aA
Šiandienėje Lietuvoje nepagrįstai pamirštamas ne vienas tarpukario metais buvęs populiarus meno, visuomenės bei mokslo veikėjas, anuomet pripažintas autoritetas. Vienas tokių – literatūros ir kultūros istorikas bei laisvamaniškų pažiūrų visuomenininkas, profesorius Vladas Dubas, kurio 125 metų sukaktis buvo minima birželio pabaigoje.
© Shutterstock nuotr.

V. Dubas gimė 1887 m. birželio 18 d. Vilkaviškio apskrities Žaliosios kaime. Vėliau šeimai teko gyventi Vilkaviškyje, kur Vladas lankė vokišką pradžios mokyklą, o 1907 m. sidabro medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją, jis studijavo Varšuvos, Paryžiaus bei Maskvos universitetuose, 1915 m. įgijo romanų kalbų ir literatūros dėstytojo I laipsnio diplomą.

Rusijoje praūžus revoliucijoms ir prasidėjus bolševikų terorui, dauguma ten gyvenusių lietuvių suskubo grįžti į tėvynę, ką tik atkūrusią Nepriklausomybę. Tarp pastarųjų buvo ir V. Dubas, nuo 1918 m. pradėjo dirbti „Saulės“ gimnazijoje Kaune – dėstė visuotinę literatūrą, prancūzų bei lotynų kalbas. Jam šioje gimnazijoje teko dirbti ir administracinį darbą.

Pedagoginio darbo patirties V. Dubas šiek tiek įgijo dar gyvendamas Maskvoje, nors mokytojauti kiek ilgiau neplanavo, nes su neslepiamu uolumu rengėsi moks­lo darbui.

Dar studijų metais V. Dubas pradėjo bendradarbiauti rusų žurnaluose „Vestnik znanija“, „Vokrug sveta“ ir kt., kuriuose publikavo ne tik savo pirmuosius egzotikos kupinus beletristinius kūrinius, bet ir straipsnius apie prancūzų rašytojus bei jų kūrybos vertimus.

Gyvendamas Maskvoje, V. Dubas parengė spaudai ir pirmą didelės apimties savo mokslo darbą „Psichinių koreliacijų metodas literatūros kritikoje“. Deja, šiam darbui taip ir nebuvo lemta išvysti dienos šviesos, nes jį V. Dubas buvo palikęs laikinai saugoti pas brolį Bronislovą, kuris po 1917 m. spalio mėn. bolševikų įvykdyto pučo pastarųjų buvo nužudytas. Taip dingo tarp unikalių V. Dubo rankraščių pas brolį saugotas ir minimas mokslo darbas.

Dirbdamas „Saulės“ gimnazijoje, 1920 m. Kaune įsikūrus Aukštesniesiems kursams, V. Dubas buvo pakviestas čia skaityti Vakarų Europos literatūros kursą. Kai lektoriavo, jis suprato sunkią to meto klausytojų studentų padėtį: vadovėlių nėra, o ir vertimų labai mažai. Tad norėdamas bent kiek užpildyti šią spragą, energingai ėmėsi rašyti pasaulinės literatūros istoriją, pavadindamas „Įvadu į bendrąją literatūrą“. Šia knyga V. Dubas siekė kuo tiksliau pavaizduoti literatūrinių žanrų genezę, svarbesnius raidos etapus nuo antikos iki XX amžiaus. Ir nors, anot paties V. Dubo, vadovėlis buvo išleistas kiek skubotai, bet vėliau, kiek papildžius ir pataisius, knyga sulaukė dar dviejų leidimų. Šis leidinys tarp anuomečio jaunimo buvo gana populiarus.

Pagaliau 1922 m. Kaune buvo įkurtas universitetas. Čionai dirbti buvo pakviestas ir V. Dubas. 1924 m. tapęs docentu, jis dirbo Romanų kalbų, vėliau – Romanų filologijos katedroje, kol 1928 m. buvo išrinktas ordinariu profesoriumi.

V. Dubas nuolatos gilino savo žinias: laisvai kalbėdamas lotynų, rusų, prancūzų, vokiečių, italų ir lenkų kalbomis, susirašinėjo su žymiais pasaulio mokslininkais romanistais, ne kartą buvo išvykęs į Prancūziją mokslo reikalais.

V. Dubas universitete anuomet buvo bene populiariausias savo srities lektorius. Jis kalbėdavo lengvu, kiek ironišku stiliumi, logiškai dėstydavo mintis, jo paskaitos būdavo metodiškos ir sistemingos. J. Būtėnas atsiminimuose yra rašęs, kad V. Dubo paskaitų klausyti susirinkdavę net ir kitų specialybių studentai, nes įdomius literatūrinius faktus sugebėdavęs pateikti „su meile ir šiluma“. O V. Dubo paskaitų būta nemažai: skaitė visuotinės literatūros kursą studentams, visuomenei – viešas paskaitas apie Dantę, Anatolį Francą, Victorą Hugo, universitete parengė bent 16 specialiųjų kursų studentams: apie Molliere’ą, J. Racine’ą, J. J. Rousseau, F. R. de Chateau­briand’ą, Ch. Baudelaire’ą, G. de Maupa­ssant’ą, prancūzų natūralizmą, literatūros kritiką, prancūzų senovės kultūrą ir kt.

V. Dubo mokslinio tyrinėjimo metodiką lėmė to meto literatūrinių tyrinėjimų kryptys Vakarų Europoje. XX a. pradžioje literatūros moksle buvo plačiai taikomi H. Teno sukurti kultūrinės istorinės mokyklos tyrinėjimų principai. Daugiausia dėmesio buvo skiriama senosioms literatūrinėms vertybėms, seniausių tekstų variantams.

Kultūrinė istorinė mokykla formavosi veikiama pozityvizmo ir darvinizmo idėjų, tad ir mokslininkai remdavosi tik faktais, kurių lyginimas ir interpretavimas tapo reikšmingiausia tyrinėjimų dalimi. Gamtos tyrinėjimų principai buvo perkelti į sociologiją ir į literatūros istoriją. H. Tenas teigė, jog literatūros mokslas yra panašus į botaniką, kuri vienodai tiria visus augalus, nepaisant jų pavadinimų ar prisitaikymo bei išlikimo sąlygų, o literatūra esanti tarsi taikomoji botanika, tik pritaikyta ne augalams, o žmonių kūrybai.

Kultūrinės istorinės mokyklos sekėjai manė, kad tiek atskiras grožinės literatūros kūrinys, tiek ir visa grožinė literatūra priklauso visuomenės dvasiniam gyvenimui, kurį lemia kūrėjo psichologinės ypatybės, suformuotos tokių gamtinių veiksnių kaip klimatas ar rasė.

Nors minima mokykla turėjo daug teigiamų bruožų, tačiau verta pastebėti, kad skrupulingai gilinantis į istorijos faktus, mažokai dėmesio buvo skiriama grožinės literatūros kūrimo meninių vaizdų specifikai.

V. Dubo tyrinėjimo principus geriausiai iliustravo vienas po kito pasirodę jo veikalai: „Šatobrianas“ (1925), „Anatolis Francas“ (1928), dvitomė „Prancūzų literatūros istorija“ (1929–1930), „Volteras“ (1932). 1934 m. išleista apysaka „Vytukas. Vieno berniuko istorija“. 1938 m., jau po autoriaus mirties, tęstiniame leidinyje „Darbai ir dienos“ (VII tome), išspausdinta „Provanso trubadūrai ir jų kūryba“. Nemažai V. Dubo publikacijų atgulė „Lietuvos“, „Lietuvos mokyklos“, „Kultūros“, „Pradų ir žygių“, „Vagos“, „Literatūros“ ir kitų lietuvių ir užsienio periodinių leidinių puslapiuose. Ne visi jie mums šiandien ir prieinami.

Knygoje apie prancūzų romantizmo „krikštatėvį“ F. R. de Chateaubriand’ą, remdamasis kitų savo publikuotų darbų faktine medžiaga, V. Dubas kritiškai ir netradiciškai pažvelgė į šį prieštaringą rašytoją. Būdamas laisvamaniškų pažiūrų, autorius kritiškai vertino F. R. de Chateau­briand’o religingumą ir jo kūrinius religine tematika. Jis esą gerai suvokęs amžininkų nuotaikas ir to meto politinę konjunktūrą, tad tuo puikiai pasinaudojęs. Kaip pavyzdį V. Dubas pateikia šį faktą: „Krikščionybės genijų“ F. R. de Chateaubriand’as išleidęs tuo metu, kai prancūzų aukštuomenėje po buržuazinės revoliucijos nusirito „religinio ilgesio“ banga ir kai Napoleonas rengėsi pasirašyti konkordatą su Romos pontifikatu. Anot V. Dubo, F. R. de Chateaubriand’as gerai išmanęs politiką, puikiai jautęs literatūrinių skaitinių paklausą, tačiau buvęs menkas filosofas ir jo kūriniai turį tik meninę išliekamąją vertę, o ne filosofinę.

Kalbėdamas apie F. R. de Chateau­briand’ą, V. Dubas gana dialektiškai suvokė jo, kaip rašytojo, kūrybos reikšmę. Autorius pažymi, kad F. R. de Chateaubriand’as buvo vienas pirmųjų romantikų, kuris kategoriškai pasisakė prieš antikinio meno kanonizavimą, klasicizmo teoretikų dvasią ir negatyvų švietėjų požiūrį į viduramžių epochą kaip į „tamsos ir barbarybės amžius“. V. Dubas teigė, jog F. R. de Chateaubriand’as bandęs įrodyti, kad ir viduramžių krikščioniškasis menas turi vertę – viduramžiai pasidarė „tautos istorijos dalimi“. F. R. de Chateaubriand’as vienas pirmųjų parodė atskiros epochos originalumą.

Knygos tekstą V. Dubas pamargino gausiomis citatomis, kurios nėra pačios charakteringiausios, bet labai įdomios. Tuo autorius nustebino skaitytojus, priversdamas juos ne tik nusišypsoti, bet ir giliau pajausti epochos bei rašytojo savitumus (netgi trūkumus ir keistumus). F. R. de Chateaubriand’as kūryboje mėgdavo pabrėžti savo išskirtinį vaidmenį to meto visuomenėje, bet V. Dubas cituoja laišką, liudijantį, jog rašytojas, būdamas kilmingų grafų palikuonis, jaunystėje pardavinėjęs... kojines, kad užsidirbtų pinigų prie lošimo staliuko padarytoms skoloms apmokėti – apie šį faktą savo autobiografijoje pats F. R. de Chateaubriand’as net puse lūpų neužsimena.

Kitos V. Dubo knygos „Anatolis Francas“ mokslinis stilius ir terminologija buvo daug geresni nei pirmosios. „Anatolis Francas“ pasirodė vos metams praėjus po A. France’o (1844–1924) mirties. Tai buvo trejus metus skaityto kurso apie „laisvamanybės popiežių“ rezultatas. Temos pasirinkimą autorius motyvuoja tuo, kad A. France’as tuo metu dar nebuvo laikomas klasiku, tad esą lengviau kurti savo požiūrį. Tačiau buvo dar viena, bene svarbiausia priežastis – V. Dubą labai traukė A. France’o religinis skeptiškumas, išimtinė meilė knygai ir simpatijos demokratiniam judėjimui. Čia galima išvesti paralelę tarp aprašomos asmenybės ir knygos autoriaus: abu jie buvo „kabinetinio kirpimo“ ir mėgo įvairių niuansų humorą.

V. Dubas aiškindavo, kad kiekviena epocha turi savo istorinį kultūrinį foną, be kurio neįmanoma apibendrinti literatūros faktų. Jis teigė, jog į literatūrą nereikia žiūrėti kaip į autonomišką mokslo sritį, nes ji yra glaudžiai susipynusi su socialiniais, religiniais, meniniais sąjūdžiais. Ypač daug dėmesio V. Dubas skyrė demokratiškos ir laisvamaniškos minties atgarsiams grožinės literatūros kūriniuose. Šiuo požiūriu bene įdomiausia yra trečioji jo monografinio pobūdžio knyga „Volteras“. Čia autorius pažymi, kad Voltaire’as, kaip ir A. France’as turėjo daug bendrų pasaulėžiūros priešų, nes „per savo ilgą amžių Volteras buvo aršiausias dogmatinių religijų priešas, didžiausias krikščionybės, o ypač katalikybės nuvainikuotojas“. Anot V. Dubo, Voltaire’as turėjo daug bendraminčių, nes jis „paruošė revoliuciją, nuginklavo senojo režimo ideologinius vadovus“.

V. Dubo nuomone, ne visi Voltaire’o darbai turi vienodą vertę. Jis pabrėžtinai sustoja ties tais kūriniais, kurie ryškiau atspindi Voltaire’o laisvamanišką dvasią (poemos „Pasaulietis“, „Orleano mergelė“, „Filosofijos žodynas“ ir kt.). Cituodamas Voltaire’ą, V. Dubas teigė, jog šis rašytojas įrodinėjo Senojo Testamento amoralumą, krikščionybės kilmę iš legendos, kai kurių dogmų prieštaringumą sveikam protui, siūlomo asketizmo ir prigimties nesuderinamumą. Knygos pabaigoje autorius pažymėjo, kad Voltaire’o istorinė misija dar nėra pasibaigusi, o jo mintys sulaukia atgarsio ir XX amžiuje.

Apie minėtus V. Dubo veikalus Lietuvoje recenzentai ne visada palankiai atsiliepdavo. Dažnai apie jo mokslinį palikimą su šypsenėle kalbėdavo ir grynojo mokslo šalininkai. Pastarieji teigė, girdi, tai buvęs seklus mokslininkas ir iškalbingas kompiliuotojas, tačiau visi besąlygiškai pripažino V. Dubo, kaip literatūros propaguotojo, talentą ir begalinį darbštumą. V. Dubo stilius, kuriame gausu vietos erudicijai, fantazijai, o kartu ir išraiškos paprastumui bei minties elegancijai, tebeimponuoja ir šiandien. V. Dubas nurodė: „...paaiškindamas atskirus literatūrinius įvykius, aš su maža išimtimi neįnešiau nieko nauja, sekdamas tik geriausiais Europos autoritetais literatūros teorijos ir istorijos srity.“

Išskirtinę vietą V. Dubo kūryboje užima apysaka „Vytukas. Vieno berniuko istorija“, dedikuota „sūneliui Valerijonui –­ in memoria aeterna“. Ji rodo neabejotiną autoriaus, kaip beletristo, talentą. Ši knyga gimė tada, kai V. Dubas išgyveno skaudžią šeimyninę dramą – nuo meningito mirė vienturtis jo sūnus Valerijonas. Tai būta gabaus, daug žadėjusio gyvenimui berniuko. Tėvas buvo labai priblokštas netekties, sunkiai galėjo atsigauti, kol galiausiai griebėsi plunksnos. Apysaka parašyta labai subtiliai, jautriai, su begaliniu liūdesiu ir nuoskauda. Atrodo, jog ten sudėta visa tėvo kančia. L. Gira, vos perskaitęs knygą, anuomet rašė: „Vytukas“ tai nėra šiaip sau literatūrinis kūrinys, o gilus psichoanalitinis, turįs reikšmės ir svarbus vaikų psichikos tyrinėjimui.“

V. Dubas „Vytuke“ rašo taip: „Kas yra tasai gyvenimas visatos amžinoj tyloj, abejingoj, chaotiškoj, apie nieką negalvojančioj ir nieko nejaučiančioj? Kas yra toji žmogaus gyvybė, išlekianti iš nebūties bedugnės ir veikiai krintanti į ją?“

Susigraužęs dėl vienintelio sūnaus mirties, palaužtas sunkios ligos, V. Dubas mirė sulaukęs vos penkių dešimčių metų –­ 1937-ųjų rugpjūčio 3 d. ir buvo palaidotas Kauno kapinėse. Vasaros metu, atostogaujant studentijai, laidotuvės buvo kuklios.

Būdamas laisvamanis, V. Dubas buvo palaidotas be jokių tikybinių apeigų. Pasižymėjęs giliu humaniškumu, tolerancija ir atvira minčių raiška, jis būtų vertas pagarbos ir šiandien. Deja, apie V. Dubą iki šiol tebesklando drumzlina sovietinių buldozerinių ateistų bei kompartijos ideologų suformuota nuostata, jog jis buvęs ne tik „aršus ateistas“, bet ir artimas „tarybų šalies bičiulis“. Tačiau tai nėra tiesa: V. Dubas visą dėmesį skyrė tik savo tiesioginiam darbui –­ profesūrai, beveik visiškai nesireikšdamas viešajame visuomeniniame gyvenime. O savo moksliniuose veikaluose atsiskleidė ne tik kaip kruopštus tyrinėtojas ir pedagogas, davęs akademiniam jaunimui medžiagos studijoms, bet ir kaip geras prancūzų kultūros auklėtinis, sėmęsis iš jos ir stiliaus išraiškos. Tad jo kūrybinis palikimas neturėtų nugrimzti į užmarštį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Jauniesiems menininkams jau įteikta ypatinga premija

Ketvirtadienio vakare Šiuolaikinio meno centras ir lauko reklamos bendrovė „ JCDecaux...

Spektaklyje „Apvalytieji" vaidmenį gavęs jaunosios kartos aktorius: manęs dar neapleidžia nuostaba ir dėkingumas

Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių ir pagyventi vienuolyne. Savamokslis...

Drąsios aktorės laisvės paieškos

Jaunosios kartos Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Justinos Nemanytės veidas lengvai...

Styginių kvarteto „Mettis“ ir Gabrieliaus Aleknos koncertai Niujorke ir Vašingtone

Gruodžio pirmąją savaitę įvykę styginių kvarteto „Mettis“ ir pianisto Gabrieliaus Aleknos...

Pristatytas pirmasis instagramo nuotraukų leidinys Lietuvoje (2)

Vizualiojo meno laukas kinta, o fotografija pokyčius atskleidžia greičiausiai. Fotožurnalisto ir...

Top naujienos

Audringas savaitgalis Kijeve: vietos, dėl kurių čia keliauja tūkstančiai lietuvių (332)

Tūkstančiai lietuvių keliaują į Ukrainos sostinę ieškodami ten pigių pramogų, restoranų ir...

Dėl atnaujintos gatvės pasiskundę Kauno vairuotojai tokio valdininkų atsakymo nesitikėjo (69)

Kauno centre esanti Kęstučio gatvė yra svarbi miesto transporto linija. Lygiagrečiai Laisvės...

Žiniasklaida: išpuolio Strasbūre vykdytojas neutralizuotas (23)

Policijos pareigūnai skelbia, kad šaudynes Strasbūre sukėlęs užpuolikas neutralizuotas, rašo BBC.

„Valstiečiai“ kandidatu į Vilniaus merus išsirinko Sinkevičių (65)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilniaus skyrius ketvirtadienio vakarą nusprendė, kad...

Traumą patyrusiam Valančiūnui atlikta operacija (6)

Absoliutūs NBA lygos lyderiai Toronto „Raptors“ (23/7) neribotam laikui neteko savo centro iš...

Iš Europos – vieningas smūgis Rusijai (138)

Europos Sąjungos lyderiai ketvirtadienį dar pusmečiui pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai,...

Klausiamas dėl pažymų Skvernelis įkando Grybauskaitei, konservatoriams ir prisiminė dešimtmečio įvykius (1125)

Klausiamas dėl mįslingo kreipimosi į specialiąsias tarnybas ir pareiškimų apie galimą Kremliaus...

Evelina Anusauskaitė-Young: man sakė, kad su tokia figūra niekada nebūsiu popmuzikos atlikėja (151)

Lietuvą Evelina Anusauskaitė-Young paliko prieš penkerius metus, tačiau susidomėjimas ja, regis,...

Dovanų kortelės: nuo „McDonalds“ pinigų iki universalių elektroninių (5)

Dovanų kortelių pasaulinė rinka siekia šimtus milijardų eurų ir kasmet paauga po beveik 16 proc....