Nepamainomi operos dainininkų pagalbininkai scenoje – dramos teatro aktoriai. „Bohema“ buvo vienas iš pirmųjų operos pastatymų Lietuvoje, scenoje pareikalavusių aktoriaus specialybėje bestudijuojančiųjų, atsisakant paprastų statistų pagalbos. Taip operoje atsidūrė įspūdingos išvaizdos, maišyta R. Tumino aktorių bei A. Naginevičiūtės aktorių - šokėjų kursų grupė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Su didžiąja jų dalimi publika šiandien pažindinasi pagrindinėse šalies dramos teatrų scenose, jiems kuriant ryškiausius spektaklių vaidmenis.

Kalbėjomės su trimis iš dalyvavusiųjų: šokėja ir aktore Agne Ramanauskaite bei aktoriais Daumantu Ciuniu ir Tomu Rinkūnu. Paprašėmė jų prisiminti viską, su kuo jiems asocijuojasi ir ką primena pavadinimas „Bohema“.

Agnė Ramanauskaitė, baigusi studijas dirba šokio, teatro bei operos spektakliuose su ryškiais Lietuvos ir užsienio režisieriais, choreografais: Jonu Vaitkumi, Agniumi Jankevičiumi, Oskaru Koršunovu, Carolyn Choa, Aira Naginevičiūte, Gyčiu Ivanausku, Jerome Meyer ir daugeliu kitų. Šiemet Agnė, kartu su kolegomis iš šokio spektaklio „Contemporary?“ kūrybinės komandos yra nominuota Auksiniam scenos kryžiui Metų scenos meno reiškinio kategorijoje:

„Dabar net neatsimenu, kaip atsidūriau „Bohemoje“, bet sprendžiant iš to, jog kartu dalyvavo daug mano kursiokų, tikriausiai siūlė iš karto visam kursui. Man tai buvo pirmas susidūrimas su opera. Gal net kiek netikėtai linksmas ir malonus. Žinote, aš visą laiką, kurį praleidome „Bohemoje“, spektakliuose, repeticijose prisimenu visų pirmą kaip labai linksmą. Smagūs kolegos, įdomūs solistai, nei repetuojant, nei spektaklių metu nekildavo jokių problemų. Pačią Dalią prisimenu kaip tokią režisierę, kuri pastebėdavo ir rūpindavosi ne tik solistais, bet ir mumis, - tais, kurie kurdavo atmosferą, pagirdavo, palaikydavo... Tai buvo labai smagus, tikras komandinis darbas.“

Daumantas Ciunis vaidina teatre ir kine. Jis yra dirbęs su režisieriais: Rimu Tuminu, Artūru Areima, Kirilu Glušajevu, Gabriele Tuminaite ir kitais. Ryškiausias jo vaidmuo – Kunigaikštis Myškinas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Idiotas“, už kurį D. Ciunis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi:

„Bohema buvo pirmoji ir vienintėlė mano opera, bet niekaip neatsiminčiau, kaip joje atsidūriau... Dar repeticijose, atsimenu būdavo labai keista, kad ant grindų lipnia juosta būdavo išklijuoti būsimų dekoracijų kontūrai. Įėjimai buvo labai tiksliose vietose, - dramos teatre to nebūna, iš pradžių galbūt net šioks toks šokas buvo, kuomet pasijautėme „įstatyti į schemą“. Visgi negaliu pasakyti, kad būtų kilę kokių didelių sunkumų dirbant. Mums scenoje daugiausiai bendradarbiauti tekdavo su Asmik, tad sunkumų tikrai nekildavo, kaip tik dažnai gimdavo puikių improvizacijų.

Yra buvę ir smulkių improvizacijų su tikru vynu, žinai, „bohema“ gi... Tuomet ir dainuoti patraukdavo. Atsimenu su Rinkūnu antrame veiksme su choru iš tikrųjų traukdavome kartu, o per pertrauką stebėdavome, kaip choro vadovas „treniruoja“ tenorus, nes kažkas, pasirodo, scenoje smarkiai nusidainavo... Na, bet tai – vienetiniai atvejai.

Tai, kuo iki šiol vadovaujuosi scenoje, atsirado būtent šio darbo metu: daryk taip, kaip tau atrodo, jei tik gerai žinai temą.

Tikiu, kad šis spektaklis pakeitė publikos požiūrį į operą. Aš pats daug su šia publika nebendrauju, bet jaučiu, jog po „Bohemos“ eiti į operą nebereiškia pasipuošti gražia suknele, įsikibti vyrui į parankę ir per pertrauką išgerti šampano.“

Tomas Rinkūnas šiuo metu – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, jau kelis metus jame išsiskiriantis savo vaidmenimis. Aktorius dirbo su Rimu Tuminu, Jonu Vaitkumi, Ericu Lacascade‘u bei jau yra tapęs Artūro Areimos kūrybiniu bendražygiu. Būtent už nepagrindinį vaidmenį jo režisuotuose „Plėšikuose“ Rinkūnas praėjusiais metais buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, o šiemet už Lopachiną Areimos „Vyšnių sode“, Tomas buvo nominuotas ir pagrindinio vaidmens kategorijoje:

„Bohemoje“ atsidūriau dar būdamas studentas, gal trečiakursis. Tuomet mus pasiekė žinia, kad reikia aktorių naujam pastatymui, niekas dorai nieko nežinojo, bet buvo aišku, kad gausime pinigų (kas jaunam studentui aktualu). Prisimenu, kad buvo labai keista repeticijų metu suvokti, kad būsime masuotė, - neturėsime teksto, scenų, kuriose galėtume „pasireikšti“, kažkokie choreografiniai sustatymai vyko: eik šen, eik ten...

Kaip jaunam ir ambicingam aktoriui iš pradžių atrodė nieko ypatingo. Šiandien – tai yra vienas labiausiai įstrigusių darbų mano karjeroje, nes čia aš pirmą kartą, kaip dramos aktorius, lipau į didžiąją sceną vaidinti. Visą laiką buvo labai smagu dirbti, repetuoti, vaidinti, tiesiog būti užkulisiuose. O šalia buvo tokie talentingi solistai, kaip Asmik Grigorian.

Prisimenu, kai ji pirmą kartą pasirodė repeticijose ir gavau galimybę pažinti ją kaip žmogų, asmenybę. Tai – nepakartojamas žmogus, nuostabus talentas. Į mūsų repeticijas ji įnešė daug šviesos ir geros nuotaikos. Tuo metu Asmik spėdavo pabendrauti su mumis, tapome bičiuliais, buvo tikrai smagu.

Kostiumus kūrė Juozas Statkevičius ir pamenu vaizdą likus bene dienai iki premjeros; kai kurie kostiumai dar nebuvo atvežti, o repeticijoje Juozas dar pamatė Asmik kūno spalvos korsetą. Kitą dieną atėjęs išvydau jį visą išsiuvinėtą blizgučiais, akmenėliais ir kitais papuošalais. Išgirdau, kad Juozui nepatiko korsetas, nes atrodė skurdžiai, todėl visą naktį buvo dirbta, kruopščiai siūta iki pirštų skausmo... Tai man išliko pavyzdžiu to, jog niekas niekada nėra per vėlu ir tai aš prisimenu iki šiandien.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją