Senovėje santuokos greičiau buvo siejamos ne su meilės deklaravimu, o geru verslo sandoriu, pagrįstu turtais ir pinigais. Žmonės tuokėsi ne iš meilės, o ekonominių priežasčių.
Be to, santuoka turėjo būti pagrįsta socialine padėtimi visuomenėje ir užtikrinti giminės pratęsimą. Tačiau ilgainiui atsirado romantinės meilės samprata, kai riteriai, siekdami damos rankos, po langais dainuodavo serenadas.
Vėliau karalienės Viktorijos laikais žmonės santuoką ėmė sieti su meile ir galimybe rinktis antrąją pusę. Laisvėjanti visuomenė, pamiršusi pelningas santuokas, ėmė ieškoti meilės ir emocinio ryšio tik XX a.
Santuoka Senovės Graikijoje – suplanuotas „pardavimo“ sandoris
Knygoje „The Wedding in Ancient Athens“ rašoma, jog vestuvės dėl finansinių sandorių Graikijoje buvo žilos senovės paprotys. Pagal šį paprotį mergaitės tėvas ją parduodavo būsimam vyrui už tam tikrą finansinį atlygį.
Parduodamas mergaitę tėvas nesukdavo galvos apie meilę ar jaunųjų jausmus. Graikai santuoką laikė civiliniu aktu, kurio tikslas buvo sukurti šeimą ir auklėti vaikus, kurie vėliau tarnaus tėvynei.
Kaip rašoma knygoje „The Wedding in Ancient Athens“, vedybos Senovės Graikijoje buvo gerai suplanuotos ir numatytos.
Graikų mitologijoje, literatūros kūriniuose vedybos yra aprašomos kaip iškilminga ir kartu tragiška procesija. Jaunos, gražios ir skaisčios merginos negalėjo rinktis būsimo vyro, nes už jas nuspręsdavo tėvas.
Todėl santuoka Antikos kūriniuose dažnai yra vaizduojama kaip šventė, pagrįsta socialinėmis normomis ir padėtimi. Kadangi Atėnuose nuosavybė priklausė tik vyrams, moterys neturėjo jokios teisės apsispręsti santuokos klausimu.
Ištekėjusią moterį visuomenė įsprausdavo į griežtus rėmus ir privačią namų sritį. Buitis, valgio ruošimas, šeima ir vaikai – tai buvo ištekėjusios ir su savo likimu susitaikiusios moters kasdienybė.
Vedybos – tai moters paklusnumo išbandymas
Antikos laikais moterys neturėjo jokios teisės laisvai rinktis partnerį.
Pavyzdžiui, Senovės Romoje buvo manoma, jog geriausias amžius santuokai, kai vyras įpusėjęs trečią dešimtį, o mergina skaičiuoja gražiausius savo metus ir yra paauglė. Merginai vyrą parinkdavo tėvai, atsižvelgdami į jo socialinį statusą visuomenėje ir kilmę.
Senovės Romoje aukštesnės klasės mergaitės ištekėdavo labai jaunos už patricijų, o žemesnės klasės moterys – plebėjų. Yra išlikę rašytinių šaltinių, literatūros kūrinių, kuriose santuoka įvardijama kaip didžiulė tragedija, kelianti siaubą merginoms.
Meilės samprata santuokoje Antikos laikais neegzistavo. Senovės Romos visuomenėje kur kas svarbesnė buvo kraičio sąvoka. Kraitis – tai žmonos šeimos indėlis, siekiant padengti vyro išlaidas.
Kuo didesnis kraitis, tuo merginos šeima būdavo turtingesnė ir užimdavo aukštesnę padėtį visuomenėje. Senoviniuose papiruso raštuose teigiama, jog kilmingos merginos kraičio sąraše atsidurdavo vergai, didžiuliai žemės plotai, gyvuliai ar papuošalai.
Pirmosios meilės užuomazgos ir trubadūrų dainos
Romantika, riterių laikai, dainos po langais ir gražiausi žodžiai Viduramžiais moterims apsukdavo galvas. Ilgainiui keitėsi visuomenės požiūris bei moters statusas, todėl meilės sąvoka tapo santuokos dalimi.
Viduramžiais gimė romantiška santykių samprata, kai trubadūrai savo išrinktosioms dainuodavo meilės dainas, tikėdamiesi užkariauti damų širdis.
Vis dėlto Viduramžiais jaunųjų padėtis hierarchinėje visuomenėje buvo labai svarbi. Kaip rašoma knygoje „The Medieval idea of Marriage“, aukštuomenės damos tekėdavo už kilmingų ir pasiturinčių feodalų, neturtingos merginos turėdavo gauti leidimą iš pono, kuris nuspręsdavo, ar mergina gali ištekėti.
Tais laikais meilė nebuvo būtinas santuokos komponentas, tačiau Viduramžiais atsirado pirmosios romantinės meilės užuomazgos.
Galimybė partneriams rinktis vienas kitą ne dėl turtų, o iš meilės atsirado jau XVIII a., prasidėjus Švietimo epochai. Švietėjiškos idėjos apie laisvę, lygybę ir brolybę paskatino kai kuriuos vyrus ir moteris į santuoką žvelgti ne kaip į kontraktą, o į dviejų žmonių laisvą pasirinkimą mylėti.
Visuomenė ėmė laisvėti, reikšti savo nuomonę santuokos klausimu ir rinktis tai, kas jiems yra artima širdžiai. Karalienės Viktorijos laikais (1830–1900 m.) buvo sakoma:
„Jau geriau gyventi vienam nei būti nelaimingam santuokoje“. Viktorijos laikais radosi žmonių, kurie santuoką bandė suderinti su tikrais jausmais.
Meilės samprata ir moterų teisė rinktis
XX a. meilė santuokoje – tai neatsiejamas reiškinys, kurio nereikia išsireikalauti turtais, žemėmis ar kitais įgaliojimais. Pasikeitus moters padėčiai visuomenėje, jos ilgainiui suprato, jog gali pačios nuspręsti, ar nori ištekėti už nemylimo vyro.
Po pirmojo pasaulinio karo visuomenėje ėmė keistis moters statusas, socialinė padėtis. Vis daugiau jaunų moterų pritarė feminizmo judėjimui ir skelbė save nepriklausomomis asmenybėmis, kurios gali rinktis gyvenimo vyrą.
Po Antrojo pasaulinio karo itin keitėsi žmonių požiūris į santuoką iš meilės. Daugelis žmonių manė, jog santuoka yra didžiulė vertybė, kurioje pora turi jausti ne tik atsakomybę vienas kitam, bet ir meilę.
1950–1960 m. pasaulyje stipriai ėmė reikštis moterų emancipacija.
Jos ne tik šeimininkavo namuose, prižiūrėjo vaikus, bet pačios puikiai galėjo pasirūpinti savo ateitimi ir karjera. Moterys tapo nepriklausomos darbo, šeimos, išsilavinimo klausimais ir galėjo finansiškai save išlaikyti. Vadinasi, moterims vyras buvo reikalingas ne tik kaip finansinis garantas ar vaikų tėvas, bet ir kaip mylimasis.
Santuokoje poros ėmė ieškoti emocinio ryšio, supratimo ir palaikymo. Daugelis vyrų ir moterų santuoką ėmė sieti su intymiu bendravimu, meile ir jausmų pilnatve.
Taigi skirtingais laikmečiais visuomenėje išryškėja vis kitoks požiūris į santykius, santuoką ir meilę. XX a. laisvėjimo procesai, emancipacija, feminizmo judėjimas suteikė visas galimybes moterims tekėti iš meilės ir savarankiškai rinktis partnerį.
Šiandieniniame pasaulyje, atsigręžiant į krikščioniškąsias vertybes, vyras ir moteris turi vienodas teises šeimoje, o žengiant prie altoriaus būsima sutuoktinių pora dar turi progą pagalvoti, ar juos tikrai vienija meilė.
-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.
Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.