“Mūsų giminės šaknys siekia X amžių. Tada pirmą kartą paminėti Sayn kunigaikščiai. O Sayn-Vitgenšteinų giminė prasidėjo 1139 metais, kai kunigaikščiai Eberhardas ir Heinrichas Sayn pradėti tituluoti kunigaikščiais Sayn-Vitgenšteinais. Mūsų giminės svarbiausia pilis Sayn yra Vokietijos vakaruose, Reinlando – Pfalco žemėje, netoli Koblenco miesto. Tačiau nuo Reino krantų, netoli kurio yra pilis, mūsų giminė pasklido plačiai. Vienas iš Vitgenšteinų dvarų XIX amžiuje buvo Verkiuose - Neries pakrantėje, greta Vilniaus”, - įdomią savo giminės istoriją entuziastingai pradeda pasakoti kunigaikštis Kazimieras Sayn-Vitgenšteinas (pilnas vardas - Casimir Alexander Kyril Ludwig Peter Salentin Maria Gabriel Sayn-Wittgenstein).
XVIII amžiuje vienas iš Vitgenšteinų giminės kunigaikščių stojo į Rusijos imperijos karinę tarnybą. Taip prasidėjo Vitgenšteinų dinastijos epopėja Rytų Europoje, susiejusi šią garsią Europos didikų giminę ir su Lietuva. Kunigaikštis Peteris Vitgenšteinas išgarsėjo kaip vienas 1812-1813 metų Rusijos karo su Napoleonu vadų. Jo vadovaujami Rusijos kariuomenės daliniai sustabdė Napoleono armijos veržimąsi nuo Maskvos Sankt Peterburgo link.
Vėliau kunigaikštis P.Vitgenšteinas pakeitė garsųjį Michailą Kutuzovą Rusijos kariuomenės vado poste, vadovavo rusų pajėgų žygiui į Vakarus, o 1826 m. tapo generolu feldmaršalu. Beje, Lietuvos istorijoje P.Vitgenšteinas paliko ne patį šviesiausią pėdsaką – jis dalyvavo malšinant Kosciuškos sukilimą Lietuvos teritorijoje 1794 m.
Vedė Stefaniją Radvilaitę
P.Vitgenšteino sūnus Liudvikas, gimęs Kaune 1799 m., buvo nepalyginti glaudžiau susijęs su Lietuva. Jaunystėje jis buvo kavalerijos karininkas. Tapęs caro adjutantu, daug keliavo po Europą.
„Kartą lankydamasis Lietuvoje, caras atvyko į kunigaikščio Dominyko Radvilos dvarą. Radvila turėjo vieną dukrą – Stefaniją. Caras primygtinai pareikalavo, kad Radvilaitė, išsilavinusi ir graži mergina, mokslų Sankt Peterburge metu buvusi poeto Aleksandro Puškino draugų rate, ištekėtų už jo adjutanto Liudviko Vitgenšteino“, - iš lūpų į lūpas perduodamą šeimos istoriją pasakoja Kazimieras. Anot kunigaikščio, 1828 m. išėjęs į atsargą, vienas jo protėvių, pulkininkas Liudvikas Vitgenšteinas, kuriam tuo metu buvo 29 metai, vedė Stefaniją Radvilaitę, kuriai tada buvo devyniolika metų. Jiedu kartu tegyveno ketvertą metų. Jauna moteris mirė nuo plaučių ligos, sulaukusi vos 23-ejų ir palikusi sūnų bei dukrą. Liudvikas Vitgenšteinas paveldėjo žmonos turtus. Perėmęs didžiąją dalį Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakos turtų, Vitgenšteinas tapo stambiausiu privačiu žemvaldžiu to meto Europoje. Jo valdos apėmė 1,2 milijono hektarų žemės.
Antrąja Liudviko Vitgenšteino žmona tapo devyniolikmetė kunigaikštytė Leonila Bariatinskaja. Jai likimas lėmė labai ilgą gyvenimą. Leonila nugyveno 102 metus ir mirė 1918 m. Didžiąją dalį savo gyvenimo Leonila Vitgenštein su šeima - vyru bei vaikais iš abiejų L.Vitgenšteino santuokų - praleido Verkiuose.
Verkių dvaras klestėjo
Vitgenšteinų šeima Verkius valdė nuo 1839 m. iki 1901 m. Tai buvo metas, kai dvaras, kurio šeimininkai XIX a. pirmojoje pusėje daug kartų keitėsi, ekonomiškai vėl atsigavo. Jis tapo ekonomiškai pajėgus, pelningas. Tvenkiniuose intensyviai užsiimta žuvininkyste. Buvo eksportuojami javai, dvarui priklausančiuose miškuose ruošta mediena. Veikė malūnas, kelios stambios dirbtuvės. Buvo pertvarkytas parkas, rekonstruota daugelis senųjų dvaro pastatų, iškilo nemažai naujų. Tiesa, galutinai buvo nugriauti apnykę centriniai dvaro rūmai, o jų medžiaga panaudota rytų oficinos (dabartinių svarbiausių ansamblio rūmų – Mokslininkų namų) priestato statybai.
Valdant Vitgenšteinams, Verkių rūmuose buvo puikus žiemos sodas, turtinga biblioteka ir įspūdinga meno kūrinių bei senienų kolekcija, kurioje dvaro savininkai suklaupė daug vertingų paveikslų, skulptūrų, ginklų. Rinkinyje buvo netgi dvi mumijos iš Egipto.
Persikėlė į Vokietiją
“XIX a. pabaigoje Rusijos imperijoje stiprėjant nacionalistinėms, didžiarusiškoms nuotaikoms, ne rusų kilmės didikai pradėjo jausti nuolat augantį spaudimą. Vokiška Vitgenšteinų giminė buvo ne išimtis. Vakarinėse imperijos žemėse, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje plačias valdas turėjusiems mano protėviams buvo leista aiškiai suprasti – bus geriau, jei jie paliks Rusiją. Vitgenšteinų finansinė padėtis taip pat suprastėjo, padaugėjo skolų. Paskutinė Verkių savininkė iš mūsų giminės buvo Marija Vittgenstein–Hohenlohe, valdžiusi dvarą 1887-1901 m. XIX ir XX amžių sandūroje didžioji dalis mūsų giminės persikėlė į Vokietiją”, - pasakojo garsios didikų giminės ainis.
Sayn pilyje lyg su Lietuva susijusio giminės istorijos tarpsnio simboliai iki šiol kabo kai kurie iš Verkių atsivežti paveikslai.
„Aš užaugau šioje pilyje. Žinojau apie giminės istoriją, tačiau nemaniau, kad tapsiu pirmuoju iš Vitgenšteinų, po daugiau nei šimto metų apsilankiusiu Verkių rūmuose“, - „Valstiečių laikraščiui“ sakė kunigaikštis Kazimieras Sayn-Vitgenšteinas.
Lietuvoje kurtis neskuba
Kunigaikštis, kuriam netrukus sukaks 32 metai, buvo vedęs aštuoneriais metais vyresnę moterį. Prieš trejetą metų jie išsiskyrė. Augina šešerių metų sūnų Aleksandrą.
„Mano tėvas, kunigaikštis Aleksandras, yra Vokietijos pilių asociacijos prezidentas ir tarptautinio kultūros paveldo fondo „Europa Nostra“ vadovas. Mama Gabrielė kilusi taip pat iš kilmingos kunigaikščių Šionborn–Visentheidų giminės. Esu antras vaikas šeimoje. Turiu dvejais metais vyresnį brolį Heinrichą, jaunesnius brolius Luisą, Peterį, seseris Aleksandrą ir Sofiją. Dar turėjau seserį Filipą, kuri žuvo autokatastrofoje 2001 metais“, - apie savo artimuosius pasakojo kunigaikščių šeimos atžala.
Paklaustas, ar neketina nusipirkti dvaro, kaip padarė jo protėviai, ir įsikurti Lietuvoje, kunigaikštis nusijuokė: „Pirmiausia man reikėtų susirasti Lietuvoje žmoną!“.
