Daugiau kaip prieš 4 dešimtmečius Šiaulių fotografijos muziejaus pradininko fotografo Antano Dilio ir jo bendražygių imtoje kaupti kolekcijoje šiandien saugoma per 8 tūkst. eksponatų. Tai viena didžiausių muziejuose saugomų tuometės Lietuvos fotografijos kolekcijų. Vilniuje taip nuodugniai ji pristatoma pirmą kartą.
Dauguma kolekcijos kūrinių sukaupta aktyviai ir kryptingai formuojant muziejinį rinkinį, reaguojant į fotografijos gyvenimo, autorių kūrybos aktualijas, turint užtektinai finansinių galimybių įsigyti tai, kas anuomet buvo vertinga ir reikšminga. Daug autorių savo kūrinius muziejui dovanojo be jokio atlygio – taip visuotinės cenzūros metais į fondus pateko ne tik oficialiai aprobuotos fotografijos (parodų filtras), bet ir darbai, nepakliuvę į sovietinės ideologijos sargų gniaužtus.
Parodoje dviejose Vilniaus galerijose pristatomi bemaž visų muziejaus kolekcijos autorių rinktiniai kūriniai – sukurti sovietų okupacijos sąlygomis ir pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais. Ekspozicija gana išsamiai atskleidžia to laikotarpio Lietuvos fotografijos ypatybes, patį istorinį laikotarpį ir sąlygas, kuriomis turėjo kurti Lietuvos fotografai.
Eksponuojami ir iškiliausi vadinamosios lietuvių fotografijos mokyklos atstovų humanistiniai kūriniai, ir groteskiškos fotografijos, šlovinančios veidmainišką sovietinę ideologiją. Šalia žinomų, jau ikoniniais tapusių profesionalų kūrinių, pateikiamos ir šiandien nepagrįstai primirštų autorių fotografijos ir mėgėjų, entuziastų, sekusių Lietuvos fotografijos autoritetus ir sukūrusių įstabių darbų.
Parodoje labiausiai išsiskiria trys epochos linijos, lėmusios Lietuvos fotografijos kelią: stingdantis stalinizmo ideologijos kūrimo laikotarpis, „atšilimo“ laikotarpis, peraugęs į „stagnaciją“, ir „perestroika“, davusi pradžią Atgimimui ir Lietuvos nepriklausomybei.
Kiekvienas šių laikotarpių savaip paveikė fotografinę raišką. Stalinizmo represijų metais meniškumas buvo apskritai eliminuotas iš fotografinio lauko – dominavo tik ideologinė žurnalistinė fotografija ir herojiški liaudies idealų portretai.
„Atšilimo“ tarpsniu susiformavo garsioji lietuvių fotografijos mokykla, žavėjusi ir Maskvos meno kritikus. Ideologiniuose cenzūros gniaužtuose lietuviai atrado humanistinį žmogaus būties perteikimą, psichologinį portretą ir stiprų ryšį su gamta, kuriuo išreiškė savo etninius ir religinius įsitikinimus. Šios temos akivaizdžiai neprieštaravo socialistinio realizmo idėjoms, bet cenzūra išliko kieta, kokia buvusi.
Artėjant Atgimimui, susiformavo dar viena fotografų karta, kuri pasipriešino ankstesnės lietuvių fotografijos mokyklos vaizdo realistiškumui. Maskvos kritiko Levo Aninskio praminta „maištininkais“, naujoji fotografų karta suteikė reikšmę fotografijos kūrimo procesui, o ne galutiniam rezultatui ir priartino lietuvišką fotografiją prie pasaulinių tendencijų, praplėsdama nusistovėjusias fotografijos meno suvokimo ribas.
Paroda „Prospekto“ ir Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki rugpjūčio 20 dienos.
