Kritiniais momentais lyg kažkas paliepdavo atsigręžti atgal. Skaidri šviesa suliepsnodavo akyse, lyg pražysdavo laimė, gimdavo noras pažinti meilę, tvirtai atsistoti ant kojų. Nors apgaulinga tikrovė, gyvenimas teikė vilčių ir džiaugsmo, kaip tas šaltinio vanduo toliau tekėjo, gurguliavo, veržėsi nesulaikomai.
Stebuklingi jaunystės sparnai skriejo per audras, per baisų speigą. Nelaimės ir džiaugsmai, pakeisdami vienas kitą, užpildė laiką. Liko prisodrinta esmė. Ir visa, kas už tų negandų, – tai didžioji paslaptis, tai neišsipildžiusios svajonės... į jas dar kartą norisi atsigręžti. Ten – mano žvaigždė. Ten, debesyse, ledu traškantis kelias, kuriuo reikėjo eiti... Tačiau jis grėsmingai trumpėja...
Jaunystė – tai Dievo duotas stebuklas! Nieko gražesnio žmogaus gyvenime nėra. Tą matau iš didelio nuotolio ir sakau dabar, kai saulė jau žemai žemai...
Tai operos solistės Reginos Tumalevičiūtės prisiminimų knygos „Scenoje ir už jos“, rengiamos spaudai, fragmentas. Šiemet solistė švenčia savo 90-metį, ir sunku tuo patikėti, žvelgiant į tą nuostabią moterį, klausant jos gyvenimo išminties ir optimizmo kupinų prisiminimų, kartu dvelkiančių ir lengva melancholija…
Pradinių klasių mokytoja, taip nė karto ir nestovėjusi prieš klasę, atsitiktinai pakliuvusi į teatrą, iš pradžių – į dramą, vėliau – į operą, taip ir likusi jame visam gyvenimui.
Pradėjusi dainuoti 1945 m. Kaune, 1948 m. kartu su Operos teatru persikėlusi į Vilnių, dainavo teatre iki pat 1977 m. Nuostabūs, nepamirštami jos šviesaus soprano sukurti vaidmenys, kurių net per 40: Džuljeta, Mikaela, Margarita, Miuzeta, Cerlina, Džilda, Marfa, Gudruolė, Manon, Despina, Ramunė ir daugelis kitų, spalvingų, nepamirštamų… Šimtai kamerinių koncertų, dešimtys lietuvių autorių premjerų, 1965–1992 m. – pedagoginė veikla Muzikos akademijoje.
„Lietuvos scenos“ skaitytojams – Reginos Tumalevičiūtės pasakojimas apie jos pirmąjį režisierių Viktorą Dineiką ir pirmąjį spektaklį – E. Nick muzikinę komediją „Rūmų koncertas“.
Pirmasis spektaklis
Šį didelio talento artistą – Viktorą Dineiką – pažinojau dar nebūdama artistinio gyvenimo orbitoje. Atsitiktinumas, kurio dėka artimai susipažinau su V. Dineika, įvyko 1942 m. – vokiečių okupacijos metais. Aš, dvidešimtmetė, einu Laisvės alėja, ką tik baigusi Mokytojų seminariją, ir galvojau apie tolesnį gyvenimo kelią, nes jau vidurinio mokslo etapas baigtas, reikia numatyti gaires ateičiai, o čia dar valdžios įsakymas – abiturientams privalomi darbai Reichui. Apie tai nenorėjau net galvoti ir su nerimu kūriau visokius planus. Staiga priešais – pažįstamas jaunas žmogus, buvęs dėstytojas, Kauno dramos studijos mokinys, vėliau mano partneris, aktorius-dainininkas Paulius Rūtenis. Tada jau Kauno didžiojo teatro (tuo metu taip vadinosi) administratorius.
Išskėtė rankas: tave pats Dievas siunčia! Ateik pas mus į teatrą – solistė būsi. Žinojo, kad turiu gerą balsą – seminarijoje buvo girdėjęs. Jis užsispyręs ragino mane, nes vadovybė naujam muzikiniam pastatymui ieškanti tokios kaip aš. Sutrikau – kaip čia dabar – šast ir į sceną. O jis aiškina, kad režisierius Viktoras Dineika ruošiasi statyti labai įdomų vokišką miuziklą, kuriame reikės ne tik vaidinti, bet ir nemažai dainuoti, o neturi pagrindinio vaidmens atlikėjos. Gal kviesis iš operos Petronėlę Zaniauskaitę (anuomet po vienu stogu glaudėsi opera, drama, operetė ir baletas). Bet geriausia būsią turėti savo vokalistę. Reikėtų tik ką nors padainuoti komisijai. Tai esąs formalumas, garantavo, kad su tokiu balsu ten visus nuginkluosiu. Sutarėme laiką.
Ryžtis eiti į Didįjį teatrą nebuvo lengva, tačiau nutariau pabandyti, juk vis tiek geriau nei darbams į Vokietiją. Sutartą dieną, susirinkusi savo „artistinės veiklos“ gimnazijoje bagažą, išvykau į Kauno didįjį teatrą. Susirinko solidi komisija: dramos teatro meno vadovas ir vyr. režisierius J. Monkevičius, režisieriai V. Dineika, P. Kubertavičius, S. Pilka, direktorius V. Ivanauskas, koncertmeisteris S. Gailevičius ir kiti.
Režisierius V. Dineika visą laiką manęs klausinėjo, ar aš tikrai sugebu dainuoti. Gaidų neturėjau, bet ir be jų nutariau padainuoti itališkai „O sole mio“. Puikus koncertmeisteris Gailevičius iš karto parinko man patogią tonaciją, ir mes puikiai pasireiškėme. Aš dar su tokiu koncertmeisteriu nebuvau dainavusi, todėl ir įkvėpimas atsirado... Prieš tai padeklamavau, kažką davė perskaityti, ir sutartį pasirašiau, bet su sąlyga, kad ruošdamasi vaidmeniui turėsiu lankyti Dramos studiją.
Tas veikalas, dėl kurio aš patekau į teatrą, buvo E. Nickʼo muzikinė komedija „Mažasis rūmų koncertas“, režisierius V. Dineika, dailininkas M. Labuckas.
Viktoras Dineika su didele atsakomybe ėmėsi tokio stambaus darbo. Tai – jo išbandytas žanras. Įsigilinus į V. Dineikos amplua, galima būtų teigti, kad jam labai norėjosi pastatyti tokį muzikinį veikalą, kuris aiškiai skirtųsi nuo tuometinės operetės, kuris savo vaidybos logika, kalbos ir išpildymo kultūra būtų pakėlęs dramos kolektyvo prestižą. Režisierius buvo labai išrankaus skonio. Mane priėmė su sąlyga, kad turėsiu labai daug dirbti, mokytis.
Profesionaliai paruošti vaidmenį nebūčiau galėjusi. Pats režisierius apsiėmė kas dieną su manimi repetuoti. Tai buvo sunkus, ilgas ir kankinantis darbas. Aišku, režisierius daug rizikavo, pasitikėjo mano gabumais, bet vien gabumų buvo per maža. Reikėjo viską pradėti nuo pagrindų. Juk papuoliau į profesionalią sceną, kur ne tik reikia mokėti valdyti kūną, bet ir profesionaliai dainuoti, ir dar su orkestru. Premjeroje aš, žinoma, nedalyvavau.
Tada vaidino ir dainavo operos solistė N. Zaniauskaitė. Tačiau buvau labai intensyviai mokoma ir V. Dineikos globojama. Nuo pirmos dienos jis dirbo su manim taip, kaip negalima įsivaizduoti. Rūpinosi balso pastatymu, teisinga dikcija, kvėpavimu, žodžio intonacija, pilnu vaidmens išaiškinimu, o kur dar potekstės, įvaizdžiai... Pats kantriausias ir daugiausia jėgų atidavęs mokytojas ir režisierius V. Dineika. Lankiau dramos studiją kiekvieną dieną, būdavo paskaitos, sugaišdavau visus vakarus, bet niekur taip neišmokau, kaip dirbdama su V. Dineika. Jis neleido man bet kaip kalbėti. Visur reikalavo gero, aiškaus tarimo su kvėpavimo atrama. Kaip dainuojant. Kai repeticijos vyko scenoje, režisierius visada sėdėdavo gale salės. Ir dažnai sušukdavo „negirdžiu“, o kuriant nuotaiką kartais pamiršti geriau prasižioti, raiškiai ištarti ir, režisierius gale salės neišgirsta. „Juk žmonės, sėdintys toliau, irgi perka bilietus ir nori girdėti“, – sakydavo režisierius.
Šios pastabos buvo nemalonios, bet labai reikalingos. Jos visą gyvenimą man liko atminty. Aš ir pati, dirbdama pedagoginį darbą, nepraleisdavau pabrėžti apie dikciją ir artikuliaciją, priebalsių svarbumą. Tai labai būtina esant dainininku ir aktoriumi. O tai įvyksta ne iš karto. Tik daug dirbant su pedagogo pagalba iš šalies galima pasiekti gerų rezultatų.
Režisieriaus kantrybė, tolerancija, išlaikytas mandagumas, punktualumas mane stebindavo. Nors dar mažai buvau patyrusi ir įvertinti režisieriaus pastangų to laiko akimis dar nesugebėjau, bet dabar, kai artistinio gyvenimo našta ir patirtis daug ką sugeba atitinkamai įvertinti ir pasverti, galiu pasakyti, kad V. Dineikos darbas su manimi atstojo kelerių metų studijas. Tuometinis mano supratimas apie didžiąją sceną buvo toks netikėtas ir „žalias“, kad ir dabar nesuprantu, iš kur režisierius rado tiek jėgų ir kantrybės privesti mane, žaliokę, prie vaidmens baigtumo? Visais laikais teatre vyksta konkurencija, o tuo labiau tada, kai šiam Kristinos Holm vaidmeniui didžiules pretenzijas reiškė net E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Aš, aišku, nesuprasdama tuolaikinio teatro vidaus intrigų ir įvairių peripetijų, kūriau sau, kaip mane mokė, kiek pastangų ir dvasios šilumos įteigė V. Dineika. Pasiruošimas spektakliui ėjo jau visai prie pabaigos. Jaučiau didelę atsakomybę ir tikėjau savimi. Man viskas gerai klostėsi. Nepakenkė nei intrigos, nei neįprasta aplinka. Atėjo atsiskaitymo valanda.
Puikaus dailininko Labucko dėka aprengė mane labai prabangiais drabužiais: didelis platus krinolinas, plačiabrylė skrybėlė ir kažkas rankoj. Turėjau į sceną atvažiuoti karieta. Sėdžiu karietoj pasipuošusi brangiais drabužiais ir laukiu frazės, po kurios turiu šaukti „garbės sargyba“. Per nedidelį langelį pamačiau žmonių galvas. Padvelkė kažkoks neįprastas jausmas. Rodės, apalpsiu. Reikėjo klausyti tos frazės, po kurios turiu sušukti „garbės sargyba!“. Persigandusi nebegirdėjau, kas darosi scenoje, iškišusi galvą šaukiau kur pakliuvo, nes bijojau pavėluoti. Tuo metu ložėje prie scenos sėdėjęs režisierius persigando ir kažką sumurmėjęs galvotrūkčiais išlėkė iš ložės (tą pasakojo pažįstami orkestrantai). Suėmiau save į rankas ir priverčiau galvoti. Galų gale supratau padėties rimtumą. Sušukusi porą nereikalingų „garbės sargyba!“, trečią kartą pataikiau. Prie mano karietos prisistatė būrys kariškių, ir pradėjome dialogą.
Aš turėjau išlipti iš karietos ir prisistatyti jiems. Vėl bėda. Nors jau buvau surepetavusi tą vietą, bet nesisekė išlipti. Krinolinas platus, durelės siauros, o ir skrybėlė visur kibo, bet šiaip taip išsiropščiau. Pirmą kartą įžengiau į sceną, pajutau tūkstančius kritiškų žvilgsnių, kai retkarčiais mindama krinoliną ir plačiabryle skrybėle kibdama už dekoracijų pagaliau pajutau savo vertę ir tik didžiulėje šviesomis tviskančioje scenoje ištrūkau iš tos baimės ir netikėtumo. Ir staiga pajutau tokią palaimą, kad sunku apsakyti! Man labai patiko tikroji scenos realybė.
Tie kareiviai man reiškė didžiulę pagarbą, nors vaidino, bet man rodėsi tiesa. Mane apgaubė didybės, iškilmingumo, kažkoks nenusakomas jausmas. Toliau buvo viskas gerai, veikiau, kaip išmokė mano Pirmasis Režisierius. Tekstas ir dainavimas ėjo puikiai, dirigavo Stepas Graužinis, balsą valdžiau lengvai. Širdy jaučiau didelį pasitenkinimą. Iš žiūrovių salės dvelkė kažkokia nenusakoma šiluma. Viskas buvo gerai išmokta, surepetuota, žinoma, tik prisidėjo didelis jaudulys, kuris galbūt pridavė šiek tiek nepaprastumo. Su manimi vaidino mano partneris ir geras kolega Paulius Rūtenis. Be to, geriausi aktoriai – Juozas Laucius, Jurgis Petrauskas, Antanas Mackevičius, Stasys Pilka, A. Kupstas ir kiti.
Ši muzikinė komedija vaizduoja įvykius vienoje mažoje vokiečių kunigaikštijoje XIX a. pradžioje. Čia juokiamasi iš vaizduojamų personažų, iš jų miesčioniškumo ir keistų papročių. Kartu pritaria tiems, kurie su tomis negerovėmis kovoja. Tai ne tuščia komedija, o turinti auklėjamosios reikšmės. Tačiau šis pastatymas reikalavo gero techninio scenos įrengimo. Ta proga pirmą kartą Lietuvos scenoje buvo įrengta sukamoji scena. Pastatyti nauji apšvietimo portalai, iš kurių galima buvo stipriai apšviesti visą sceną. Režisierius V. Dineika ypatingą dėmesį skyrė šiam pastatymui, nes drama nėra stačiusi tokių muzikinių veikalų. Ir tai buvo didelis išbandymas. Ne veltui ir mano paruošimui skyrė tiek daug dėmesio.
Šis spektaklis – muzikinė komedija – buvo mano pirmoji teatrinio mokslo viršūnė. Po šio spektaklio tapau tikra aktore. Mano kurso draugai džiaugėsi ir nešte užnešė mane į antrą aukštą, į grimo kambarį. Nebaliavojom. Nes tada buvom labai biedni. Aš, kaip visada, per daug nesidžiaugiau.
Tai įvyko 1943 m. gegužės 8 d. Tarp daugybės sveikinimų mačiau ir savo režisieriaus mažą šypseną ir nuo susijaudinimo drėgnas akis.
