aA
„Jis groja trimitu taip lengvai, kaip mes kvėpuojame – žinoma, jeigu mums pasiseka“, – tokiais žodžiais trimito virtuozo Sergejaus Nakariakovo koncertą įvertino JAV dienraštis „San Francisco Chronicle“. Po pasirodymo Korsholmo festivalyje trylikametis atlikėjas buvo pavadintas „Trimito Paganiniu“, o 1997 metais – „Trimito Caruso“. Kalbame su Sergejumi Nakariakovu artėjant jo koncertui lapkričio 10 dieną Valdovų rūmuose per tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį.
Sergejus Nakariakovas, Ivry Gitlis, Maria Meerovitch
© Asmeninis albumas

„S. Sondeckis buvo mano draugas“

– Atrodo, turime galimybę Jus Lietuvoje išvysti gana dažnai. Net esate minėjęs, kad jau nebesuskaičiuojate, kiek kartų koncertavote mūsų šalyje. Ar tai gražus sutapimas, ar yra priežasčių, dėl kurių jaučiate sentimentus?

– Daugelį metų turėjau labai artimą ryšį su žymia Sondeckių šeima. Saulius Sondeckis – didis lietuvių muzikas, dirigentas ir maestro. Didžiuojuosi, kad jis buvo artimas mano draugas. S. Sondeckis mane globojo daugybę metų, nuo mano vaikystės.

Buvau trylikos, kai pirmą kartą atvykęs į Lietuvą devintojo dešimtmečio pabaigoje grojau su juo ir orkestru. Kartu su seserimi atlikome Dmitrijaus Šostakovičiaus koncertą. Po to, kai su šeima emigravome į Izraelį, maestro mane pakvietė kartu koncertuoti Europoje taip pat Zalcburgo festivalyje su Tatjana Nikolajeva, Ivo Pogoreličiumi.

Labai daug gastroliavome, įskaitant Japoniją, kartu įrašėme nemažai įrašų. Tapome tikrais draugais. Faktą, kad jo nebėra tarp mūsų, man sunku priimti. Todėl tikrai jaučiu labai didelius sentimentus Lietuvai.

Kita vertus, kaskart čia atvykęs labai gerai jaučiuosi, tarsi namie. Gal dėl to, kad lankydavausi dažnai, o gal todėl, kad mano mama turi litvakų šaknų. Labai noriu atsivežti mamą čia.
Vyriškas instrumentas

– Daug rašyta apie vaikystėje jūsų patirtą nugaros traumą ir dėl jos pakeistą instrumentą – iš fortepijono į trimitą. Gal tai buvo ženklas, o gal jūsų likimas? Galbūt niekada nebūtumėte paėmęs į rankas šio pučiamojo instrumento?

– Šiek tiek mėginau groti trimitu ir prieš traumą. Vaikystėje kritau iš medžio žaisdamas su kitais vaikais ir rimtai susižeidžiau stuburą. Dėl šios traumos tris mėnesius buvau prikaustytas prie ligoninės lovos. Buvo labai nuobodu, nes buvau dar vaikas.

Vėliau šešis mėnesius gydytojai draudė sėdėti. Todėl teko atsisakyti fortepijono užsiėmimų. Dėl tokių aplinkybių teko imtis trimito, nes groti galėjau stovėdamas. Be didelio gailesčio atsisakiau fortepijono, kuris man, beje, ir nepatiko. Taip. Skambinau. Bet nieko ypatinga. Be to, tėvai buvo nusivylę, nes grojau taip gerai, kaip mano vyresnė sesuo, kai buvo mano amžiaus. Tiesiog pritrūkau motyvacijos groti fortepijonu.

O trimitas atrodė toks vyriškas instrumentas, šis tas nauja. Tada tėčio prižiūrimas ir, žinoma, padedamas labai greitai pradėjau groti sudėtingus kūrinius. Abu pamanėme, kad mums gali kas nors pavykti, tad verta rimtai tuo užsiimti. Sėkmė, publikos ir vyresnių muzikantų drąsinantys atsiliepimai mane gerokai motyvavo.

– Ar kada svarstėte, kas nutiktų, jei ir toliau būtumėte grojęs fortepijonu? Kas būtumėte dabar?

– Manau, galiausiai fortepijoną būčiau metęs, bet likčiau su muzika. Kas būčiau be trimito – tikrai negaliu pasakyti. Apskritai net negaliu savęs įsivaizduoti be trimito. Tai mano balsas, jį įgijau per virtinę metų. Nesu tikras, ar galėčiau turėti kitą balsą. Man tai tikrai labai sunku įsivaizduoti.
Beje, noriu patikslinti: nesakau, kad nemėgstu fortepijono. Mėgstu šio instrumento muziką, labai jį gerbiu ir mielai klausausi pianistų koncertų. Tiesiog pats negalėjau tapti profesionaliu pianistu.
Tėvas pedagogas – sprogmuo

– Ar jūsų tėvai muzikai? Ne kartą esate pabrėžęs, kad tėtis buvo didysis jūsų rėmėjas ir mokytojas. Kaip, jūsų nuomone, tėvai turėtų palaikyti talentingus vaikus? Kaip jiems atrasti pusiausvyrą tarp skatinimo sunkiai dirbti, kasdienės praktikos ir motyvacijos muzikuoti?

– Taip. Mano tėtis yra fortepijono mokytojas, niekad negrojęs trimitu. Gavau profesionalių trimito pamokų, tuo metu jos buvo labai svarbios. Tačiau sakyti, kad jie mane išmokė visko, negalėčiau. Tėtis mane išmokė, kaip reikia dirbti.

Sunku duoti patarimus tėvams, nes pats dar nesu tėvas. Tačiau tas derinys – tėvas ir pedagogas – yra gana „sprogus“. Kadangi tėvai visas vaiko problemas ima į širdį, labai sunku nuo jų atsiriboti. O kai kas nors vyksta blogai, tėvai sunkiai priima nesėkmes, pasipila labai daug emocijų, kurias sunku valdyti. Pats tą patyriau.

Abu, tėvas ir vaikas, turi turėti stiprius nervus ir kantrybės pereiti stresines situacijas. Mano atvejis irgi nebuvo iš lengvųjų, būta skandalų, kovų, tačiau susidorojau su jomis. Visada jaučiau, kad tėtis yra mano didžiausias rėmėjas. Kad ir kaip ginčijomės, kai paaugau ir galėjau turėti savo nuomonę.
Kai buvau mažesnis, didžiausias iššūkis buvo kantrybės trūkumas. Tačiau žvelgdamas iš laiko perspektyvos matau, kad mano tėtis dažnai buvo teisus. Išmintis, deja, ateina vėliau. Pagrindinė mintis – abiem pusėms reikia turėti kantrybės.

– Kas yra geras muzikos mokytojas?


– Tai žmogus, kuris moko meilės ir pagarbos muzikai. Sudomina mokinį muzika, perduoda aistrą jai. Nesigilinsiu į techninius aspektus. Kai augau, buvau apsuptas muzikos. Mano sesuo, už mane vyresnė septyneriais su puse metų, skambino sudėtingus kūrinius. Klausėmės daugybės įrašų. Dar labai mažą mama mane pradėjo vestis į Nižnij Novgorodo operos ir baleto teatrą. Mums tai buvo būtina gyvenimo dalis.

Kol kas neturiu nuolatinių dėstytojo pareigų. Tačiau labai mėgstu meistriškumo pamokas. Man tai nėra šou, noras parodyti, koks puikus esu mokytojas. Kiekvienas studentas ar mokinys yra unikalus su savo problemomis, o kai kurie jų net neturi ir groja puikiai.

Visada stengiuosi padėti, bet niekada neperšu savo nuomonės kaip galutinės, nes muzika – begalinė. Tačiau galiu pasidalyti tuo, ko išmokau – pats ir iš savo tėčio – per daugelį metų.

Laimė – sutiktieji kelyje

– Koks didžiausias jūsų karjeros pasiekimas?

– Pirmiausia, nemėgstu to vadinti karjera. Esu laimingas, kad teko garbė vienoje scenoje griežti su nuostabiais muzikantais – dirigentais, instrumentininkais. Labai jaunas koncertavau svarbiose scenose. Sunku būtų įvardyti vieną pasiekimą.

Man pasisekė, kad mane globojo Vladimiras Spivakovas, maestro S. Sondeckis ir kt. Vėliau sutikau Martą Argerich, Mišą Maiskį. Negaliu išvardyti jų visų. Turbūt dėl to ir esu laimingas, kad mano kelyje pasitaikė tiek žymių muzikų. Tai ne sėkmė, o tikra laimė.

– Festivalio plakatuose paprašėte nurodyti, kad atstovaujate Izraelį. Gimėte Rusijoje, ilgą laiką gyvenote Izraelyje, dabar – Prancūzijoje. Kas Jūs tautybės požiūriu?

– Pirmiausia, esu Izraelio pilietis, pagal tautybę – rusas. Buvau sovietų vaikas, o 1991 metais su šeima išvykome gyventi į Izraelį, likus keletui mėnesių iki pučo. Per tą laiką už emigraciją iš Sovietų Sąjungos iš mūsų atėmė pilietybę.

Kai atvykome į Izraelį, tapome Izraelio piliečiais. Tik atėjus į valdžią Borisui Jelcinui mums buvo suteikta Rusijos pilietybė. Tačiau tai jau buvo antroji pilietybė po Izraelio.

Su Izraelio pasu galėjau keliauti po visą pasaulį, Izraelis man suteikė laisvę. Į Rusiją keliauju kaip Rusijos pilietis. Save laikau izraeliečiu su rusiškomis šaknimis. Tautybė nepriklauso nuo vietos, kur gyveni. Dabar jau daug metų gyvenu Prancūzijoje, čia įsikūriau, iš čia keliauju į kitas pasaulio šalis koncertuoti. Čia dirbu, ilsiuosi – tai mano namai.

Nes Bachas begalinis

– Festivalis pavadintas žymaus lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio vardu. Gal teko prisiliesti prie šio kompozitoriaus? Gal yra aranžuočių trimitui?

– Nuoširdžiai pasakysiu, nesu girdėjęs jokių šio kompozitoriaus aranžuočių. Galbūt vieną dieną ir sugročiau, nes labai daug groju aranžuočių. Jei mane kas įtikins, kad M. K. Čiurlionio kūriniai gerai skamba grojant trimitu, kodėl ne, tikrai grosiu.

– O koks jūsų mėgstamiausias kompozitorius?

– Sunku įvardyti vieną, bet, žinoma, Piotras Čaikovskis, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas. Tai savaime suprantama. Be abejonės, Johannas Sebastianas Bachas – jis begalinis.
Žengiu pirmuosius žingsnius šiuolaikinėje muzikoje, bet labai atsargiai tai darau. Nelabai groju baroko, bet mielai klausau. Taip pat labai mėgstu džiazą, bet nesu džiazo muzikantas, nes neimprovizuoju.

– Pristatykite prašau programą, kurią atliksite Vilniuje.

– Kartu su pianiste Marija Meerovitch grosime duetu įvairius pjesių rinkinius nuo klasikos iki moderniųjų laikų. Taip pat bus keletas kūrinių ir solo fortepijonui. Su Marija grojame nuo 2003 metų. Mus taip pat suvedė S. Sondeckis.

SERGEI NAKARIAKOV IR MARIA MEEROVITCH KONCERTAS VI tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje Vilniuje Lapkričio 10 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Festivalis vyksta lapkričio 7-30 d.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dviguba sėkmė lietuviškame TV seriale: garsi pravardė ir už milijonus parduotas paveikslas (4)

Neseniai duris atvėrusioje sostinės galerijoje GODÒ veikia tapytojo, scenografo, originalių...

70-metį švenčiantis Vladas Bagdonas: esu priklausomas nuo moterų ir juodojo šokolado (14)

„Po penkiasdešimties savo gimtadienių nesureikšminu”, - sako aktorius, Nacionalinės kultūros...

Kinijoje pristatyta daug metų gaminta milžiniška medinė skulptūra (1)

Kinijoje pristatyta milžiniška medinė skulptūra – 6 m ilgio, 4,3 m aukščio ir 1,5 m storio....

74 muziejai kartą per mėnesį atveria lankytojams duris nemokamai (6)

Kultūros ministerijai (KM) pavaldūs 74 nacionaliniai bei respublikiniai muziejai nuo sausio...

Patarimai, kaip turiningai paminėti Laisvės gynėjų dieną (5)

Šį savaitgalį jau 28-ąjį kartą bus minimos skaudžių sausio įvykių metinės ir Laisvės...

Top naujienos

Kas plauna smegenis Lietuvai: apklausos rodo, už ką verta padėkoti Putinui ir kur prašovė Kremlius (972)

Lietuviai, kam jums ta kariuomenė? Nereikia jums ES ir NATO – vien išlaidos, nelaimės, pamintos...

Po „Brexit“ sukelto chaoso Britanijoje – nerimas iš Europos lyderių: JK tai būtų katastrofiška trys scenarijai (194)

Europos Sąjunga antradienį paragino Didžiąją Britaniją apsispręsti, kaip ji nori tęsti...

Dėl krepšinio pamišusioje valstijoje augęs Krameris: nuo „Air Jordan“ sportbačių iki svajonės apie NBA (4)

Itin svarbių Europos taurės rungtynių išvakarėse DELFI TV studijoje apsilankęs Vilniaus...

Pasikeitus mokesčiams, keičiasi ir pensija: dirbantys savarankiškai turėtų pasiskaičiuoti (66)

2019 metais įsigalioję mokestiniai ir pensijų kaupimo pakeitimai palietė visus dirbančiuosius,...

Nesėkmingą greičio ruožą įveikęs Vanagas: valandos per dvi dienas neatsiloši (152)

Benediktui Vanagui ir Sebastianui Rozwadowskiui, „ General Financing team Pitlane “ ekipažas,...

Tiesa ir mitai apie naujagimių svorį: ar antsvorio turinčiai mamai būtinai gims stambus vaikas?

Anot gydytojos neonatologės Eglės Markūnienės, žmogaus kūno sudėjimas yra nulemtas genų,...

Burnos kvapo priežastys gali jus nustebinti: gydytoja papasakojo apie tarpdančių siūlo testą (5)

Pagrindinės priežastys, dėl kurių iš viduramžių lietuvio burnos, kaip tvirtinama rašytiniuose...

Darbdaviams baimę kelianti karta ateina dirbti: jų lūkesčiai stebina

Technologijų išmanymas, nauja darbo kultūra ir nuolatiniai pokyčiai – tai šiuolaikinės darbo...

Vokietijos pilietis Lietuvoje pasijuto diskriminuojamas (35)

Esu Vokietijos pilietis ir turiu 2009 metais Lietuvos migracijos tarnybos išduotą nuolatinio...

Aštri britų žiniasklaidos reakcija: šalis – beprecedentėje padėtyje papildyta (39)

Jungtinės Karalystės parlamentas antradienio vakarą atmetė premjerės Theresos May...