Net septynios solistės iš dvylikos spektaklyje vilkės juodos spalvos suknelėmis. Jas lietuvė papildė individualiomis detalėmis: raukinukais, klostėmis, plisu.
„Kai pirmąkart atėjau pas Vilniuje su šokėjais repetavusią choreografo asistentę Machą Daudel pasiteirauti, kokiais rūbais turėtų būti aprengti spektaklio šokėjai, ji nužvelgė mane ir tarė: „Panašiais į tuos, kuriuos dabar vilki“.
Iš tikrųjų mano kasdienis stilius nedaug kuo skiriasi nuo praeito amžiaus ketvirto-penkto dešimtmečio paryžiečių aprangos. Juolab mados pasaulis apsuko eilinį ratą ir įliemenuotos, puošmenomis neperkrautos suknelės laisvai krintančiais ir kelius siekiančiais sijonėliais vėl tapo madingos“, – teigia U. Tamuliūnaitė, kurią darbas rengiantis „Piaf“ pastatymui paskatino nuosekliau pažinti dainininkės biografiją ir jos fotoarchyvus.
Kostiumų autorė neslepia, jog šokėjų aprangoje stengėsi vengti pernelyg tiesmukai Piaf, kaip prancūzų estrados „žvirbliuko“, įvaizdį atkuriančių klišių, pavyzdžiui – moteriškų berečių. Taigi beretes spektaklyje dėvės tik vyrai, užtat moterų ansamblius papildys mažos elegantiškos skrybėlaitės. Dainininkės materialinės padėties kontrastai bus akcentuoti ne tiek rūbų stiliumi, kiek audiniais, iš kurių jie siuvami. Savo kūriniams U. Tamuliūnaitė nepagailėjo natūralaus šilko bei aksomo.
„Šokio kostiumas naujai atskleidžia audinius, jų kritimą, plevenimą, gebėjimą kurti netikėtas formas. Žinoma, pagrindinis reikalavimas tokiam kostiumui – nevaržyti artisto judesio plastikos“, – teigia pirmąkart repertuarinio šokio spektaklio artistų apranga besirūpinanti dailininkė.
U. Tamuliūnaitė jau pusantrų metų dirba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dailininke-asistente. 2009-2015 m. ji studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurse, kuriam vadovavo garsus scenografas Adomas Jacovskis. Studijuodama išbandė jėgas scenovaizdžių modeliavime ir lėlių teatre, visgi galiausiai pasirinko scenos kostiumo sritį.
Dailininkė teigia, jog reprezentaciniame šalies teatre nemažai patirties galima pasisemti iš jame spektaklius kuriančių užsienio meistrų. Jai ypač įsiminė bendras darbas su trimis „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanoto spektaklio „Don Karlas“ kostiumų dailininke iš Vokietijos Isabele Inesa Glathar.
