Artėjant šventėms,...

Žiniasklaida: Michaelis Schumacheris pakilo iš lovos (81)

Prabėgus beveik penkeriems metams nuo nelemto Michaelio Schumacherio pasivažinėjimo slidėmis...

Planai dėl migrantų Jungtinėje Karalystėje sukėlė tikrą sąmyšį (33)

Šią savaitę Britanijos valdžia planuoja paviešinti pranešimą, kuriame bus skelbiama, jog...

Užkalnis: Kalėdų nuotaiką griauna moterys, kurias nudrožė gyvenimas, o šventės pribaigia (70)

Prieš šventes blogiausia ir liūdniausia yra ne kamščiai mieste. Labiausiai Kalėdų nuotaiką...