Žymusis 20 a. romanistas, Nobelio literatūros premijos laureatas Soulas Bellow mirė šių metų balandžio 5 dieną prie Bostono, savo namuose. Garsus žurnalas „The Paris Review“ savo pernykščiame 37-ajame numeryje paskelbė anksčiau įrašytą pokalbį su velioniu rašytoju. Kuo gi ypatingas buvo šis žmogus?
Gimė 1915 m. liepos 10 d. Kanadoje, Kvebeko provincijoje, žydo verslininko iš Peterburgo šeimoje. Rašytojo tėvai iš Rusijos į Kanadą emigravo 1913-aisiais. Tikroji rašytojo pavardė – Saliamonas Belousas. 1924 m. S. Bellow šeima įsikūrė Čikagoje. Rašytojas šio didmiesčio Rytų Europos žydų bendruomenėje užaugo, baigė Čikagos ir Nortvesterno universitetą, įgijo antropologijos ir sociologijos magistro laipsnį. Baigęs mokslus S. Bellow dirbo redaktoriumi įvairiose leidyklose, užsiėmė žurnalistine veikla. 1944–1945 m. tarnavo prekybiniame JAV laivyne. Dirbo antropologu Meksikoje, gyveno Nevados indėnų rezervate.

S. Bellow kūryba – dešimt romanų, trumpi pasakojimai, scenos veikalai, esė rinkiniai – viskas akivaizdžiai paveikta ir žydiškos patirties, ir kultūrinio Europos palikimo. Pasak vieno vokiečių kritiko, šis rašytojas sujungė senojo žemyno tradicijas su amerikiečių dvasinio gyvenimo vaisiais. Skepsio ir melancholijos paženklintuose romanuose jis vaizdavo „ir intelektualo priešinimąsi žmogiškosios egzistencijos pažeminimams, ir šviesaus žmogaus žinojimą apie dvasines oazes, kuriose įmanoma pailsėti“. Dienraščio „New York Times“ nekrologe tos oazės įvardijamos kaip knygos, knygos, knygos...

S. Bellow vaizdavo modernųjį, technokratinį pasaulį, negailėdamas kritikavo jį su ironijos kupinu humoru, stebėdamas, kaip griūva didžiosios socialinės ar religinės architektūros, o etika tampa antraeiliu dalyku.

Skaitytojams siūlome ištrauką iš minėto „The Paris Review“. Saulą Bellow kalbino Gordonas Lloydas Harperis

– Kai kurie kritikai priskiria Jus amerikietiško natūralizmo mokyklai, artimai Theodorui Dreizeriui. Ar Jūs manote esantis šios literatūrinės tradicijos atstovas?

– Manau, realizmo eiga 19 amžiuje dar tebėra vienas didžiausių modernios literatūros įvykių. T. Dreizeris buvo realistas, tačiau su tam tikromis genijaus savybėmis. Jo kūriniai buvo gremėzdiški, o mąstytojas T. Dreizeris – gana vidutiniškas. Tačiau T. Dreizeris pirminį kiekvieno žmogaus pojūtį išreiškia daug tobuliau nei bet kuris 20 amžiaus Amerikos rašytojas.

– Kokiais dar amerikiečių rašytojais domitės?

– Aš mėgstu Ernestą Hemingway, Williamą Faulknerį ir Scotą Fitzgeraldą. Man E. Hemingway yra žmogus, sukūręs ne tik reikšmingą meninį stilių, bet ir tam tikrą gyvenimo būdą, kuris buvo prie širdies net ir seniems patetiškiems džentelmenams. Tačiau E. Hemingway nebuvo didis romanistas. S. Fitzgeraldas man patinka labiau.

– Dabar pakalbėkime apie 19 amžiaus rusų literatūrą. Kas Jus žavi?

– Rusai turi charizminę jėgą. Jų tradicija leidžia jiems laisvai reikšti jausmus gamtai ir žmonėms. O mes paveldėjome gana ribotą ir sukaustytą požiūrį į emocijas, todėl privalome kurti atsižvelgdami į puritoniškus ir stoiškus suvaržymus. Mums trūksta rusiško atvirumo. Mūsų takas siauresnis.

– Kodėl sakote, kad nenorėtumėte kalbėti apie ankstyvuosius savo romanus ir kad dabar jaučiatės visai kitu žmogumi, nei buvote anksčiau?

– Kai rašiau savo pirmąsias knygas, dar buvau baikštus. Kaip rašytojas ir menininkas prisistatydamas pasauliui jutau neįveikiamą baimę. Turėjau rodyti savo sugebėjimus, pagarbą formaliems reikalavimams. Trumpiau tariant, nedrįsau parodyti, kas esu iš tiesų. Bet kai pradėjau rašyti romaną „Augie March“ („Ogis Marčas“), šių apribojimų atsisakiau. Manau, atsisakiau per daug ir nuėjau per toli – tačiau tuo metu jutau didžiulį atradimo jaudulį. Buvau išplėtęs savo laisvės ribas ir kaip emancipuotas plebėjas tuo piktnaudžiavau.

– Romano „Hercogas“ populiarumas turėjo pakeisti Jūsų gyvenimą. Kodėl jis iki šiol tebėra skaitomiausių knygų sąrašo pradžioje?

– Nesutinku su paplitusia nuomone: jeigu jau rašai bestselerį, vadinasi, išdavei savo pricipus arba pardavei sielą. Žinau, kad nemažai žmonių tuo šventai tiki. Manau, tokia nesuprantama knyga kaip „Hercogas“, pasirodžiusi aštuonių tūkstančių egzempliorių tiražu, turėjo tokią didelę paklausą dėl to, jog nesąmoningai sukėlė žmonių simpatijas. Iš daugybės gautų laiškų supratau, kad knygoje aprašyta daugeliui suprantama nemaloni situacija. „Hercogas“ ypač patraukė žydų kilmės skaitytojus – išsiskyrusiuosius, universitetų absolventus, pigių leidinių skaitytojus, tuos, kurie dar tikisi normaliai gyventi ir pan.

– Ar įsivaizduojate skaitytoją, kuriam rašote? Kokia ideali Jūsų auditorija?

– Rašydamas turiu omenyje mane suprantantį žmogų. Viliuosi anaiptol ne tobulo – dekartiško supratimo, tačiau bent apytikslio – žydiško. Taip pat noriu pajusti pritarimą. Tai žmogiška. Tačiau neturiu omeny jokio idealaus skaitytojo – tikrai ne. Suvokiu save kaip ekscentriką, kuris negali sutikti, kad jo ekscentriškumas ne visai suprantamas.

– Papasakokite apie vietas, kuriuose vyksta Jūsų kūrinių veiksmas – Čikaga, Niujorkas ir net Afrika. Kiek veiksmo aplinka yra svarbi kūriniui?

– Jūs pateikėte klausimą, į kurį nė vienas neatsakytų. Žmonės rašo realistiškai, tačiau nori sukurti veiksmui tokią aplinką, kurioje žmogaus elgsena taptų kuo nors ypatinga – o tai atskleidžia gyvenimo žavesį. Ką reiškia literatūra be šių dalykų? Charleso Dickenso Londonas niūrus, bet ir prabangus. Būtent realizmas nori sunaikinti šias ypatybes. Ir jeigu nori būti iki galo realistiškas – įterpi savo meninę erdvę į grėsmės zoną.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kazys Saja: Lietuva – slystelėjusi, bet nenurašyta (7)

Nors dėl įvairių aplinkybių, grėsmių ir emigracijos Lietuvai gresia nykimas, mes vis dėlto...

Viktoro Diawaros mama po daugiau nei trijų dešimtmečių Afrikoje visas patirtis sutalpino knygoje (6)

Ką tik knygynuose pasirodžiusi Viktorijos Prėskienytės-Diawaros apsakymų knyga „Bėgimas į...

Modernų muziejų Kaunas kuria kartu su partneriu - Vytauto Didžiojo universitetu (1)

Kauno miesto muziejus pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU).

Andrius Kaniava apie darbus ir šeimą: romantika man – geri santykiai (3)

Aktorius, režisierius, bardas Andrius Kaniava neseniai nusipirko laikrodį. Užsisegė jį ant rankos...

Vincento van Gogho paveikslas užmirštas dulkėjo beveik šimtmetį (10)

Nyderlandų Singer Lareno muziejus visuomenei parodė užmirštą ir iš naujo atrastą Vincento van...

Top naujienos

Lietuvio įspūdžiai iš audringiausio Hamburgo rajono: radau viską, nuo ko valdžia saugo mūsų šalies žmones (139)

Įsijautęs į nuo alkoholio, prostitucijos, rūkalų ir marihuanos išvalytos Lietuvos įvaizdį...

Vasario 16-ąją bus leista valgyti mėsą (66)

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis – šįmet sutampa su pirmuoju gavėnios...

Užkalnis. Lietuviai yra laimės kūdikiai (127)

Kai geriausiai gaunasi skųstis ir visaip verkti (ypač šaltais žiemos mėnesiais), sveika...

Rytuose kriptovaliutoms dedamas apynasris (37)

Kinijos vyriausybė ketina sugriežtinti prekybos kriptografinėmis valiutomis kontrolę. Šį...

Jauna moteris dėl tampono neteko ir antros kojos (12)

Amerikietei manekenei, kuri dėl higieninio tampono sukelto toksinio šoko sindromo neteko dešinės...

Markauskas pripažįsta: nei trąšų, nei valdomų žemių kontrolės Lietuvoje nėra (24)

„Nebuvo bandoma tą informaciją gauti, nes pirkėjas turėjo užpildyti deklaraciją. Aišku,...

Į eurovizinę kovą stojusi Mia prodiuserius apkaltino „nešvariais žaidimais“ (3)

Šįmet dėl galimybės atstovauti Lietuvai didžiojoje „Eurovizijoje“ jau ne pirmą kartą...

Būkite atidūs – kai kurių bankų paslaugų įkainiai didės ir 50 proc. (209)

Daugelis komercinių bankų klientų jau gavo laiškus apie būsimus paslaugų kainų pokyčius. Jeigu...

„Žalgirio“ sirgaliai ruošiasi krepšinio šventei Kaune – turi vieną klausimą policijai (16)

Į Kauną vėl ateis nuostabi krepšinio šventė – „Žalgiris“ kausis su Valencija. Ko gero,...

Futuristinis namas lietuvių akimis: išrinkite gražiausią! (11)

Kiekvienas mūsų, kartais patys to nesuprasdami, intuityviai kuriame savo ateities namus, po truputį...