Nacionalinio dramos teatro meno vadovo Audroniaus Liugos, pjesėje, vaizduojančioje Vokietijos pokarį, galima pamatyti sąsajų su plačiai nuskambėjusiais Lietuvos įvykiais. Būdamas aštuoniolikos M. Sperras parašė savo pirmąją pjesę „Medžioklės scenos Žemesniojoje Bavarijoje“, kurioje pavaizdavo savo paauglystės patirtį. Ilgainiui kūrinio „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ pavadinimas Vokietijoje tapo posakiu, šmeižto ir neapykantos sinonimu.
„Kalbėdamas apie šį spektaklį ir Garliavos įvykius norėčiau patikslinti. Norėjau, kad šiuo spektakliu teatras pasisakytų šia tema savomis priemonėmis. Ne taip, kaip tai pateikia žiniasklaida. Kaip ir Garliavos istorijoje, taip ir spektaklyje suaugusieji žaidžia moralės normų žaidimus“, - pasakojo A. Liuga.
Pjesė „Medžioklės scenos“ – psichologinė visuomenės studija, parašyta šiurkščia kaimiška kalba, pasitelkiant bavarų dialektą. Veiksmas vyksta Reinėdo kaime 1948 metais. Per kaimo žmonių paveikslus ir jų tarpusavio santykius Sperras negailestingai atskleidžia pokario Vokietijos mentalitetą ir parodo, kad karo pabaiga iš esmės nepanaikino nacistinės pasaulėžiūros, įsišaknijusios žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Moralinis nuopuolis tapo daugelio šeimų gyvenimo norma. Religiniais įsitikinimais ir bendruomeninėmis vertybėmis pridengiami žemiausi žmonių instinktai, neapykanta, žiaurumas, keršto troškimas. Jo vedina kaimo bendruomenė pastūmėja neįgalų jaunuolį į savižudybę, o kitokios seksualinės orientacijos žmogų – į žmogžudystę.
Spektaklyje vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė prisipažino, kad iš pjesė yra gąsdinanti. "Kai tenka vaidinti baisias motinas, aktoriui taip pat darosi baisu. Bet pasaulyje yra masė problemų, kurios išrašytos šioje pjesėje. Žiūrovai gąsdinasi tokių temų, bet mes jų taip pat bijome", - neslėpė aktorė.
Motiną vaidinanti Eglė Gabrėnaitė taip pat prisipažino pradžioje nelikusi sužavėta šita pjese. "Bet, jau esu sakiusi, man nesvarbu ką vaidinti. Man svarbu - su kuo. Vaidinau aš ir hamletus, karalius lyrus, ir nenoriu prisiminti tų spektaklių. Bet su šia komanda dirbti man yra malonu ir įdomu", - neslėpė aktorė.
Režisierius R. Atkočiūnas pasakojo, kad Nacionalinio dramos teatro meno vadovo A. Liugos jam pasiūlyta pjesė taip pat pasirodė nepriimtina.
"Pradžioje mano reakcija į pjesę buvo neteigiama. Pats jos net nebūčiau perskaitęs. Buvo daug svarstymų. Nes joje daug užrašytų dalykų nesiderina su mano vidiniu pasauliu. Visą vasarą svarsčiau. Kol galiausiai iš širdies pasikalbėjus su spektaklio dailininku. Jis ir pasiūlė pastatyti pjesę ne mažoje erdvėje, kaip parašyta – visiškai kaimiškame peizaže, galima sakyti tvarte, bet perkelti veiksmą į sterilią aplinką, vos ne altorinę erdvę", - pasakojo dažniau Latvijoje, nei Lietuvoje pastaraisiais metais kuriantis režisierius.
Latvių scenografas Martinš Vilkarsis antrino, kad balta sterili spalva spektaklyje kuria dviprasmybės pojūtį. "Ir ne viskas ne taip balta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip ir iš pirmos išvaizdos balti švarūs marškinėliai, kurių apykalė - juoda ir purvina", - paaiškino jis.
Šios pjesės atsiradimas, anot A. Liugos, teatro repertuare nėra atsitiktinis. Ji pratęsia bene svarbiausią 2011 metais Nacionaliniame dramos teatre pastatyto Henriko Ibseno „Visuomenės priešo“ temą – individo ir visuomenės konfrontaciją dėl skirtingai suprantamų vertybių, gyvenimo būdo, tikėjimo klausimų.
Spektaklyje vaidmenis kuria Arūnas Sakalauskas, Eglė Gabrėnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Vainius Sodeika, Giedrius Savickas, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Monika Bičiūnaitė, Vilija Mockevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Remigijus Bučius, Rimantas Bagdzevičius, Oneida Kunsunga. Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, beje, išdavė scenoje taip pat tapusi savotišku eksperimentu.
