Smuikininko Nikitos Boriso-Glebsky unikalus virtuoziškumas ir muzikalumas pakerėjo pasaulį. Tą patvirtina ir dvejonėms vietos nepalieka apdovanojimai daugiau nei aštuoniuose svarbiausiuose pasaulio konkursuose: pirmoji vieta Tarptautiniame J. Sibelijaus konkurse Helsinkyje, kurio laimėtojais praeityje tapę tokios žvaigždės kaip Leonidas Kavakos, Elisabeth Batiashvili, Nikolaij Znaider ir kiti. Smuikininkas taip pat apdovanotas pirmąja vieta F. Kreislerio konkurse Vienoje, antrąja vieta Tarptautiniame P.I. Čaikovskio konkurse Maskvoje, Karalienės Elžbietos konkurse Briuselyje tapo laureatu.
2013 m. smuikininkas laimėjo pagrindinį prizą „Monte Carlo Violin Masters“ konkurse Monake, vykstančiame tik kas keturis metus ir išrenkančiame vienintelį laimėtoją. Prizą jam įteikė Monako kunigaikštystės Princas Albertas II. Šiandien N. Boriso-Glebsky kviečiamas kartu koncertuoti pagrindinių pasaulio orkestrų, įskaitant Vienos radijo simfoninį, Briuselio filharmonijos, Mariinskio simfoninį, NDR, Gothenburgo ir Pekino simfoninius, Helsinkio ir Maskvos filharmonijos, Londono kamerinį, Karališkąjį Valonijos kamerinį orkestrą, Sinfonia Varsovia bei daugelį kitų.
Kalbiname Nikitą Boriso-Glebsky likus mažiau nei mėnesiui iki koncertų Lietuvoje.
– Pradėkime nuo Jūsų kūrybinio kelio pradžios. Dažnai atlikėjams užduodamas klausimas, kada pradėjote groti ir kas Jus pastūmėjo rinktis tokį kelią. Esate iš muzikantų šeimos?
– Tėvai mane nuvedė į muzikos mokyklą, kai man buvo šešeri. Pirmiausia pradėjau groti ne smuiku, bet fortepijonu, o mano sesė tais pačiais metais pradėjo mokytis griežti smuiku. Po metų, kuomet man buvo septyneri, su sese apsikeitėme: aš perėjau į smuiko klasę, o ji į fortepijono. Tiesa, sesė labai greitai atsisakė muzikos, o aš groju jau beveik 24 metus. Mano šeimoje nebuvo profesionalių muzikantų, tik senelis šiek tiek grojo bajanu.
– Atrodo padarėte gerą pasirinkimą, šiandien esate pasaulinio garso smuikininkas, laimėjęs prizines vietas pagrindiniuose konkursuose. Sakykite, ką šie laimėjimai Jums davė kaip atlikėjui? Ar muzikantui būtina pasitikrinti savo talentą konkursuose?
– Tam tikra prasme konkursai leidžia įvertinti save ir savo muzikinį potencialą pasauliniame kontekste. Man laimėjimai konkursuose pirmoje eilėje davė galimybę susipažinti su daugeliu garsių muzikantų, agentų, atvėrė duris į prestižines sales, festivalius, sulaukiau kvietimų groti iš geriausių orkestrų pasaulyje. Tačiau tuo pačiu, kiekvieną kartą, išeidamas į sceną prieš publiką, tu tarsi iš naujo dalyvauji konkurse, kadangi kiekvieną kartą tu turi sužavėti klausytojus ir tas “konkursinis periodas” tęsiasi visą laiką.
– Kokie ingridientai svarbūs atlikėjui, norinčiam pasiekti pasaulinio pripažinimo?
– Čia susideda labai daug svarbių dalykų: ir talentas, ir darbštumas, atsidavimas tam, ką darai, stipri sveikata ir sėkmė. Nors man atrodo, kad kiekvieno atlikėjo kelias ir karjera dėliojasi pagal skirtingą scenarijų ir nėra kažkokio tai vieno recepto.
– Kokią Jūs žinią perduodate savo grojimu klausytojams? Kas Jums muzikoje svarbiausia?
– Esu įsitikinęs, kad pagrindinė atlikėjo užduotis – kaip galima išsamiau perduoti kompozitoriaus mintį, sugebėti iššifruoti tą žinią, kurią jis tame kūrinyje įdėjo, o atlikėjo individualumas atsiranda ir pasireiškia savaime.
– Ką Jūsų nuomone muzika duoda žmonėms?
– Man atrodo, kad tai individualus klausimas. Kiekvienas žmogus iš muzikos gauna kažką savito. Kažkam tai būdas pailsėti, atsipalaiduoti, kitiems atvirkščiai – sužadinti savo fantazijas ir gauti energijos, kažką muzika gydo nuo sielos išgyvenimų ir netgi ligų. Bet kokiu atveju muzika taurina žmogų ir padaro jo vidinį pasaulį turtingesniu.
– Koks muzikinis periodas Jums pats artimiausias?
– Jeigu kalbėtume apie muzikos klausymą, tai negalėčiau išskirti vieno kurio nors periodo, vienodai patinka ir senoji, ir klasikinė, ir romantinė muzika ir net dauguma šiuolaikinės muzikos kūrinių. Jeigu kalbėti apie atlikimą, tai tikriausiai dėl mano jauno amžiaus, man artimiausia romantinė muzika, nors tuo pačiu su dideliu malonumu groju J.S. Bacho ir W.A. Mozarto kūrinius.
– Kokiu smuiku šiuo metu griežiate?
– Šiuo metu griežiu 18 a. Venecijos meistrų sukurtu smuiku. Deja, kol kas negaliu pasakyti meistro vardo, kadangi dar iki galo neatlikta smuiko ekspertizė. Tuo pačiu noriu atkreipti dėmesį, kad beveik ne mažesnę svarbą smuikininkui turi smičius. Jis yra tarsi dešinės rankos tęsinys ir galima sakyti, kad su smičiaus pagalba mes suteikiame smuikui kvėpavimą.
– Daug keliaujate, ar galite išskirti, kokioje įspūdingiausioje vietoje Jums yra tekę groti?
– Negalėčiau įvardinti kažkokios vienos salės. Man labai patinka groti Japonijoje, ten labai daug puikių salių, Amsterdame Concertgebouw, Londone, Maskvoje, Sankt Peterburge. Taip pat teko daug gero girdėti apie Vilniaus Filharmoniją ir jos puikią akustiką. Su nekantrumu laukiu pasirodymo šioje salėje.
– Kaip atrodo Jūsų įprasta diena?
– Jos visos skirtingos. Tikriausiai nėra nei vienos vienodos dienos, net valgau aš visada skirtingu metu. Labai daug keliauju ir mano dienotvarkė beveik visada priklauso nuo lėktuvų, ar traukinių grafiko.
– Ar Jums dar lieka laiko repetuoti? O kaip su laisvalaikiu?
– Priklausomai nuo užimtumo, repetuoju nuo 2 iki 6 valandų per dieną. Laisvalaikiu stengiuosi išeiti pasivaiksčioti, lankausi baseine, skaitau, klausau muzikos, susitinku su draugais, ir kartais, labai retai, net mėginu kažką pagaminti virtuvėje.
– Dažnai, kuomet matai atlikėjus ant scenos, atrodo, jog jie taip ir nuolat gyvena tame dvasiniame, pakylėtame pasaulyje ir nei už ką negalėtų nueiti į parduotuvę pieno. Ar tai tiesa? Kas Jums perka produktus ir tvarko namus?
– Mano atveju tai visiškai atvirkščiai. Aš pats dažnai einu į parduotuvę ir netgi tvarkausi namuose, man patinka sau lyginti drabužius, tai mane ramina. Dievinu pats sau išsivirti kavos. Tačiau, kad ir kaip man visa tai patiktų, dėl mano užimtumo, visus šiuos darbus dažniausiai daro mano žmona.
– Koks žmogus gali gyventi su Jumis ir suprasti Jūsų pasaulį?
– Stiprus, kantrus, geras ir drąsus žmogus. Kartais mano charakteris būna sunkiai pakenčiamas. Esu dėkingas savo žmonai, kad ji yra su manimi.
– Kokias turite muzikines svajones? Kaip save įsivaizduojate po 20 – 30 metų?
– Aš stengiuosi ne svajoti, bet judėti ta kryptimi, kuri man atrodo svarbi. Neįsivaizuoju, kaip mano gyvenimas atrodys po tiek metų, dažnai planuojame, o viskas gali imti ir pasikeisti. Ideale norėčiau groti ne daugiau kaip 50 – 60 koncertų per metus su įdomiais muzikantais, galbūt suorganizuoti kažkokį festivalį ir galbūt vieną dieną kažkiek dėstyti.
– Koks Jūs žmogus scenoje ir gyvenime, ar labai skiriatės?
– Daug žmonių man sako, kad scenoje tampu kitu žmogumi, rimtesniu, susikoncentravusiu – tai yra visai nepanašiu į save kasdienybėje. Aš savęs iš šono nematau, bet tikriausiai scena keičia mane. Galima būtų sakyti, kad gyvenime aš labai linkęs bendrauti su kitais žmonėmis, o scenoje, aš esu susikaupęs ir paniręs į bendravimą su muzika.
– Kokį Jums vaidmenį vaidina klausytojai koncerto metu? Ar jaudinatės prieš koncertus?
– Iš klausytojų ateina didžioji energija ir ji mane užpildo, užveda, įkvepia rizikuoti, todėl pilnose salėse koncertuoti man žymiai lengviau. Dėl jaudulio – taip, žinoma, jaudinuosi beveik visada. Kas įdomiausiai, kad išėjus į sceną visas jaudulys dingsta.
– Kokią žinutę norite perduoti Lietuvos klausytojams?
– Keletą kartų grojau Lietuvoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir kiekvieną kartą buvau maloniai nustebintas Jūsų šiltos publikos. Vilnius man tapo tarsi gimtas miestas. Labai džiaugiuosi, kad šį kartą pasirodysiu su mano geru draugu ir nuostabiu muzikantu pianistu Kasparu Uinsku. Tikiu, kad kartu mums pavyks įgyvendinti vieno vokiečių rašytojo B. Auerbacho puikią frazę: “Muzika – vienintelė pasaulinė kalba, jos nereikia versti, šia kalba širdis kalba su širdimi.”
Koncertai Lietuvoje:
Kovo 21 d. – Klaipėdos koncertų salė;
Kovo 25 d. – Lietuvos nacionalinė filharmonija, Vilniuje;
Kovo 26 d. – Kauno filharmonija.
