M. Salyno parašytą originalų garso takelį išgirsime „Scanoramos“ uždarymo vakarą, kai ekrane visu gražumu pasirodys elegantiškasis F. W. Murnau veikėjas. Pirmoji Bramo Stokerio romano „Drakula“ ekranizacija yra tarsi gotikinė odė, davusi pradžią siaubo filmų žanrui.
Kūrėjo darbai stebina daugelį
Kinematografo ir muzikos sąlyčiai kompozitoriui M. Salynui jokia naujiena. Su bičiuliais jis yra atgrojęs džiazo, disko, roko ir fanko projektą „Vibegang“, jame skambėjo kino filmų įkvėpta muzika, dekoruota aktorių balsais.
M. Salyno universalumas stulbina. Jis ir rokeris, buvusių ir tebesančių grupių „Delirium Tremens“, „Vienuose vartuose“, „Blyškūs veidai“, „Echidna aukštyn“, „Mountainside“, „Mark Salynas Band“ narys, įkvėpėjas, lyderis. Taip pat kuria garso klipus medijoms, reklamai, rašo muziką teatro spektakliams. Yra dirbęs radijo stoties „Pūkas“ muzikos redaktoriumi.
Jis – ir šiuolaikinės akademinės muzikos kūrėjas, nustebinęs net muzikologę Jūratę Katinaitę. „Iš kompiuterinės, elektroninės ir elektroakustinės muzikos srauto šio kompozitoriaus kūriniai išsiskiria paradoksaliu tradiciškumu“, – rašė ji. Atskiro paminėjimo prašosi ir M. Salyno kūrybos santykis su poezija.
Kreidos rato neprireikė
Muziką filmui „Nosferatu. Siaubo simfonija“ (1922) kompozitorius rašė vasarą kūrybinėje rezidencijoje Druskininkuose. Paskui, rugsėjį, – rytinėje Estijoje, netoli Tartu. Rami atmosfera, miškinga vietovė, ežero kaimynystė gerai veikė kūrybos procesą.
Kompozitorius vėl ir vėl žiūrėdavo F. W. Murnau kūrinį ir, priglaudęs pirštus prie klavyro, „gaudydavo“ nuotaikas, versdavo jas muzikos garsais.
Retas kūrybinis užsakymas apsieina be dedlainų ir jų keliamo streso. Laiko replės laikė ir M. Salyną, pradėjo kurti ne tik dieną, bet ir naktimis. Pasitaikydavo padirbėti ir iki paryčių.
Vis dėlto tokiomis naktimis, net ir netyčia snustelėjus, F. W. Murnau šmėklos kompozitoriaus nelankė. „Tokio lygmens dar nepasiekiau“, – nusišypsojęs prisipažino muzikos autorius. Tad ir kreidos rato sėdant prie instrumento neprireikė.
Rodė pagarbą kino šedevrui
M. Salynas į „Scanoramos“ siūlymą pažvelgė visu rimtumu – kaip į tikrą kūrybinį užmojį. Portalui DELFI teigė nekūręs muzikinio fono su visokiais garsais, švokštimu ir šlamesiais – tai būtų gerokai palengvinę užduotį.
„Siekiau sukurti tikrą garso takelį, – pabrėžė. – Rašiau tokią muziką, kurios būtų galima klausytis ir vėliau, atsietai nuo filmo.“
Naujojo kūrinio stilistiką autorius apibūdina kaip gyvo ir elektroninio skambesio sintezę. Muzikos audinys tradicinis, klasikinis, nes „siūti“ šiuolaikiškus drabužius anos epochos filmui – 1922-ieji! – būtų neskoningas perlenkimas.
„Garso ir vaizdo vienovė suirtų, o aš stengiausi išsaugoti pagarbų santykį su šiuo kino šedevru“, – samprotavo subtilių kūrinių autorius.
Pasak kompozitoriaus, šiandieninei, visko persisotinusiai, sąmonei kai kurie „Nosferatu“ epizodai, vaidybos maniera, gali priminti farsą, atrodyti komiški. Todėl jis atsisakė išskirtinai šiuolaikinės kalbos, įterpė siaubo klasikai būdingų muzikos elementų.
Vengdamas eklektikos, margumyno, konceptualiai rinkęsis apibrėžtą instrumentų sudėtį, kur skamba tik styginiai, pučiamieji ir perkusija. „O dominuoja fortepijonas – kaip autentiška tos epochos garso kultūros paralelė“, – teigė M. Salynas.
Muzika ir žavi, ir atima gyvybę
Nežinau, ar čia „Nosferatu“ bus pakišęs koją, bet mūsų pokalbis palietė gana šiurpią temą. Paklaustas apie siaubo muzikos poveikį klausytojo sąmonei, kompozitorius teigė, kad panorėjus ir pagarsinus ja galima ir žmogaus gyvybę atimti.
„Tai buvo išmėginta per Pirmąjį pasaulinį karą, o F. W. Murnau kaip tik yra jo liudininkas“, – sakė M. Salynas.
Kompozitorius įsitikinęs, kad gera kino muzika ta, kuri netrukdo filmo vaizdui. „Jei imi ją pastebėti kaip atskirą elementą, nėra gerai. Ji turėtų būti simbiotiška. Tačiau jei filmas prastas, muzika gali kilstelėti jo kokybę“, – aiškino kūrėjas.
Nebyliosios klasikos įgarsinimas gyvai, anot M. Salyno, yra žavi kultūrinė provokacija. „Tokie dalykai dabar ant bangos. Muzika labai smagiai nukelia žiūrovus į ano amžiaus pradžią“, – sakė jis.
„Nosferatu“ gerąja prasme M. Salynui priminė Helovyną. Filmai apie vampyrus jo nesudomina, nes tai – butaforiniai dalykai. Tačiau realūs beprotnamiai ar „Kill Bill“, kur Uma Thurman herojė palaidojama gyva, – tokios klaustrofobinės patirtys baugina.
Labiausia vaikystėje būsimą kompozitorių sukrėtė kultinis sovietų siaubiakas „Baubas“ pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą. „Mačiau jį Kaune, Romuvos kino teatre, naktį ilgai negalėjau užmigti. Vis dairiausi, ar ten už lango nieko nėra“, – pasakojo M. Salynas.
