Pasak menotyrininko Kęstučio Šapokos, paranku kalbėti apie Svajonės ir Pauliaus Stanikų „fotografijas“, įsprausti šių menininkų poros kūrybą būtent į „siaurą“ profesinį cechą, kadangi atsiradus „riboms“ lengviau įžiūrėti tuos aspektus, kurie kaip tik ir paradoksalizuoja, problematizuoja fotografijos sampratą. Paranku dar ir todėl, kad Stanikų kūryboje fotografija kaip priemonė, performatyvi medija, yra svarbi, gal net svarbiausia gija, jungianti skirtingus jų kūrybinės biografijos tarpsnius. Apskritai Stanikai laikytini vienais tų menininkų, kurie išardė, rekonstravo, iš esmės transformavo fotografijos stereotipiją.
Muilinės metafizika. S. ir P. Stanikai vieni pirmųjų Lietuvių šiuolaikinio meno kontekste profanavo „aukštosios meninės fotografijos“ sampratą, pradėję naudoti, pavadinkime − muilinę, kaip tikrovę tiesiog fiksuojantį mechanizmą. Muilinę galima suprasti ir metaforiškai, kaip tam tikrą matymo, vaizdo konstravimo strategiją. Stanikai, XX a. 10-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kaip ir kai kurie kiti to meto menininkai ir menininkės, fotografinę kalbą transformavo ir reformavo tokiais formaliais ir prasminiais turiniais, kurie iki tol laikyti tikrojo meno (ir tikrosios meninės fotografijos) svetimkūniais.
Uraganas Theresa. Kalbant apie konkrečiai šio projekto, kurį Paulius ir Svajonė Stanikai pristato fotografijos galerijoje, formalų ir idėjinį foną, galima pasakyti, kad menininkai ir toliau lieka ištikimi buitinės inscenizacijos arba režisūros, pateikiamos „aukštuoju stiliumi“ savito simbolizmo kontekste, stilistikai. Fotografija čia, viena vertus, apeliuoja į įvairias instaliacines-buitines situacijas, kurios atsidūrė tiek regos lauke, tiek ir liko už kadro. Kartu, atspausta iki reklaminių stendų dydžio, sąmoningai dreifuoja plakato, reklaminės spaudos link, nes nė neslepiamas šių fotografinių vaizdų dirbtinumas ‒ tai, jog jie apdoroti skaitmeniniu būdu, ir kartais netgi tą pabrėžiant, išryškinant. Kartu fotografiniai vaizdai susiejami su judančiais videovaizdais.
Koncepcijos lygmenyje Stanikai kaip visada manipuliuoja tam tikrais sociopolitiniais ir sociokultūriniais turiniais, atpažįstamais iš masinių informacijos priemonių, užuominomis į šiandienines aktualijas. Kai kur verbografiniame lygmenyje atsiranda aliuzijų į arabiškus ar hebrajų rašmenis, tačiau tik tiek, kiek nesąmomningai gali kilti pusiau abstrakti asociacija. Stanikams būdinga ir savita, reklaminę ar holivudinę primenanti simbolika ‒ juoda vs balta, karas vs taika, gyvenimas vs mirtis, istorija vs likimas.
Šios fotografinės instaliacijos fabulai Stanikai vėlgi renkasi realų asmenį – Theresą May (menininkai dažnai kaip atspirties tašką savo paskutinių kelerių metų instaliacijoms renkasi garsias pasaulio moteris, jų biografines istorijas), kaip nuorodą į „Brexito“ istoriją, taip pat karo simboliką. Čia vėl suveikia reklaminė estetika, „Gyvenimo būdo“ žurnalų ir laidų verta siužetinė fabula ir viso to pabrėžtinai banalaus konteksto užklojimas vos ne klasikine estetine tradicija ir fundamentaliais gyvenimo ir mirties klausimais.
SetP Stanikas (Svajonė ir Paulius Stanikai) – menininkai, kurių kūrybos kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Jie yra dalyvavę daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos (atstovavo Lietuvai penkiasdešimtojoje Venecijos bienalėje), Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidu centras, galerija „Vu“ Paryžiuje, galerija „White Box“ Niujorke, „Other gallery“ Šanchajuje ir kt. Po sėkmingo debiuto Venecijos bienalėje Stanikai buvo pakviesti dėstyti Prancūzijos šiuolaikinio meno aukštojoje meno mokykloje (Studio national des arts contemporains) „Le Fresnoy“.
Parodą bus galima aplankyti iki gruodžio 23 dienos.
