aA
Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių ir pagyventi vienuolyne. Savamokslis pirotechnikas, kurio vienas iš bandymų baigėsi itin dramatiškai. Studijavo filosofiją ir vertimą. Tapo slemo poezijos Europos čempionato prizininku. Išleido pirmąją knygą. Ir jam vos 25-eri. Tai Marijus Povilas Elijas Martynenko, šiandien - vaidybos studentas ir aktorius, „besimatuojantis" pirmuosius savo vaidmenis teatre. Jau šiandien ir rytoj (gruodžio 13-14 d.) jis lips į sceną Oskaro Koršunovo spektaklyje „Apvalytieji" pagal kontraversiškos britų dramaturgės Sarah Kane pjesę. Apie tai kalbamės su pačiu M. P. E. Martynenko.
Marius Povilas Elijas Martynenko
© Dainiaus Dirgėlos nuotr.

– Dar prieš keletą metų Tavo biografijoje aktorystės nebuvo, dažnas nebūtų pagalvojęs, jog ji atsiras. Kas pasisuko Tavo galvoje, jog iki tol rašęs, dalyvavęs slemuose atsidūrei ties stojamųjų į vaidybą slenksčiu?

– Baigęs gimnaziją blaškiausi po įvairias sritis. Studijavau filosofiją, vertimą, suskaičiavau, kad dirbau vienuolikoje skirtingų darboviečių, metus gyvenau vienuolyne. Vieną dieną pagalvojau, kad tai, ką darau laisvalaikiu, nesvarbu kurioje šalyje būčiau ar kokius darbus bedirbčiau, yra susiję su scena. Performansai, vakarai, pasirodymai ir visa kita. Pagalvojau, kad gal ne pro šalį būtų išmokti sceninių įgūdžių. Pats stojimas buvo labai spontaniškas, impulsyvus. Viena draugė paklausė, kodėl gi man nepabandžius ir atėjau į stojamuosius net nespėjęs tinkamai jiems pasiruošti, skelbiama pranešime spaudai.

– Ar bent kada būtum pagalvojęs, jog jau pačiame pirmame kurse gausi vaidmenį paties kurso vadovo, režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje?

– Tikrai ne. Mane nustebino šis įvykis. Žinią gavau iš Dariaus Meškausko, specialybės dėstytojo. Tuo metu buvau Briuselyje, dalyvau Europos slemo čempionate. Naujiena užgožė visą tą kontekstą, buvau apstulbęs. Tais pačiais metais vaidinti pasikvietė ir Vytautas Rumšas vyresnysis į spektaklį „Mindaugo valdžia". Dabar filmuojuosi pas Šarūną Bartą, jo filme gavau pagrindinį vaidmenį, neseniai pakvietė vaidinti į Jono Vaitkaus „Atžalyną". Manęs iki šiol dar neapleidžia nuostaba ir dėkingumas už visa tai. Kartais net sunku patikėti, atrodo, kad man labai pasisekė. Ypač ta sekmė atrodo didelė, kai imu stipriai abejoti savo paties sugebėjimais.

– Kokį „Apvalytųjų" peizažą piešei savo galvoje tik paėmęs į rankas pjesę, pabuvęs pirmose repeticijose?

– Iš pradžių buvo keblu, nes turėjau tik menkus vaidybinius pradmenis – akademijoje tuo metu atlikome užduotis – daiktai, gyvūnai ir panašiai. Bet kolegos buvo geranoriški, per repeticijas padrąsino. Pati pjesė ją skaitant, neturint scenografinio vaizdo galvoje atrodė tamsi, fantasmagoriška. Tačiau jau vaidinant supratau, kad Saros Kane kūryboje yra kažkoks nepaaiškinamas šviesotamsos dėsnis – atrodo, kad būna taip tamsu, kad staiga nušvinta akinanti šviesa. Kaip ir žmogaus skausmo slenkstis – jį peržengęs skausmas tampa nebejuntamas.

– Tavo vaidinamas Robinas - kas jis? Koks jis? Ko jis ieško ir neranda?

– Kartais man regisi, kad tam tikra prasme jis yra „dievo durnelis" – gan vaikiškai, naiviai suvokiantis pasaulį ir jame veikiantis su tam tikru neadekvatumu. Manau, kad esminė jo problema yra ne tai, kad jis neranda kažko, ko ieško. Mano manymu, jam trūksta žmogiško artumo, bendradvasio žmogaus. Jis bando sukurti ryšį su Greis. Jis stipriai jaučia tą trūkumą, stygių, tačiau nesugeba jo suformuluoti, artikuliuoti įprastomis mums formomis. Iš to ir kyla tam tikras neadekvatumas, skausmas, galiausiai tai jį priveda iki paskutinio jo veiksmo spektaklyje - nenoriu atskleisti koks jis dėl tų žmonių, kurie dar nematė spektaklio.

– Permetus akimis Tavo gyvenimiškąją biografiją, pirma kylanti mintis - Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veido" Kurtas, linkęs į piromaniją. Ar pats kurdamas dažnai ieškai atitikmenų savo gyvenime ir kasdienybėje?

– Kai pirmą kartą mačiau „Ugnies veidą" jaučiau, kad ta medžiaga labai artima. Toks fundamentalus alkis, troškimas. Pats kurdamas negaliu visiškai atsiplėšti nuo kasdieninių, gyvenimiškų kontekstų ir rutinos. Juose ir gimsta kūriniai. Juose atradus kokį nors prasmės trupinį, stebuklo fragmentą, nuostabos akimirksnį. Kiek tai susiję su literatūrine kūryba – tekstuose figūruoja mano paties gyvenimas. Kol kas jame nešsisėmę visi turiniai, dėl to dar nekrypstu grynosios fikcijos link.

– Pamėginkime kiek pasvajoti - kaip atrodytų Tavo akistata su „Ugnies veido" Kurto vaidmeniu?

– Man pačiam tai artimas personažas. Man artimi pasirodė jo teiginiai pjesėje, ir man patiko jo keliami klausimai. Kaip pats kurčiau šį vaidmenį? Sunku pasakyti, didelis darbas kuriant vaidmenį tenka ir aktoriui, ir režisieriui. Manau, kad visi mes turime „kurtišką" pradą savyje, mumyse užtenka destruktyvumo, kad kažkur tamsiausiose kertelėse aptiktumėme turintys potencialą sudeginti visą pasaulį. Bet ne dėl pačios destrukcijos savaime. Man regis Kurtas tarnauja ne naikinimui. Tam tikra prasme jis toks pat filosofas kaip ir Sokratas – pasiryžęs paaukoti savo gyvybę užuot išsižadėjęs idėjos. Iš tokio žiūros taško pradėčiau artintis prie šio vaidmens.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Animacijai skirtame vakare - garsiausi šiuolaikiniai kūriniai, debiutai, eksperimentai

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klube ketvirtadienį, sausio 24 d., 18. 15 val. įvyks...

Ansamblio „Musica humana“ ištikimybė tradicijoms ir Bachui

Lietuvos nacionalinės filharmonijos 2019-uosius koncertų metus sausį pirmasis pradėjo ansamblis...

Kauno muziejuje - paroda „Su gimtadieniu, Vilniau!“

19-ojo amžiaus pabaigoje įsteigtas, sovietmečiu neveikęs ir prieš keliolika metų Savivaldybės...

Profesoriaus Alvydo Jokubaičio knyga – apie politinį idiotizmą (11)

Alvydas Jokubaitis – filosofas, politikos mokslininkas, vienas ryškiausių politinės minties ir...

Aktorei Rasai Rapalytei – 50 metų: adrenalino semiasi scenoje (1)

Sausio 22 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė švenčia gražų jubiliejų....

Top naujienos

Po slaptų pažymų dėl „Revolut“ – aiškesnis vaizdas: dalis informacijos paneigta (6)

Antradienį žiniasklaidoje paviešinta informacija galimai meta šešėlį ant finansų technologijų...

Ruoškitės: atkeliauja tikras speigas (61)

Naktimis temperatūra kris iki 19 laipsnių šalčio, dienomis – iki 14, artimiausių dienų orus...

Perspėjo britus: turėsite „kietą“ sieną (47)

Tarp Airijos ir Šiaurės Airijos atsiras reali siena, jei Didžioji Britanija nepritars „...

Nori keisti vaikų paėmimą iš šeimų: kartu pas globėjus tektų išsikraustyti ir vienam iš tėvų papildyta (498)

Jei būtų įteisintos valstiečių ir žaliųjų lyderio Ramūno Karbauskio pateiktos Vaiko teisių...

Amerikiečiams leista įsigyti „Luminor“ banką (52)

Europos Komisija (EK) leido didžiausiai privataus kapitalo fondų valdymo bendrovei „Blackstone...

Pasaulio čempionas išeina į dvigubą medžioklę: pildys ir trofėjų lentyną, ir piniginę (9)

Dano Rapšio laukia kaip niekad intensyvus sezonas. Kaip jau skelbė DELFI, 23-ejų panevėžietis...

Suskaičiavo, kiek žiemą kelyje sutaupytų minučių gali kainuoti gyvybę (15)

Pirmųjų šių metų savaičių eismo įvykių statistika – itin niūri, mat keliuose jau žuvo 15...

Šeimos gydytoja primena primirštą natūralų vaistą: gydo slogą, malšina gerklės skausmą (4)

Įsibėgėjo ne tik žiema, bet ir ligų sezonas: poliklinikose sunkiai rasite laisvą šeimos...

Paskelbtos „Oskarų“ nominacijos: kas šiemet pretenduoja į svarbiausius kino pasaulio apdovanojimus? (9)

Jau visai netrukus, vasario 24 dieną, Los Andžele vyks svarbiausias kino pasaulio įvykis – „...

Murmansko srityje į aerodromo taką rėžėsi Rusijos viršgarsinis bombonešis, žuvo trys įgulos nariai atnaujinta 15.55 (411)

Vienas Rusijos strateginis bombonešis „Tu-22M3“ antradienį sudužo šiaurinėje Murmansko...