„J. Vaitiekūnas yra tipiškas ir chrestomatinis, o taip pat unikalus ir charizmatiškas Lietuvos tapytojas“, – sakė menotyrininkas Vidas Poškus. Jis įsitikinęs, kad menininkas į tapybą, į tradicinį raiškos būdą, visada žvelgė kitaip. Viena vertus, Justinui dažas ar pieštukas yra priemonė kalbėti vaizdais, iš kitos pusės – visa tai naudojama ir veikiama kažkaip kitaip.
„Šiuo atveju tinka tas žodelis „kažkaip“, nes iš tiesų žiūrovas, žvelgiantis į Justino kūrinius ir matantis tartum tipiškus peizažus, tradicinius natiurmortus, klasikines daugiafigūres kompozicijas su visokiomis alegorijomis ir metaforomis, yra priverstas krapštytis pakaušį ir galvoti: „Taip, iš tiesų yra taip, bet kartu kažkas čia ne taip“.
Galima spekuliuoti, aiškintis ir interpretuoti šį specifinį dalyką, analizuoti visą kultūrinį anų ir mūsų dienų šiuolaikinio meno kontekstą, bet esminis dalykas tas, kad tapydamas – vaizduodamas ir įvaizdindamas – menininkas užčiuopia kažką labai svarbaus, kažką nepakartojamo ir tikro – todėl priemonėmis jis ir yra simptominis, o siekiamybėmis – nepakartojamas menininkas“, – taip J. Vaitiekūno kūrybą vertino V. Poškus.
VDA parodų salėse „Titanikas“ eksponuojama apie 100 menininko darbų – aliejinė tapyba, tapyba ant popieriaus, akvarelė, grafika, piešiniai.
„Tapyba turi specifinį laiko matavimą, ji nėra vaizdų marinavimas dažais ant drobės. Kuo labiau tapytojas gilinasi į natūrą, tuo labiau nuo jos tolsta, įvyksta didysis susitikimas su paslaptimi“, – sako menininkas ir priduria, kad paveikslų temos parodoje – pačios nuostabiausios. Tai ir metų laikai, ir paveikslai apie gyvenimą, meilę, draugus ir draugystę, poeziją, keliones, gamtą ir žmogų, jo lūkesčius, apie pasaulį.
