Susidaro įspūdis, kad visus tuos nepriklausomybės metus valdžia melavo savo žmonėms ir kiekvienas melavo vienas kitam, interviu LRT.lt sako aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas. „Gal nemelavome tik tuomet, kai susikibome už rankų Sąjūdžio kelyje ir dar šiek tiek vėliau, bet ilgainiui viskas keitėsi. O už melą reikia mokėti“, – interviu LRT.lt sako aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas, svarstydamas emigracijos priežastis.
Vytautas Rumšas
© DELFI / Domantas Pipas

V. Rumšas teigia, kad esame nykstanti tauta, tačiau kartu jis kelia klausimą: gal žmonės išeina tam, kad sugrįžtų? Iškart ir atsako: nebent į švaresnę Lietuvą. „Nesakyčiau, kad visi bėga į Švediją kuriame nors uoste vogti valčių motorų. Išvažiuoja ir kiti – tie, kurie tikrai neturi iš ko pragyventi“, – sako V. Rumšas.

Aktoriaus įsitikinimu, sovietmetis išdaužė mūsų tikėjimą valstybe ir savimi. Visuomenė esą yra suskilusi į tuos, kurie dar tiki savo šalimi ir žino, kaip sunkiai ją kūrė mūsų protėviai, ir tuos, kurie ketina išvažiuoti arba, prireikus ginti tėvynę, net nesiruošia į rankas paimti ginklo ir priešintis agresoriui. „Jei suvoki, kaip auga valstybė, tu gali padaryti bet ką. Netgi įveikti savo tingėjimą ar baimes, įsitikinimą, kad valdžia nesikeis. Jei aš galvoju, kad Lietuvai bus geriau, jai iš tiesų ir bus geriau. Vis dėlto turime eiti į šviesą“, – LRT.lt siūlo V. Rumšas.

Vaidinęs daugelyje svarbiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių, sukūręs keliolika vaidmenų kino filmuose ir televizijos serialuose V. Rumšas tikina, kad žmonėms dabar reikia visai kitokio teatro. „Juozo Miltinio laikų jau nebus. Dabar viskas eina žemyn, bet kuo blogiau – tuo geriau. Kažkada nusileisime labai žemai, galbūt net trinktelėsim, bet vėl pakilsime“, – mano V. Rumšas.

– Susitinkame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kiek metų jūs jau čia ir kiek – apskritai teatre? Kadaise šiam teatrui ir vadovavote (2000–2005 m.).

– 1969-aisiais pradėjau studijuoti tuometėje Lietuvos konservatorijoje, 1973-aisiais baigiau ir pradėjau dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pabuvau teatre neilgai, metams reikėjo išeiti į sovietinę armiją. Grįžau čia 1974-aisiais, taip ir eina gyvenimas. Nuo 1974-ųjų praėjo jau 43 metai. Nemažai, nemažai... Nors man neatrodo, kad tai buvo labai seniai.

Neseniai buvome išvažiavę į Lioną gastrolių su spektakliu „Didvyrių aikštė“. Eglė Gabrėnaitė sako: Jėzau Marija, kai atėjome į teatrą, kokie, mūsų akimis, buvo visi seni, nors jiems tuomet buvo 45–50 metų. Tai kaip dabar mes jauniems aktoriams atrodome? Galbūt taip pat. Bet aktoriai tuomet buvo stiprūs profesionalai.

Vytautas Rumšas
Vytautas Rumšas
© DELFI / Orestas Gurevičius

– Jūs, kalbėdamas apie praeitį, ją prisimenate su šypsena. Koks tas laikas tuomet buvo? Ar kartotumėte viską, jei turėtumėte galimybę?

– Ką čia bekartosi... Ką Dievas duoda, jei sugebi priimti, priimi. Jei nesugebi – esi kvailas. Jei nesusitvarkai, tai tau kerta per sveikatą, karjerą. Bet, prisimenant tuos laikus, reikia pasakyti, kad į profesionalus vyresnės kartos aktorius žiūrėjau su pagarba ir negalvojau, kad jie – seniai. Buvo jaunystė, daug energijos, vaidinome beveik kasdien. Kol šį teatrą remontavo, persikėlėme į J. Basanavičiaus gatvę. Dar buvo nemažai gastrolių Kauno dramos teatre, bet energijos užteko viskam. Buvo ir „chaltūrų“ – darbo radijuje, televizijoje, kino studijoje. Bet visur suspėdavome. Be mobiliųjų telefonų.

Galbūt tėvų ir pedagogų buvau išaugintas dirbti visiškai atsidavęs. Nepastebėjau, kad tais laikais kas nors dirbdavo „puse kojos“. Matydamas vyresnius aktorius visada norėjau pasitempti.

– O šiandien tarp kolegų, ypač jaunų, daug darbo matote „puse kojos“?

– Negaliu pasakyti, kad daug jaunų aktorių vaidina „puse kojos“. Nors, atrodo, vaidinant skiriama energijos, bet yra vienas „bet“. Norisi didesnio įsigilinimo į medžiagą, gilesnio personažo atskleidimo. Su nepriklausomybe atėjo toks vaidmens kūrimo bruožas – atskleisti save. Anksčiau aktoriai kurdavo personažus, charakterius – tuomet buvo tikrai įdomu. Dabar mūsų režisieriai nebepriima perukų ar grimo, nors tai yra charakterio dalis ir daug duoda tiek pačiam aktoriui, tiek personažui. O ir žiūrovas, matydamas tokį aktorių, gali greičiau suprasti personažo charakterį. Dabar, jei leidžia prisiklijuoti ūsus, jau yra daug.

– Visai neseniai Lietuvoje su Maskvos J. Vachtangovo teatru viešėjęs režisierius Rimas Tuminas pasakė, kad nesupranta šių dienų ir aktualijų jose neieško, todėl jo žvilgsnis, kaip ir anksčiau, krypsta į klasiką. Ar jūs suprantate šių dienų aktualijas?

– Manau, kad klasika tikrai svarbiausia. Negali sakyti, kad nėra lietuviškos dramaturgijos, bet su klasika yra ką veikti visiems – ir režisieriui, ir artistams, ir dailininkams. Kodėl taip yra? Nes talentingas ir genialus dramaturgas užkabina ne tik savo amžių, bet visą amžinybę. Ten atskleidžiami visi klausimai, kurie mus visada jaudino. Galima imti ir šiuolaikines aktualijas, bet man tai labiau panašu į tų laikų teatrą, kai jis būdavo rengiamas prancūzų ar italų turgaus aikštėse. Ten artistai kalbėjo apie tų dienų aktualijas, nes norėdavo sudominti žiūrovą.

O šių dienų aktualijos... Jei atvirai, man tai neberūpi. Žinau, kad pagrindas – visai kitur. Vis dėlto teatras turi atlikti savo pagrindinę misiją – apvalyti žiūrovą ir pats artistas privalo apsivalyti prieš žiūrovą. Žiūrovui reikia suteikti ne smukimą žemyn su keiksmažodžiais – klasikoje to niekada nebuvo. Tegul būna, bet tai praeis, nes tai – šiukšlė, tai žmogaus nekelia. Svarbiausia, kad žmogus turėtų viltį ir kažkas jį keltų – kad ir tragedija, nes visada gera tragedija žmogų kelia – tai yra gilūs jausmai, taurūs poelgiai. Williamas Shakespeare`as rašė būdamas žmogumi, o ne kokiu nors krokodilu. Tik mes gyvename ne tuose amžiuose, kuriuose gyveno jis.

Kas iš to, kad dabar turime išmaniuosius telefonus? Tai yra niekis, tik nuvedimas nuo žmogiškojo požiūrio. Ne ėjimas į save, bet nuo savęs. Neseniai mačiau, kaip jauni žmonės sėdi kavinėje sulindę į telefonus. Lyg ir šnekasi, bet kažką spaudo telefonuose. Išmanieji telefonai daro savo darbelį, neleisdami žmogui pabūti su savimi.

– Esate sakęs, kad žmogus būna turtingas tada, kai pabūna su savimi. Ar daug laiko turite tik sau? Nuolat visur bėgate – teatras, serialas, kinas, įgarsinimai...

– Yra laiko sau. Dabar nėra tiek daug vaidmenų teatre, bet ilgainiui supranti, kas yra esmė. Svarbiausia pažinti save ir išeiti šioje žemelėje mokyklą, kad galėtum būti laipteliu pakylėtas, pakeltum savo dvasią į viršų. Jei nuolat būni masėse, tu tik save atiduodi. Jei atiduosi, kažką ir gausi, bet norint atiduoti, reikia kažką ir turėti, o tam reikia pabūti su savimi, skaityti. Bijau sakyti, ar reikia žiūrėti televiziją. Manau, kad nebereikia.

Žinote, pasaulyje yra daug išmintingų žmonių, bet tų, kurie ateina ir tampa tau reikšmingais, nėra daug. Tau jie reikalingi, bet jų reikia ir ieškoti. Tu ieškai, ko tau trūksta, ir jei ieškosi – tikrai surasi. Kažkas tau gali pasiūlyti knygą ar pasakyti vieną sakinį, bet išgirdęs tą sakinį tu gali pakeisti savo požiūrį. Štai čia yra judėjimas pirmyn.

Neseniai į sąmonę įkrito žodis „tarnauti“. Neatiduoti, o tarnauti. Tarnauti kam? Bet kam. Esmė yra tavo pašaukimas, ir man atrodo, kad tai svarbus dalykas. Jei savęs neieškosi, viską darysi automatiškai. Kartais į darbą reikia eiti kita gatve, kad kiltų kitokios mintys. Jei žmogus nenori keistis, jis yra lyg stovintis vanduo, kuris tampa niekam nereikalingas. Kartais verta „išsimušti“ iš tų pačių banaliųjų kelių, pamatyti kur kas daugiau.

Vytautas Rumšas
Vytautas Rumšas
© DELFI / Domantas Pipas

– Ar dažnai gyvenime jums pačiam reikėjo pasukti kitu keliu? Ar daug gyvenime buvo nuopuolių ir suvokimo, kad ne ten pasukta?

– Žinoma. Bet, žinokit, aš galvoju taip: viskas buvo duota tam, kad galėčiau suprasti. Suprasti, ko man trūksta. Visos nuodėmės atsiranda ne šiaip sau. Jei darai nuodėmę, tau Dievulis atsiunčia ligą ar dar ką nors. Kiek gi šventųjų iš pradžių buvo nuodėmingi, bet, kai žmogus suvoki, koks yra tikrasis siekis, viskas atsistoja į vietas. Mao Dzedongas pasakė: kuo blogiau – tuo geriau. Kuo greičiau pasieksi dugną, tuo greičiau suvoksi, kad toliau nebegalima ir laikas ropštis į viršų. Tada suvoki, kad viską supratai.

– Kuris vaidmuo jums gyvenime buvo sunkiausias?

– Buvo daug sunkių... Bet dažniausiai sunkiausias vaidmuo yra ir maloniausias. Kai 1974-aisiais atėjome į teatrą, sakydavo: vaidinsi tą ir aną. Jei būtum sakęs, kad kas nors nepatinka, ko nors nesupranti – būtų kilęs skandalas. Bet buvo vaidmenų, kurie visiškai ne prie širdies, vaidindavai „atbulais dantimi“. Kita vertus, tai grūdina tave.

Kalbant apie sunkius vaidmenis, galima paminėti Klaudijų W. Shakespeare`o tragedijoje „Hamletas“ (rež. E. Nekrošius), X spektaklyje „Emigrantai“ (rež. I. Bučienė), Sidabrą „Žaldokynėje“ (rež. K. Kymantaitė). Tai nebuvo lengva. Dieve, kiek reikėjo išlieti prakaito ir visuomet būti geros formos. Pavyzdžiui, vaidinti Sidabrą buvo ir sunku, ir malonu.

Kodėl dabar visi eina žiūrėti Jono Vaitkaus „Atžalyno“? Juk ten – paprasta istorija, bet labai gerai parašyta. Svarbiausia – nuoširdžiai. Kaip „Žaldokynėje“ pasakytų Sidabras: ir lietuviška, ir gražu. Dar galiu paminėti Ignacijų Glembajų spektaklyje „Elitas“ (rež. I. Buljan), kur vaidinau su sūnumi Vytautu. Šis spektaklis, perkūnas, koks sunkus... Konfliktinis dialogas – 45 minutės. Šis spektaklis yra įsiėdęs į smegenis. Jis – labai emocionalus.

– Režisuojate spektaklį „Intymūs pokalbiai“ pagal Ingmaro Bergmano romaną. Kuo būti įdomiau – aktoriumi ar režisieriumi? Viena – atskleisti personažą, visai kita – valdyti kitus ir statyti spektaklį.

– Be abejo. Perskaičiau I. Bergmano „Intymius pokalbius“ ir pagalvojau: Jėzau Marija, juk čia – gryna pjesė. Stvėriau pieštuką ir išbraukiau viską, kas man tuo metu atrodė nereikalinga. Tuomet tai padėjau ir pagalvojau, kad tai – tobula medžiaga. Vėliau kažkas mane pastūmė į priekį, pasiūlė pastatyti spektaklį. Prisiminiau I. Bergmaną ir užteko žengti pirmą žingsnį. Ar žemaitis gali kada grįžti atgal? Niekada! I. Bergmanas – ypač išmintingas ir jautrus žmogus, žinantis psichologinius vyro ir moters niuansas. Tiek, kiek žmogus sukaupė per gyvenimą, paėmė ir parašė. Tai jo tėvų istorija, labai gerai parašytas kūrinys.

– Lietuvoje stiprių režisierių nėra daug – Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas. Pastarąjį daugelis nurašė dėl jo darbo Maskvoje ir kalbas apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną...

– Tai – juokinga. Žmogus dirba iš širdies. Jei žmogus daug sugeba, o čia jo niekas negali išlaikyti, nėra sąlygų, tai kodėl to nedaryti? Kaip vertinamas žmogus? Ko gero, ne dėl liežuvio. Už liežuvį jis atsakys pats. Ir aš atsakysiu – už savo. Ir atsakau kiekvieną kartą. Už tai, ką aš šneku ar meluoju, atsakysiu pats ir niekam nėra suteikta teisė manęs teisti, aš pats save nuteisiu. Kalbama apie jo darbus Maskvoje? Pažiūrėjau jo spektaklį Vilniuje „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Ten vaidina puikūs aktoriai. Kas dar, be R. Tumino, sugebėtų suvienyti tokias žvaigždes ir išreikšti tai, ką jis nori pasakyti? Tegul jis ir toliau stato spektaklius, o kai pajus, kad jau viskas – grįš į Lietuvą.

– Ar jums patinka šių dienų teatras ir tai, ką jis nori pasakyti? Šiuolaikiniame teatre galima pasigesti prasmės. Jūs taip pat esate teigęs, jog jums nerūpi sudėtingiausios dekoracijos, orkestrai, o tik aktoriai. Dabar, atrodo, viskas yra atvirkščiai: agresyvi reklama, spektaklio vertė neva yra vardai, šou, dekoracijos. Kažkokia psichodelika...

– Čia – dėl skubėjimo. Jei nori būti nuoširdus ir gilus, turi skirti laiko tam, ką darai. Reikia ir pačiam neskubėti, skirti laiko artistui, su juo dirbti, o ne naudoti tai, ką jis turi. Gali jam į rankas duoti blizgančią lazdelę ar šaltąją ugnelę. Ji gali sužavėti kelias sekundes, bet kas toliau? Gali paleisti vandenį – taip pat nustebinsi kelias sekundes, bet kas toliau? Kartais žiūriu spektaklį ir galvoju: praėjo viena scena, gerai, kas toliau? Dar viena, dar viena... Bet taip ir nesulauki pagrindinio patiekalo. Dažname spektaklyje yra daugybė garnyro, bet kur pagrindinis patiekalas? O viskas pavyksta, kai režisierius susikalba su aktoriumi, kai pastarasis suvokia, koks yra jo vaidmuo. Tam reikia laiko, o dabar visi nori greitai ir nedelsiant.

– A. de Tocqueville`is rašė, kad anksčiau teatro žiūrovai buvo ir skaitytojai. „Grįžę po spektaklio namo, jie perskaitydavo pjesę ir tik tada galutinai susidarydavo nuomonę apie rašytoją. Demokratinėse šalyse žmonės eina į teatrą žiūrėti spektaklių, bet pjesių neskaito. Dauguma žiūrovų nori ne dvasinių malonumų, bet gyvų, širdį aitrinančių jausmų“, – rašė jis. Ar žmonės ateina į teatrą jam pasiruošę?

– Ne, tikrai nepasiruošę. Neseniai žiūrėjau Yanos Ross spektaklį „Trys seserys“ pagal Antono Čechovo pjesę. Stebėjau kai kurių jaunų žmonių reakciją. Daugelis jų net nežinojo, kas tos trys seserys. Jiems tas spektaklis buvo juokingas, komiškas. Praeis dar dešimt metų ir daugelis nežinos, kas tas A. Čechovas ar W. Shakespeare`as, apie žmonių jausmus ir gilumą nebus net kalbos. Jų sąmonėje jau nebus jokio A. Čechovo. Jis jiems asocijuosis su „bajeriukais“. Šio spektaklio nepeikiu ir nenurašau, tačiau tai yra šių dienų pasekmė.

Režisierius Georgijus Tovstonogovas, statydamas spektaklius, sakydavo: vis dėlto idėjos reikia ieškoti salėje. Bet jos reikia ieškoti ne tarp atsitiktinių žmonių, o tarp tų, kurie vaikščioja į teatrą ir nujaučia, ko norėtų, bet jie negali pasakyti. Negali pasakyti, kaip tai turi atrodyti. Tuomet režisierius turi suprasti, ko žmonėms dabar reikia, ir dar truputėlį vesti į priekį. Vis dėlto turi būti žmogaus traukimas į priekį, šviesos link.

Vytautas Rumšas. LNDT nuotr.
Vytautas Rumšas. LNDT nuotr.

– Bet teatras jau nebus toks, koks buvo anksčiau. Jau – nebe J. Miltinio laikai, jis keičiasi.

– Nebus, bet viskas praeis. Dabar einam žemyn, leidžiamės. Bet juk kuo blogiau – tuo geriau. Nusileisim, galbūt trinktelėsim ir vėl pakilsim. Žmonėms dabar reikia visai kitokio teatro. Žmonėms dabar reikia dvasios, o ją rasti sunku. Pavyzdžiui, kas svarbiausias spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“? Svarbiausias veikėjas – aktorių dvasia, jų švytėjimas. Reikia sau pasakyti, kas tau gyvenime yra pirmoje vietoje, kas yra antroje, trečioje... Nuo tai priklauso spektaklio pastatymų sėkmė, tai labai gerai atsispindi ir scenoje.

– Kaip jūs manote, kodėl tiek daug žmonių išvyksta iš Lietuvos? R. Kazlas yra sakęs, kad dabar plačiai nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į išnykėlių temą. Pabėgėlis gaus laikinąjį prieglobstį ir gal turėdamas galimybę grįš, o štai išnykėliai negrįžta.

– Man susidaro įspūdis, kad mes mokame už melą visą nepriklausomybės laikotarpį. Kiek mes melavome savo žmonėms ir vienas kitam? Gal nemelavome tik tuomet, kai susikibome už rankų Sąjūdžio kelyje ir dar šiek tiek vėliau, bet ilgainiui viskas keitėsi. O už melą reikia mokėti, pradedant nuo galvų. Jei galvos – netikros sielos, tada viskas. Žmonės viską jaučia ir supranta. Ir aš, pasikalbėjęs su tavimi, Vyteni, daugiau suprantu, kas tu, ir tu, pasikalbėjęs su manimi, žinai, kas esu aš. Savęs po gražiais žodžiais nepaslėpsi. Sąžiningų žodžių, po kuriais galėtum pasirašyti, nėra daug. Kodėl žmonės meluoja? Nes jie netiki. Nesupranta, kad už melavimą laukia bausmė. O tikėti reikia, be to nieko nebus.

Yra labai geras posakis, kad šiais laikais su tikėjimu nelabai ką nuveiksi, bet be tikėjimo visiškai nieko nenuveiksi. Brangieji, tikėkit, kuo tik norit, bet tikėkit – ar esate musulmonai, ar katalikai, ar liuteronai. Jei netiki, tu nesupranti, kas yra nuodėmė ir bausmė, tuomet tau viskas galima. Tada gali eiti, kur nori, imti kyšius, meluoti, parduoti, vogti.

Aš neseniai sužinojau, kad Lietuvos muitinėse kai kurie vilkikai pravažiuodavo su „skambučiu iš viršaus“ – kažkas paskambindavo iš valdžios ir liepdavo praleisti kokį nors vilkiką. Tai buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Nežinau, ką jie ten veždavo – degtinę, cigaretes ar dar ką nors.

Tai jei nėra tikėjimo, gali mane kiek tik nori rodyti per televizorių, per Mišias Katedroje sėdintį pirmosiose eilėse. Jei nėra tikėjimo – viskas tėra vaidinimas. Man yra svarbi Lietuvos vėliava, bet aš noriu matyti, kokios rankos tą vėliavą laiko. Suprantu, kad ir pats ne iki galo tikiu, bet aš, kaip V. Rumšas, ieškau to tikėjimo ir einu toliau. Aš suprantu, kas yra Dešimt Dievo įsakymų ir kad man už viską reikės sumokėti.

– Kuo visa tai baigsis? Ar mes sugebėsime įrodyti tiems išvykusiems, kad jie čia gali grįžti? Mes juk nykstanti tauta.

– Taip, nykstanti. O gal žmonės išeina tam, kad sugrįžtų? Nebent į švaresnę Lietuvą. Nesakyčiau, kad visi bėga į Švediją kuriame nors uoste vogti valčių motorų. Išvažiuoja ir kiti – tie, kurie tikrai neturi, iš ko pragyventi. Mūsų tikėjimas – išdaužytas, ir jį išdaužė sovietiniai metai. Buvo padaryta didžiulė žala, lygiai tokia pati kaip mūsiškių išvežimas į tremtį. Sovietinė valdžia, ateistinis mąstymas... Jis yra, nieko nepadarysi.

Vėliau daug metų turi laižytis, kad suprastum, jog tai – neteisinga. Kad yra ne tik materialus pasaulis, bet ir kitas – idealistinis, dvasinis. Jis yra svarbesnis negu maistas, automobiliai... Kas gundo mūsų valdžią? Visi materialūs dalykai, pinigėliai, už kuriuos galima kažką nusipirkti, jog būtų saugu. Prisiminkime Šv. Augustino žodžius: kai paukštelis čiulba, ar jis galvoja apie rytojų? Dievulis jam duoda, ko jam reikia, ir jis nemiršta. Jis kažkur nuskrenda, palesa, atsigeria, ir visko užtenka. Tai ko tau tiek kaupti?

– Prieš septynerius metus duodamas interviu sakėte: „Jeigu mus dabar kas sumanytų okupuoti, kažin ar rastųsi kam eiti į mišką, kaip tai darė partizanai. Manau, kad neitume. Mūsų tradicijų, tikėjimo šaknys – nupjautos ir išdegintos.“ Ir dabar taip tebegalvojate? Mes iš tiesų tokie praradę savastį ir neturime prieraišumo ir dėkingumo valstybei, kuri mus užaugino?

– Tuomet buvau susidūręs su partizanų gyvenimu, skaičiau apie tai knygas, kaip jie išgyveno ir gyveno. Toks pasišventimas ir tokia kančia... Tuomet pagalvojau, kad nežinau, ar aš taip galėčiau. Dabar galvoju šiek tiek kitaip. Manau, kad galima tikėti dvasingu daiktu, kai žinai, kad tave veda Kūrėjo ranka, kad jis yra. Jei neigi, neik. Vadinasi, tau viskas galima.

Visuomenė yra suskilusi į tuos, kurie dar tiki savo šalimi ir žino, kaip sunkiai ją kūrė mūsų protėviai, ir tuos, kurie ketina išvažiuoti arba, prireikus ginti tėvynę, net nesiruošia į rankas paimti ginklo ir priešintis agresoriui. Jei suvoki, kaip auga valstybė, tu gali padaryti bet ką. Netgi įveikti savo tingėjimą ar baimes, įsitikinimą, kad valdžia nesikeis. Aš kalbu ne apie fanatišką patriotizmą, bet suvokimą, kas yra Lietuvos dvasia.

Jei aš galvoju, kad Lietuvai bus geriau, jai iš tiesų ir bus geriau. Kokios mūsų mintys, toks ir mūsų gyvenimas. Vis dėlto turime eiti ten, kur šviesa.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Į Lietuvą atvyksta Thomo Manno šeimos biografas

Į Lietuvą atvyksta žinomas vokiečių biografas Manfredas Flugge, išleidęs knygą „Thomo...

Į Lietuvą pirmą kartą atvyksta jaunasis britų talentas King Krule

2018-ieji Lietuvos melomanams jau dabar žada būti išskirtiniai metai. Nėra daug jaunų muzikos...

Didžiausiame kino festivalyje Baltijos šalyse – lietuviškų filmų gausa

Savaitgalį prasidėjusio tarptautinio Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ programoje...

Penki Lukiškių aikštės memorialo maketai išsamiai pristatomi parodoje (3)

Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) ketvirtadienį atidaroma paroda, kurioje galima susipažinti su...

Arnoldas Zdanevičius. Atviras laiškas vicemerui Kairiui arba atsisveikinimas su „Aura“ ir kitais demonais (7)

Neseniai mačiau Jus Kauno filharmonijoj, pamaniau sau, jeigu jau Kauno vicemeras, atsakingas už...

Top naujienos

Perbraižomos Lietuvos verslo ribos kursto nesutarimus (34)

Ketvirtadienį ryte kalbėdamas Žinių radijuje premjeras Saulius Skvernelis sukritikavo jį į...

Užkalnis. 10 prašymų Kalėdų seneliui (90)

Dabar toks laikas, kai vaikai rašo laiškus Kalėdų seneliui ir prašo dovanų.

Vežėjai skambina pavojaus varpais: mus gali sužlugdyti

Krovinių gabenimo automobiliais įmonei „Telmento transportas“, turinčiai 260 darbuotojų...

Kariniuose Donecko objektuose – sprogimai, Zacharčenka uždraudė apie juos komentuoti (55)

Naktį iš lapkričio 22 d. į 23 d. dviejuose Donecko kariniuose objektuose aidėjo sprogimai, per...

Byloje dėl kompozitoriaus Dobrovolskio nužudymo – naujas posūkis: prokuroras prašo nuteisti tik vieną kaltinamųjų siūlo įkalinti 12 metų (122)

Į prieštaringai vertinamą Vilniaus barą „Vingrių 17“ (buvusį „Psichbarį“), prie kurio...

„Eurovizinį“ Latvijos duetą „Walters & Kazha“ supurtė liga: po diagnozės Valteris tapo neatpažįstamas

Penktąją vietą Latvijai „Eurovizijoje“ 2005 metais pelnęs duetas „Walters & Kazha“...

Įkvepiantys plius dydžio merginos stiliaus pokyčiai (10)

Kiek dažnai pamatę užrašą „pokytis“ tikitės pamatyti standartinį paveikslą su plius...

Rekordinę sumą Kalėdoms skyręs Kaunas žada parodyti, ko Lietuvoje dar nebuvo (37)

Pastarosiomis dienomis Kauno miesto rotušės aikštėje tikras darbymetis. Čia jau gerokai...

Ekstremalaus kultūristo Richo Pianos mirties aplinkybėms skendint migloje – Ironvyto pamoka jaunimui (20)

Prieštaringai pagarsėjusio ekstremalaus kultūristo Richo Pianos mirties aplinkybės vis dar...

Vilniaus Senamiestyje dešimtys griūnančių pastatų (15)

Ekspertai teigia, jog sostinės senamiestyje yra daugiau nei trys dešimtys pastatų, kurių fasadai...