Jubiliejus, galerijos veiklos dvidešimtmetis – derama proga pažvelgti atgalios ir į ateitį, išsakyti, kas per tą laiką įstrigo sieloje. A. Žalpys su kolege kuratore Giedre Legotaite dalijasi mintimis apie pasaulines meno tendencijas, iš praeitis niekaip neišsivaduojantį Lietuvos galerijų gyvenimą, užsienio renginiuose kaupiamą patirtį. Ir apie tai, ką dabar darytų kitaip.
Sausio 19 dieną Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose bus atverta „Meno parko“ paroda „Ne muziejus...“. 2017-aisiais jubiliejinės galerijos parodos buvo rengtos Vilniuje ir Kaune. Dabar atėjo Klaipėdos eilė. Uostamiesčio žiūrovai išvys gerokai atnaujintą ekspoziciją, kurioje – 22-iejų „Meno parko“ atstovaujamų autorių kūriniai.
Galerija kuria menininko legendą
– Parodos „Ne muziejus...“ koncepcija, iš šalies žiūrint, atrodo labai paprasta – rodomi galerijos atstovaujamų menininkų darbai. O kaip jūs patys žvelgiate „iš vidaus“?
Giedrė Legotaitė (G. L.): – Galerijos kuratorių nuomonės šiuo klausimu galbūt skiriasi. Pati svarstau, kad gerų menininkų geri kūriniai yra „ne muziejuje“, tačiau turėtų rasti kelią į jį ar privačių kolekcininkų rinkinius.
Antra, galerija daug prisideda, kad menininkų kūriniai atsidurtų ekspozicinėse erdvėse ir kolekcijose. Ji padeda kurti autoriaus legendą. Suprantama, pirmiausia kūrinys, bet meno pasaulyje svarbu ir menininko įvaizdis.
Kai stinga ambicijų
– Ar būtina ieškoti išskirtinumo Lietuvos kontekste? Koks „išskirtinumas“ svarbus bendraujant su užsienio galerijomis ir menininkais? Ar svarbus atpažįstamumas?
Arvydas Žalpys (A. Ž.): – Taip, jie abu svarbūs. Ko gero, tai vienintelė galimybė išvengti niveliacijos „bendrame katile“. Kiekvieno menininko, institucijos, net šalies siekiamybė. Lietuvoje galerijų ir muziejų turime ne tiek jau daug.
Išskirtinumas turėtų būti tikslas, meno varomoji jėga. Taip kiekvienas suformuotų savo tikrą veidą, istoriją. Ir besidomintiems kultūra, menu būtų kiek lengviau orientuotis.
To labai pasigendu. Per šalies galerijas dažniausia keliauja tos pačios menininkų pavardės, panašūs, nusižiūrėti projektai. Vadinasi, nededama pastangų, nueinama paprastesniu, lengvesniu keliu.
O kai kurie ir ambicijų pristinga. Tai stabdo bendrą evoliuciją, vystymąsi. Laukiu, kada Lietuvoje įvyks lūžis ir pamatysime tikrą galerinę veiklą.
Jei paimtume pavyzdžiu Niujorką ir visas Lietuvos galerijas sutelktume vienoje gatvėje, greitai jos netektų lankytojų. Nes visos rodo tą patį. O ten nuosekliai išsaugomas savitumas, žiūrovas iš anksto žino, kad galerijoje A pamatys viena, o galerijoje B bus rodoma kita.
Pasiekti išskirtinumo labai sunku. Reikia stiprios komandos, koncepcijos, tam tikrų gebėjimų. Bet jis būtinas.
– Tarpukario Lietuvos menininkai Vakarus sudomino modernumo ir tautinės tapatybės sinteze. Dabar išskirtinumą, tikriausia, atrasti sunkiau.
A. Ž.: – Tai ne sudėtingumo klausimas. Anais laikais menas buvo artimas šalies ištakoms, tautinei kultūrai.
Tačiau pasaulis pasikeitė. Menas irgi turi įsijausti, suvokti jo globalumą. Dabar kur kas svarbiau, apie ką menininkas kalba savo darbais, kaip suvokia pasaulio situaciją, naudodamasis šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis. Jei žiūrovui tie darbai patiks, jis pasidomės autoriaus kilme, taip sužinos ir apie atstovaujamą šalį.
Tikras smagumynas
– Giedre, kaip susidomėjai menu?
G. L. : – Visokie meniniai dalykai, ko gero, buvo įdomūs nuo vaikystės. O tiesiogiai prisiliesta per studijas. Renkantis menotyrą daugiausia lėmė ne pati specialybė, o atskiros disciplinos ir siekis, kad tas studijų tarpsnis būtų kuo įdomesnis.
Turėjome šaunias, autoritetingas dėstytojas Rasą Andriušytę-Žukienę, Linarą Dovydaitytę. Jų paskaitos buvo tikras smagumynas.
Po bakalauro studijų pradėjau dirbti „Meno parke“. Atėjau su nuostata, kad man įdomiau tradicin4 dailė. Matyt, taip įtikinta studijų. Galerijoje didesnį potraukį pajutau šiuolaikiniam menui. Natūralu, per laiką keitiesi, bręsti.
Amžinoji dilema
– Kas yra galerijos veiklos variklis – menininkai ar kuratoriniai projektai?
A. Ž.: – Taip, amžinoji dilema. (Nusijuokia.) Vieni pritaria tam tikroms teoremoms, kiti ne. Ir baisiai pyksta. Vis dėlto esminis variklis yra galerija, kuratorius. Tada jau menininkai atsiduria galerijoje pagal jos „užkurtą variklį“ ir kuratoriaus programą. Manau taip.
Tokia praktika pasaulyje gyvuoja nuo senų laikų, nors daugelis ir nenori su tuo sutikti. Galerijai tenka svarbiausias vaidmuo. Menininkas turi pakovoti, dėti pastangų, būti vertas, kad jį ta ar kita galerija kviestų, priimtų ir rodytų.
Lietuvoje tokia sistema dar neveikia. Daugelis galerijų nueina lengvesniu keliu. Paprasčiau pasikviesti jau žinomą, subrandintą menininką. Vis dėlto manau, kad galiausia įsitvirtins tarptautinė praktika.
– Ar toks galerijos vaidmens akcentavimas pasiteisino per 20 metų?
A. Ž.: – Manau, taip. Bet svarbu pabrėžti, kad galerijos vardas padeda ir patiems jos atstovaujantiems menininkams.
Manau, per 20 metų sukorėme nemažą kelio galą tarptautinių standartų link. Nors pasitaikė ir klaidų. Galima buvo nueiti dar toliau. Gal kartais nepasitikėjome savimi, truputį sudvejojome, be reikalo sustojome. Nors žinomumu negaliu skųstis.
Atiduoda savo sielą
– Giedre, ar mėgini pamažu žengti į kuratorystę?
G. L. : – Tiesiog esu galerijos programų kuratorė. Ekspozicijas kuruojame kartu: Arvydas, Lina Mikalauskienė, Airida Rekštytė ir aš. Kolektyvas neseniai pagausėjo, prisišliejo Margarita Žigutytė ir Povilas Ramanauskas.
– Ar dirbdama galerijoje gali būti visiškai savarankiška, nepriklausoma kuratorė?
G. L. : – Tai įmanoma. Bet reikalas tas, kad darbą norisi atlikti kuo profesionaliau. Visokių pareigų, reikalų, užduočių galerijoje netrūksta. Todėl matydama, kad projektui neturėsiu deramai laiko, stengiuosi nesiblaškyti.
Vis dėlto kada nors ryšiuosi. Paprašysiu kolegų menininkų, kad leistų nešališkai surengti autorines jų parodas „Meno parke“. (Nusijuokia.) Labai norėčiau. Galerijai atiduodu visą dūšią.
– Jei pradėtumėte savo veiklą dabar – kaip ją organizuotumėte, ką akcentuotumėte?
A. Ž.: – Daugiau dėmesio skirtume sveikam avantiūrizmui. Be rizikos net neverta pradėti. Labiau susitelkę mėgintume nerti į tarptautinius vandenis. Nes čia jau ne pripažinimo reikalai, bet ir mažos šalies situacija, mirusi meno rinka. Menininkui reikia ne tik pripažinimo ir garbės, bet kad jo kūrinius pirktų. Kad kūryba sulauktų finansinės grąžos.
Čia ir buvo klaida: vis tikėjome, kad Lietuvoje situacija bus palankesnė.
Konkuruos tik autorių darbais
– Neseniai atidarėte meno galeriją Diuseldorfe. Ar ji taps Lietuvos meno ambasada? Kam ji atstovaus – lietuviams, užsieniečiams? Ir kaip?
A. Ž.: – Labai atidžiai stebime, kas vyksta pasaulyje. Galerijos atidarymas, žvelgiant iš Lietuvos, atrodo gan svarbus žingsnis. Tačiau imant tarptautiniu mastu, mes vėl vėluojame. Nes daugelis Europos galerijų savo padalinius jau atidaro Azijoje.
Mūsų esminis tikslas – kabintis ir tvirtintis ten, kur požiūris į šiuolaikinį meną yra kitoks. Kur kitokia rinka. Tada net įdomu ir pakovoti.
Lietuvoje, neslėpkime, daug ką lemia asmeninės simpatijos. O ten to nebus. Galėsime konkuruoti tik menininkų kūryba. Norime įrodyti, kad turime įdomių autorių.
Diuseldorfo galerijos veikla bus nukreipta išimtinai į Lietuvos meną. Koncepcija – tik lietuviai. Suprantama, ir tie, kurie gyvena kitose šalyse. Bent kol kas neketiname suteikti erdvių užsienio autoriams.
Veiklą jau pradėjome, tačiau kol kas be oficialių akcentų. Eksponuojame „Meno parko“ autorių kūrinius.
Labai laukiame Diuseldorfo fotografijos savaitės, gavome kvietimą pateikti savo projektą. Ne paslaptis, dalyvausime su kauniečiu fotomenininku Donatu Stankevičiumi. Jei priimtų, būtų nepaprasta sėkmė.
Mokslas ir menas labiau priartės
– Giedre, tau tikriausia artimesni bendraamžiai menininkai?
G. L. : – Nebūtinai! Su kai kuriais vyresniaisiais tenka susitikti tiesiogiai, šnektelėti. Labai įdomūs žmonės, turi ką papasakoti.
– Kaip manai, kokių meno reiškinių galime sulaukti pasaulyje per būsimus 20 metų?
G. L. : – Manau, menas dar glaudžiau susisies su šiuolaikinėmis technologijomis, apskritai mokslu. Jei dar yra gana daug menininkų, apsieinančių be to, naudojančių įprastas kūrybos priemones, tai per 20 metų mokslas ir menas labiau integruosis.
