Surengta ji tikrai laiku. Pirmą kartą Lietuvos žiūrovai šių autorių darbus galėjo pamatyti pernai vasarą meno mugėje Art Vilnius’11 galerijos Werkstatt stende, dabar ji ir suteikė galimybę menininkų kūrybą pažinti giliau.
Ingeborga, Šlezvigo-Holšteino princesė, gimė 1956 m. Bienebecke prie Kylio, vaikystėje ir paauglystėje ypač gilius įspūdžius jai padarė pajūrio peizažas. 1976–1981 m. ji studijavo dailę Hamburge.
Diuseldorfe, bendroje Beuyso ir Warholo parodoje „Menas = Kapitalas“ dar būdama studentė sutiko Andy Warholą, kuris pakvietė ją į legendinį Factory Niujorke ir pasiūlė tapti jo asistente. 1981 m. po egzaminų ji pasinaudojo šiuo kvietimu ir keleriems metams išvyko į Niujorką.
Ingeborga zu Schleswig-Holstein prisimena: „Tai buvo amerikietiškos ir europietiškos kultūros pažinimo laikas, visų pirma savo kultūros. Svarbi patirtis tolimesniam keliui. Warholas pabrėžtinai rodė daiktų paviršių, o aš bandau parodyti tai, kas slepiasi už matomo ribų.“ (1)
Niujorke menininkė surengė pirmąsias parodas, surado savo stilių: „Mano darbai yra abstraktūs, nes jie kalba apie tikrovę anapus fizinės patirties.“ (2)
Paveikslų ciklus „Kelias į šviesą“ (1984–1986), „Nežudyk“ (1989–1992), „Tylos erdvė“ (1993) menininkė sukūrė kaip erdvines instaliacijas sakraliniams ir pasaulietiniams pastatams, pagal Rothko tradiciją suteikusi spalvoms transcendentinę simboliką. Įkvėptas ciklo „Kelias į šviesą“, lenkų kompozitorius Augustinas Blochas parašė jam skirtą oratoriją, o 1988–1997 m. su tapytoja kūrė bendrus projektus. Jo muzika buvo atliekama tapytojos kūrinių fone. Ingeborga zu Schleswig-Holstein 2001–2002 m. bendradarbiavo su režisierium Robertu Wilsonu – jie abu kūrė scenografiją ir instaliacijas.
Šie ir kiti menininkės paveikslai yra vienspalviai arba artėja prie monochromijos. Panašiai kaip Franzas Kleinas ir Hansas Hartungas monochromiją ji derina su plačiais apibendrintais potėpiais, veržliais gestais, spalvos galingu gūsiu „išsilieja“ drobės paviršiuje.
Tapytojos kūryboje dominuoja raudona spalva, kontrastuojanti su mėlyna arba derinama su geltona ir violetine. Manfredas Schnekenburgeris rašo: „Besiliejanti raudona ir užsiliepsnojanti geltona turi kažką šventiško, garsiai džiūgaujančio ir labai arti prie mūsų priartėjančio, o mėlyna pasitraukia iš to bruzdesio. Šventė ir šventimas, artuma ir toluma – tai pagrindinės naujų paveikslų nuotaikos, pakylėjančios iki dvasingumo, apie kurį kalba Kandinskis ir kuris įtikina be teologijos.“ (3)
Naujausiuose kūriniuose autorė lieka ištikima abstrakcijai ir monochromijai, bet išryškėja ir tam tikri pokyčiai. Praeitą vasarą Berlyne Werkstatt galerijoje jos eksponuoti paveikslai asocijavosi su fosilijomis. Vietoj agresyvaus gestiškų potėpių veržlumo atsirado kompozicijos su švelniais toniniais persiliejimais ir kone grafiškai filigraniškais paviršiais. Dinamišką raudoną spalvą pakeitė perlamutriniai prislopintos violetinės atspindžiai. Šie kūriniai – savotiškas ankstesnės kūrybos antipodas. Energijos proveržį keičia rafinuotumas ir pažeidžiamas trapumas.
Gestiškos tapybos tradicija remiasi ir dailininkas filosofas Rudolfas zur Lippe, gimęs 1937 m. Berlyne. Theodoro Adorno mokinys tapybą praturtina idėjomis, perimtomis iš kitų kūrybos sričių. Įvairiuose universitetuose dėstęs socialinę filosofiją ir kultūros teoriją, paskelbęs nemažai filosofinių knygų, jis tiek teoriškai, tiek praktiškai tyrinėja tas pačias temas – kaitą ir judėjimą kaip pagrindinius fenomenus. Savo „radikalią fenomenologiją“ jis pagrindžia įvairiausių judėjimo formų stebėjimu: nuo paukščių būrių, snaigių kritimo, debesų kamuolių iki šokio ir kovos menų. Visur jis užčiuopia bendrus dėsningumus. Panašiai kaip skrenda paukščių būriai ar snaigės sukasi ore menininkas ant didelių popieriaus juostų smulkiais kaligrafiškais potėpiais piešia vis naujas besikeičiančias judėjimo trajektorijas.
Čia jis perima klasikinės japoniškos kaligrafijos tapybos tradiciją ir informel akcionistinės Matheu tapybos patirtį, praturtindamas jas įvaizdžiais, inspiruotais savo filosofinių apmąstymų: „Mano kaligrafiniai tapiniai atsiranda iš poreikio kiekvieną pajustą dalyką paversti matomu per mano akis, ranką, teptuką, tušą, kūno judesius.“(4)
Neatsitiktinai vieną iš savo parodų 2010 m. Rudolfas zur Lippe pavadino „Mąstymas, paverstas šokiu“.
Nors Ingeborgos zu Schleswig-Holstein tapybai svarbiausia yra spalva, o Rudolfui zur Lippe’i – grafinės linijos, tačiau abiejų išeities taškas yra meditatyvus akcionistinis tapymo gestas, pagrįstas abstrahuotais simboliniais įvaizdžiais. Panašiai kaip ir klasikiniame Rytų mene, jų paveiksluose tuštiems plotams tenka toks pat svarbus vaidmuo kaip ir abstrahuotiems ženklams.
1 Ingeborg zu Schleswig-Holstein, Palace Editions, 2004, S. 207.
2 Ten pat, S. 20.
3 Manfred Schnechenburger, Eine Ästhetik oder Theologie der Plötzlichkeit? In: Palace Editions, S. 78.
4 Rudolf zur Lippe, Werkstattgalerie, Berlin, 2010, S. 45–46, 50.
