Žilvinas Kempinas 1993-aisiais baigė Vilniaus dailės akademiją, po metų Šiuolaikinio meno centre dalyvavo parodoje „Tapyba iš natūros“. 1997 m. pabaigoje išvykęs į Niujorką, Hunterio kolegijoje 1998–2002 m. studijavo tarpdisciplininį meną. 2003 m. šiuolaikinio meno centre „P. S. 1“ įvyko pirmoji Kempino darbų paroda JAV, o jau 2007 m. tarptautinis mėnesinis leidinys Art Review Magazine pristatė lietuvį tarp dvidešimt penkių ateities menininkų, kuriuos būtina žinoti.
2008 m. personalinė jo paroda įvyko Vienos menų centre Kuntshalle. Pelnęs Calderio premiją, šešis mėnesius stažavosi Prancūzijoje, Alexanderio Calderio dirbtuvėse, kur sukūrė „Tūbą“ – ši instaliacija 2009 m. atstovavo Lietuvai 53-iojoje Venecijos bienalėje.
Tais metais Kempinas dalyvavo daugiau negu penkiolikoje grupinių parodų garsiausiuose Europos muziejuose, surengė tris personalines parodas – San Paulo Leme, Niujorko Yvon Lambert galerijoje ir Jungtinės Karalystės Gatesheade (Baltic Contemporary Art Centre).
Niujorko Modernaus meno muziejaus MoMA 2010 m. surengtoje parodoje On Line: Drawing Through the Twentieth Century eksponuotas Kempino „Dvigubas O“ (2008). Solinę jo parodą Ballroom, kuria Niujorko Yvon Lambert galerija pradėjo naująjį parodų sezoną, tinklalapis artinfo.com įtraukė tarp dešimties geriausių savaitės parodų.
2016-aisiais pirmoji privati meno galerija Lietuvoje „Vartai“, minėdama savo 25-metį, atidarė Kempino darbų parodą, veikusią iki šių metų vasario 3 dienos.
– Jūs meno kalba įprasminate judėjimą. Su kuo susijęs toks pasirinkimas?
– Paties judėjimo-judesio nesuabsoliutinu. Tiesiog buvo įdomu pasitelkti nematomas priemones (oro cirkuliaciją, gravitaciją ir pan.), kad sukonstruočiau vizualiai įtaigius darbus. Judesys ar, sakykime, optinio meno atradimai yra priemonės, turinčios reikiamą vizualinį intensyvumą. Kinetika mano darbuose atsirado iš formos paieškų. Žinoma, forma savaime iš niekur nesiranda, ją vis tiek inspiruoja tam tikra konkreti patirtis, estetiniai prioritetai.
Meno kūrinį suvokiu kaip energetinius žmogaus būties įspaudus. Jis gali šią energiją skleisti, darydamas poveikį ne tik amžininkams, bet ir ateities kartoms. Būtent taip mus veikia klasikiniai kūriniai. Meną suvokdamas kaip energiją, ieškau kuo intensyvesnių jos manifestacijų, todėl natūralu, kad kartais pasitelkiu kinetiką.
Man įdomus menas, turintis maksimaliai daug gyvasties, rafinuotos erotikos, tarsi praplečiantis horizontus, atveriantis naujus rakursus į dalykus, su kuriais susiduriame kasdien, bet gal neatkreipiame į juos dėmesio... Negyvą materiją dažnai bandau personifikuoti judesiu. Kai tas vyksta žiūrovų akivaizdoje, čia ir dabar, esamuoju laiku, pasąmonė fiksuoja momento unikalumą, apima noras stebėti tą judėjimą. Judesys suteikia darbams laiko dimensiją.
Šiaip nemėgstu užsibūti vienoje vietoje. Man patinka fizinis krūvis, judėjimas pirmyn, nesvarbu, ar turiu tikslą, ar visai be jo. Kartais tai grynas fizinis aktyvumas, o kartais sąmoningas bėgimas nuo rūpesčių ir kūrybinio darbo, neturinčio jokių nustatytų valandų. Jis nei prasideda, nei baigiasi. O juk sustoti, atsitraukti reikia visiems. Vien tam, kad pažvelgtum naujai.
Vieni per tą pertrauką rūko, kiti geria, treti užsiima kulinarija, sodininkyste, žvejyba, gal ką nors originalesnio sugalvoja. Man patinka važinėti dviračiu arba motociklu. Visos juslės tada suaktyvėja, neišvengiamai turiu būti susikaupęs, apie nieką daugiau negalvoju, taigi, smegenys atostogauja.
– Jūsų kūrybos leitmotyvas – magnetinė juostelė, kuri, pagauta ventiliatoriaus oro srautų, sklando, plaikstosi, šoka… Parodoje „Vartuose“ vaizdo projekcijos ant sienų, atspindžiai ant grindų, ant metalinių trikojų nukelia į miško tankmę… Taigi, natūralūs, gamtiškieji ir technologiniai reiškiniai tarsi įprasmina vieni kitus. Dvejopai galima suvokti ir instaliaciją „Baltas triukšmas“ – tai arba ekrano mirgėjimas, nutrūkus televizijos ryšio signalui, arba horizontalus lietus, tikrų tikriausia atogrąžų liūtis… Tokią iliuziją sukuria meistriškai valdomos magnetinės juostelės. Vis dėlto koks čia santykis tarp gamtos ir šiuolaikinių technologijų? Vienas reiškinys dominuoja, užgoždamas kitą, ar tarp jų nusistovi pusiausvyra?
– Dažniausiai naudoju dirbtinius dalykus – galerijos erdvė, elektros šviesa, mechaninių ventiliatorių keliama oro cirkuliacija, VHS [video home system – E. B.] juostelės ir pan., bet bandau sukelti pojūčius, atliepiančius žmogiškąją mūsų patirtį, pažįstamus reiškinius, kad atsirastų emocinis ryšys su negyvais objektais, su dirbtine aplinka.
Technologijos, prietaisai, aparatai, visi artefaktai šiandien yra tapę mūsų „gamta“, kuri supa visur, visada. Taip, vienas iš mano tikslų galbūt ir yra rasti pusiausvyrą, „išteisinti“, įasmeninti dirbtinę aplinką, kad priimtume ją kaip pačią gamtą, užuot keiksnoję ar kritikavę.
– Kas ir kaip skatina idėjas? Ar jums daro poveikį meno lauko reiškiniai?
– Idėjas žadina įvairiausi dalykai. Vadinamoji „idėja“ gali būti tik pretekstas, nes nulemia esmę ne ji, o galutinė kūrinio forma, jos įtaiga. Idėja ir forma sudaro nedalomą visumą.
Vertingiausios idėjos kyla ir plėtojasi, dirbant su forma, su medžiagomis, galynėjantis su technologijomis, kitais fizinio pasaulio iššūkiais. O nevykusios idėjos tiesiog numiršta, jas iškart keičia kitos, atsirandančios tarsi iš niekur. Norėčiau pabrėžti, kad kalbu tik apie save. Kaip dirba kiti, aš nežinau, tikriausiai labai skirtingai, rezultatai irgi būna patys įvairiausi. Kiekvienas susikuria savo metodiką.
Aš atsirenku tik vizualiai stiprias idėjas, kurių nepajėgiu apibūdinti žodžiais, t. y. jei galiu nusakyti, ką ir kaip noriu padaryti, nematau prasmės to realizuoti. Man būtų tiesiog nuobodu. Todėl „plikai konceptualias“ idėjas atmetu.
Beje, žiūrėdamas į kitų autorių darbus, kartais atpažįstu tas „išmestas“ idėjas ir džiaugiuosi, kad negaišau laiko, nes va kažkas „tuos dirvonus“ suarė ir be manęs. Aš, žinoma, būčiau daręs truputį kitaip, bet pirminę idėją („variklį“) vis tiek atpažįstu.
Taigi, meno laukas mane veikia – žiūriu ir mokausi, ko nereikia daryti. Bet kuo toliau, tuo mažiau dairausi į šalis. Mat kiekvienas mano darbas ar paroda yra tarsi dar vienas vagonas, prikabintas prie visos jų virtinės, o kai toks traukinukas juda, jo krypties taip lengvai jau nebepakeisi.
Galbūt nežinau, ką konkrečiai darysiu ryt poryt, tačiau visiškai aišku, ko tikrai nedarysiu. Kita vertus, man visada patiko ir patinka eksperimentuoti, todėl pasilieku sau teisę išsižadėti bet kokių savo artikuliuotų įsitikinimų, kad galėčiau padaryti kažką naujo ir nustebinčiau pats save. Menas yra nuotykis ir turi toks išlikti visada.
– Vis dėlto pažinti bendrąjį kontekstą jums irgi svarbu?
– Privalau matyti, ką daro kiti, nesvarbu, ar man tai priimtina, ar ne, tuo pat metu plečiu savo paieškas, viską vertindamas kritiškai, bet išlikdamas atviras. Reikia ir suprasti šiuolaikinio meno kontekstą, ir turėti savo atskaitos tašką, susikurti vertinimo sistemą, kuria galėtum vadovautis.
Paradoksalu, tačiau tie, kurie ignoruoja šiuolaikinį kontekstą, pasinėrę vien į savo kūrybinius ieškojimus, dažniausiai eina kitų jau pramintais keliukais, to net nežinodami. Jei esi mėgėjas, kuriam menas – laisvalaikio užsiėmimas, tada kontekstas nesvarbus. Bet jei tavo ambicijos rimtesnės, jei nori dalyvauti šiuolaikinio meno raiškoje ir plėtroje, tada privalai stebėti ir suprasti, kas vyksta aplinkui.
– „Vartuose“ eksponuotos didžiulės jūsų drobės, išvažinėtos dviračiu, – irgi būdas išreikšti fizinį judėjimą?
– Man tie darbai galbūt labiausiai primena įrašą, nuotrauką, dokumentą, kadrą, tarytum laiko fragmentą, kuris nenuginčijamai yra mano asmeninis, autobiografinis, tiesioginis, visiškai redukuotas, išgrynintas, šiek tiek žiaurus dėl paties „gamybos“ proceso, dėl mastelio, dėl gruboko dekoratyvumo, dėl to, kad paveikslai tokie plokšti ir atviri žvilgsniui.
Tai darbai, kuriuos tiesiog privalėjau realizuoti, kad išsivaduočiau iš savo paties susikurtų taisyklių ar svetimų, išorinių lūkesčių. Jie primena ar imituoja didelio formato herojinę tapybą, abstrakciją, action painting, o technikos požiūriu yra artimi atspaudui – tai hibridinė natūra, nostalgijos ir švelnios ironijos derinys su anarchijos priemaišomis.
– O kaip vyko tas išsivadavimas nuo savų taisyklių ir svetimų lūkesčių?
– Jau gana seniai norėjau panaudoti dviračio ratų paliekamas linijas, nes pastebėjau, kad vėžės labai ekspresyvios, net būdamos abstrakčios, visi jas atpažįsta nuo pat vaikystės. Tai, mano manymu, ideali linija, tarsi neturinti nei pradžios, nei pabaigos, mat ratlankis, kuris brėžia tą liniją, yra apvalus, taigi nežinia, kur jo pradžia, kur pabaiga. Linija tiesiog vizualiai atsiranda ar išnyksta, bet jos tęstinumas numanomas, jos natūra autentiška, kitaip sakant, tokia linija nieko nemėgdžioja ir neimituoja – tai rato palikta žymė, ir tiek.
Tačiau kartu tai mano paties minikelionė per erdvę, užtrukusi vos akimirką. Linija yra jos įrašas. Toji linija savaip grakšti (arba grubi), o jos vingio amplitudė visiškai organiška. Man patinka, kad dažai trykšta į linijos kraštus, o linijos ašis lieka šviesesnė. Beje, siekdamas abstraktumo, naudoju plonas dviračio padangas be jokio rašto. Jei bandyčiau tokias linijas tapyti ranka, jos būtų „korumpuotos“.
Važiuojant dviračiu, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, nei geriau, nei blogiau. Šis tikrumas, šis pirmapradis linijos autentiškumas man buvo didžiausias stimulas to imtis. Čia ventiliatoriaus piešinių tąsa, nes ir vieni, ir kiti yra pusiau mechaniniai, iš dalies nulemti atsitiktinumų.
Be to, tai vieni iš nedaugelio darbų, kur aš galiu tarsi „asmeniškai“ pasireikšti. Tiesa, pats prie drobės neprisiliečiu nei ranka, nei teptuku, viskas vyksta per atstumą. Vis dėlto čia atsispaudusios mano vairuojamo dviračio žymės.
Pasiilgau tokio labiau suasmeninto proceso. Juk visi kiti darbai atrodo taip, tarsi manęs nė nebūtų. Aišku, tai aš juos taip surėdžiau, norėjau, siekiau, kad jie atrodytų tarsi atsitinkantys savaime.
O dviračio ratų atspaudai yra bent jau šiek tiek, iš dalies, bet vis dėlto mano. Turbūt tokį gestą lėmė būties laikinumo nuojauta, kuri, manau, apima kiekvieną mano amžiaus žmogų. Todėl norisi fiziškai nubrėžti kažkokią, nors ir simbolinę liniją, kad ji būtų mano žymė. Žinoma, tai sakydamas ar darydamas aš truputį šaipausi tiek iš savęs, tiek iš kitų, norinčių bet kokiu būdu „išlikti“. Štai čia ir glūdi tas truputis švelnios ironijos.
O nostalgija pasireiškia klasikinių medžiagų pasirinkimu – akvarelinis popierius, drobė, akrilas, indiškas tušas... Jų seniai atsisakiau, nes tapo man nebepatrauklios. Vėl maišydamas dažus ar juos spausdamas, tarsi grįžtu į praeitį, mat paskutinį kartą tapiau, būdamas kokių 23-ejų.
Dabar man tai tas pats, kaip užuosti kokį nors seną puikiai pažįstamą kvapą, kuris nuneša į praėjusius laikus. Tai nostalgija, be abejo. Tiesą sakant, nesiekiu, kad ji apimtų ir žiūrovus, nes čia mano asmeninis nostalgijos malonumas. Na, bet žiūrovai gali rasti meno istorijos referencijų, kur nostalgija pasireiškia kaip modernistinis grynbergiškas tikėjimas forma. Galbūt taip ilgimasi laikų, kai menininkai gerdavo baruose ir ginčydavosi dėl meno taip karštai, kad vieni kitus aptalžydavo.
Na, o anarchija pasireiškia tuo, kad teptuką iškeičiau į dviratį. Tai nėra įrankis tapybos meistriškumui pademonstruoti, o mano mėgstama dviratė transporto (ir sportavimo) priemonė. Aš tarsi susieju malonumą su darbu, kūrybą su sportu, meną su gyvenimu, man nė kiek negaila nei drobės, nei dažų, nei savo paties laiko, nei grynųjų tapytojų ambicijų, nei menotyrininkų taisyklių, kurias laužau.
Galerijos irgi nepasigailėjau, nors ji buvo puiki sąjungininkė. Juk parduoti tokio dydžio drobių (10 m x 2,1 m) beveik neįmanoma dėl paprastos priežasties – interjeruose lygių tokio dydžio sienų nebūna. Kad pakabintum 10 m ilgio drobę, siena turėtų būti mažiausiai vienuolikos metrų. Net pati „Vartų“ galerija tokių sienų neturi. Todėl vienoje didžiosios salės pusėje paslėpėme duris (tą reikėjo padaryti ir dėl „Balto triukšmo“ instaliacijos), o kitoje aklinai uždengėme langus.
Taigi, pats drobės mastelis, dviračio naudojimas, chaotiškas linijų tinklas yra anarchijos elementai, laisvės manifestacija.
Darbo procesas buvo smagus. 2016 m. rugpjūtį Klaipėdoje išsinuomojau didžiulį angarą, jame guldžiau 10 m ilgio drobes. O jos tokios baltos! Kai pradedi per jas važiuoti, atrodo, iškeliauji kažkur kitur...
Kokios bus dviračio vėžės, lemia judėjimo greitis, gravitacija, mano paties vairavimas ir įvairiausi atsitiktinumai. Priekinio rato amplitudė visada didesnė negu galinio, todėl antroji linija tarsi seka paskui pirmąją. Man patiko ir tai, kad šiame procese daug fizinio darbo. „Nutapiau“ septynias drobes. „Vartuose“ eksponavau dvi.
– Dviračiu išvažinėti kūriniai, ypač mėlyna drobė, man asocijuojasi su jūra…
– Negalvojau konkrečiai apie jūrą, bet manęs nestebina tokia asociacija, nes pats linijų judėjimas drobėje yra ne kas kita, o bangavimas. Jos nei prasideda, nei baigiasi, todėl nesvarbu, kokio ilgio drobė, – pats jos horizontalumas sustiprina begalybės pojūtį. Juk jūrą suvokiame kaip „begalinę“, tiesa?
Man patinka žiūrėti į horizontą ir gėrėtis milžiniška lygia vandens platybe, kuri tokia didelė, kad galo nematyti. Grožiuosi rusvu Baltijos jūros sidabru. Tai suteikia namų ramybės jausmą. Kai lankausi Lietuvoje, būtinai nuvažiuoju prie jūros, kad pastovėčiau ant kranto nors keletą minučių. Antraip jausčiausi neparvažiavęs...
– Dabarties akimirkas siekiate išsaugoti ateičiai, o kaip žvelgiate į ją – kritiškai ar nostalgiškai?
– Laikas – keistas žvėris, kurį vis dar bandau prisijaukinti. Labai noriu išmokti gyventi esamuoju momentu, džiaugtis pačia būtimi, kad ir kokia ji būtų. Bet mintys dažniausiai skrieja į ateitį, o ji nežinoma, todėl iš ten sklinda nerimas. Juk bijome ne tiek konkrečių pavojų, kiek nežinomybės.
Manau, tą jaučia dauguma žmonių, nesugebančių gyventi čia ir dabar. Aš labai stengiuosi sugebėti. Man padeda dviratis (šiuo atveju kalbu apie kasdienį sportą). Važiuodamas jaučiu vėją, šaltį arba šilumą, jaučiu asfalto ar kokio keliuko paviršių, mėgaujuosi pusiausvyra, pačia mynimo technika, jaučiu širdies darbą, savo kvėpavimą, raumenų įtampą ar nuovargį, girdžiu įvairius garsus, matau vaizdus, skriejančius pro šalį... Rūpi tik pats važiavimas.
Pailsiu nuo savo darbo, nuo viso chaotiško pasaulio, net nuo paties savęs kaip menininko. Kai užsidedu šalmą, akinius, užsimaunu pirštines, apsiaunu specialius batus, staiga – bac! – tampu dviratininku! Nesvarbu, kad ne pačiu geriausiu, užtat tarytum pakeičiu savo tapatybę. O tai iškart „atleidžia“ nuo minčių apie meną.
– Kaip jūs pats suvokiate savąją būtį – esate išvykęs, parvykęs, išvykstantis, grįžtantis, keliaujantis?..
– Esu niujorkietis. Ten gyvenu jau devyniolika metų. Lietuvoje gyvenau ilgiau, bet tai buvo vaikystė Plungėje (7 m.), paauglystė Klaipėdoje (11 m.), jaunystė Vilniuje (10 m.). Nuo tada, kai išvykau 1997 m. gruodį, kasmet parvažiuoju į Lietuvą nors kelioms dienoms. Nė vienų metų nepraleidau, kad ir kaip iš pradžių buvo sunku.
Dabar dirbu su „Vartų“ galerija, be to, mano kūrinių gamintojas yra geras draugas, bendraklasis, klaipėdietis, su juo dažnai kalbamės darbo reikalais arba šiaip skambinu tėvams. Dėl to jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau dviejose laiko juostose vienu metu.
O jei lankausi kokioje nors egzotiškesnėje šalyje ir iš jos kontaktuoju su JAV ir su Lietuva tą pačią dieną, viskas dar labiau susipainioja. Esu keletą kartų patyręs jausmą, kad nežinau, kur atsidūriau... Pamenu, oro uoste paryčiais eidamas persėsti iš vieno lėktuvo į kitą, staiga suvokiau, kad nebežinau, kokioje šalyje esu, kur keliauju, viskas lyg sapne... Laimė, tokia sumaištis trunka vos keletą sekundžių, kol susiorientuoju.
Taip nutiko visai neseniai per patį vidurdienį... Mat iki kovo 8 d. gyvenau Hanoveryje, Naujajame Hempšyre, JAV, buvau Dartmoutho kolegijos reziduojantis menininkas. Mane automobiliu vežė tos programos direktorius, kažką plepėjom apie šalis, laiko skirtumus, miego sutrikimus ir panašiai, staiga jis manęs paklausė, ar smarkiai laikas „čia“ skiriasi nuo Lietuvos laiko. Pajutau, kad nebežinau, kur tas „čia“ yra, nes mačiau, kad aplink – ne Niujorkas, bet ir ne Europa... Taigi, patyriau visišką orientacinį užtemimą. Tačiau neišsidaviau, kažką mykiau, kol po keleto sekundžių susigaudžiau, kad nesu išvykęs iš JAV. Tikiuosi, tai ne Alzheimerio ligos pradžia, tiesiog per daug skraidau...
Vykti į Klaipėdą pas tėvus man yra tas pats, kas grįžti namo. Vis dėlto grįžti į namus Niujorke dar maloniau, nes tai jau mano paties namai, mano šeima. Tikiuosi, šiais metais daugiau laiko praleisiu būtent Niujorke, daugiau dirbsiu savo studijoje, mažiau keliausiu. Gal tada dar labiau pasijusiu niujorkietis. Žinoma, lietuvio, žemaičio iš manęs niekas ir su pagaliu neišvarys...
– Ką nuolatinė kelionė jums duoda kaip žmogui ir kaip kūrėjui?
– Kelionė galbūt labiausiai susijusi su lūkesčiais patirti ar pamatyti kažką naujo, o gal grįžti atgal, sutikti naujus žmones arba senus draugus. Kelionė gali sietis su rūpesčiais, miego trūkumu, stresu, smulkiomis nesėkmėmis. Viskas priklauso nuo konkrečios situacijos, individualios patirties, net nusiteikimo. Sunki kelionė ta, kai būtina skubiai persikelti iš taško A į tašką B. Lengva ir gera kelionė ta, kuria galima mėgautis.
Ryškiausios kelionės susijusios ne tiek su miestais, kiek su gamta ir jos didybe: Didysis Kanjonas (JAV), Islandija, Alpės, Meksikos dykuma...
Bet buvo daug kitų labai svarbių kelionių, kurios paveikė mano pasaulėžiūrą ir net meno suvokimą. Be abejo, tokia buvo viena iš pirmųjų mano kelionių į užsienį 1994 m., kai Vladimiro Tarasovo pastangomis mes, keturi menininkai iš Lietuvos, gavome Shloss Solitude (Štutgartas, Vokietija) stipendiją, skirtą pažintinei kelionei po Europą ir jos muziejus. Kelionės, kuri truko du mėnesius, maršrutą galėjome pasirinkti patys.
Man pati kūryba šiek tiek primena kelionę. Tai nuotykis, kurio pradžia gali būti sunkiai apčiuopiama, nes judama kokio nors nelabai aiškaus tikslo link, o gal jis visiškai aiškus, tik nežinia, kokiomis priemonėmis jo siekti…
Taip ir keliauji, tarsi ropštumeisi į kalną, kurio viršukalnė ne visada tau matoma. Visada tikiesi, kad galbūt vieną dieną rūkas išsisklaidys ir atsivers ypatingas vaizdas. Kartais rūkas iš tikrųjų išsisklaido.
Pamenu, kaip mane paveikė Yves’o Kleino retrospektyvinė paroda Kelne, regis, 1994 m. Pirmąkart pamačiau mėlynus jo IKB – International Klein Blue paveikslus, kurie tiesiog spinduliavo spalva.
Tuos darbus buvau matęs reprodukcijose ir negalėjau suprasti, kuo gi jie ypatingi. Ta radioaktyvi mėlyna spalva, o ypač ryškūs žmonių siluetai priešais paveikslus, man padarė milžinišką įspūdį ir tikriausiai lėmė apsisprendimą – mano kūriniai turės būti tokie, kad atsiskleistų iki galo tik matomi gyvai, nepasiduotų nei fotografuotai, nei filmuotai dokumentacijai. Šiuos kriterijus taikau iki šiol.
Literatūra, poezija, muzika, filmai, apskritai menas turi galią perkelti dėmesį visai į kitą zoną. Šitas perkėlimas panašus į fizinę kelionę, nes menas gali aktyvuoti emocijas nė kiek ne mažiau, gal netgi labiau negu realybė, kur viskas susipynę. Galbūt taip atsitinka todėl, kad menas žiūrovų vaizduotę tam tikru momentu sutelkia į vieną tašką.
Kai meno kūrinys padaro man ypač didelį poveikį, pajuntu, kaip per nugarą nubėga šiurpuliukai. Tiesa, patyriau tai vos keletą kartų. Žinau, kad tai pats stipriausias kūrinio poveikis man asmeniškai. Visi kiti patyrimai daugiau racionalūs, mažiau emociniai. Čia yra plati pojūčių skalė.
Savo asmenines emocines keliones pasiliksiu sau, bet pateiksiu pavyzdį – siūlau pasiklausyti, kaip Itzhakas Perlmanas griežia smuiku Amerikos himną per beisbolo varžybas. Himnas visiems žinomas ir trunka vos pusantros minutės, tačiau tai tikra emocinė kelionė į kitą erdvę, galbūt net kitą laiką.
– Kas jums yra laisvė? Kiek laisvės patiriate, jaučiate, leidžiate sau kaip žmogus, kaip menininkas?
– Laisvė daugumai žmonių tikriausiai reiškia nepriklausomybę nuo kažko arba pasirinkimo galimybę. Man atrodo, laisvė yra ne tiek pati galimybė rinktis, kiek gebėjimas nesuklysti pasirenkant. Laisvė taip pat yra gebėjimas nepasiduoti baimei, neleisti, kad ji užvaldytų protą ir veiksmus. Laisvė, be abejo, yra ir nepriklausomybė nuo chemijos, nesvarbu, koks būtų jos pavidalas – alkoholis, narkotikai, medikamentai.
Priklausomybė nuo interneto, nuo visų išmaniųjų technologijų, nuo facebook’ų irgi yra nelaisvės forma. Tikrai nesam laisvi, jei paniškai bijome išeiti iš namų be telefono. Dauguma žmonių šiandien gyvena nelaisvėje, to nepripažindami. Jiems atrodo, kad tai pasirinkimo laisvė, nes jie gali ir tą mygtuką paspausti, ir aną, o va nepaspausti jokio mygtuko, žiūrėk, jau ir nebegali!
Laisvė, be abejo, yra sunkiai pakeliamas dalykas, toli gražu ne visi nori ją patirti, nes laisvė – tai atsakomybė. Daugeliui patiktų, jei svarbiausius sprendimus už juos priimtų kas nors kitas, kad tik patiems nereikėtų galvoti. Laisvė yra tam tikras sąmoningumas, sugebėjimas tinkamai pasirinkti ir ryžtis.
Man laisvė yra ir asmeninis laikas, kuriuo galiu disponuoti visiškai nevaržomai. Dar viliuosi, kad išmoksiu atsijungti nuo interneto...
– Kas, jūsų manymu, lemia išliekamąją meno vertę laikinumo ir kaitos akivaizdoje?
– Perfrazuočiau klausimą, iš filosofinio-romantinio lygmens perkeldamas į realistinį, pragmatišką, – kas lemia vaizduojamojo meno kūrinio išlikimą?
Vaizduojamojo meno kūrinio išliekamąją vertę lemia, be abejo, istorinė jo įtaka amžininkams ir paties kūrinio kokybė, kurią užtikrina du komponentai: pirmas – idėjos ir formos vientisumas, įtaigos universalumas, o antras – naudojamų medžiagų, technologijų kokybė ir atsparumas laiko erozijai.
Antras etapas – menininkai turi pasirūpinti, kad jų kūriniai patektų į meno kolekcijas (t. y. reikia turėti tarpininkus – savo agentus, koordinatorius). Tik atsidūręs kolekcijoje kūrinys turi galimybę išlikti. Tai būtina sąlyga, net jeigu ji mums nepatinka. Lietuvoje, deja, dar gyvas paaugliškai rožinis mitas, esą parduodami darbai tarsi nebetenka tos šventos van gogiškos auros. Paika ir žalinga taip manyti.
Jei menininkas tik stumdo savo darbus iš vieno kampo į kitą, jie galiausiai žūsta. Net jei menininkas padovanoja savo darbą kokiam asmeniui, kuris nėra kolekcininkas, didelė tikimybė, kad kūrinys vis tiek pradings. Tik kolekcininkai žino, kaip elgtis su kūriniais, nes tai jų aistra, jie pajėgūs darbus eksponuoti, vežti į parodas, apdrausti, restauruoti, sandėliuoti ir t. t. Kolekcininkai yra meno kūrinių saugotojai.
Galiausiai juk visos didžiausios privačios kolekcijos padovanojamos muziejams. Aišku, muziejai priima tik vertingas kolekcijas. Vadinasi, nėra jokių garantijų, kad kūrinys, net patekęs į privačią kolekciją, išliks.
Žinoma, šiuolaikinis menas turi daugybę pavidalų – patys efemeriškiausi dalykai gali būti aprašomi, dokumentuojami nuotraukose, filmuose ir išlieka tokiu būdu. Tačiau tie, kuriems svarbu išlikti fiziškai, be privačių ir muziejinių kolekcijų neišsivers.
– Ką jūs priskiriate šiuolaikiniam menui?
– Be abejo, ne viską, kas yra sukuriama šiandien, galima laikyti šiuolaikiniu menu. Man šiuolaikinis atrodo tas menas, kuris aktyviai veikia ir daro įtaką visiems meno lauko dalyviams – menininkams, žiūrovams, meno koordinatoriams, agentams, kolekcininkams, teoretikams.
– Kokio ir kiek meno apskritai reikia vadinamajai vartotojų visuomenei?
– Žvelgiant plačiau, menas šiuolaikiniams žmonėms tikrai reikalingas, žinoma, ne visiems vienodai. Su menu tiesiogiai susiję asmenys gerokai perdeda jo svarbą, nes dažniausiai nepažįsta kitokio tipo žmonių, t. y. bendrauja tik su tokiais, kaip jie. O didžioji visuomenės dalis apsieina be meno, visiškai jo nepasigesdama. Susiranda visokių surogatų, pramogų, atitinkančių jos poreikius ir galimybes.
Šiuolaikiniams žmonėms labai praverstų kartais atitraukti akis nuo monitorių ir pasižiūrėti parodą, paskaityti tikrą popierinę knygą. Turi būti pusiausvyra. Kiek yra meno, kiek jo turėtų būti, kiek neturėtų – tie dalykai yra neapskaičiuojami, neprognozuojami, viskas vyksta natūraliai. Vis dėlto aukštesnio lygio švietimas ugdytų rafinuotesnę publiką, tada meno paklausa augtų kartu su meno pasiūla ir kokybe.
– Kokius savo kūrybos etapus išskirtumėte, kas atvėrė naujas perspektyvas, kokie įvykiai, reiškiniai sujaudino, nustebino?
– Šis klausimas pernelyg platus, pasiduodu...
Šiandien žvelgiu į praeitį visiškai kitaip, negu būčiau tą daręs (ar dariau), kai man buvo dvidešimt, trisdešimt metų. Tada prisiminimai atrodė panašūs į netvarius sapnus. Dabar manau, kad visi žmonės ir įvykiai iš asmeninės mano praeities egzistuoja gana apčiuopiamai ir tvariai, įgavę prisiminimų pavidalą. Jie niekur nedingo, nesunyko, neištirpo – yra čia, su manimi.
Bet į šią kelionę kol kas nesileisiu. Gal kitą kartą, po kokių dvidešimties metų imsimės prisiminimų!
