Maištavo viskam
Džiazo muzikos atlikėjas ir kompozitorius R.Bagdonas gimė prieš 55 metus gegužės 19-ąją muziko ir pedagogės Juozo ir Elenos šeimoje. Kiek ūgtelėjęs Rimantas iš tėvo sužinojo: tądien žydėjo alyvos ir... snigo. Galbūt tai, o gal likimas lėmė būtent tokį būsiant žinomo visoje šalyje džiazo muzikos atlikėjo gyvenimą.
„Mano tėvelis neseniai atšventė 90-metį. Duok Dieve visiems, sulaukusiems tokio amžiaus, būti tokiems gyvybingiems ir darbingiems“, - didžiuojasi tėvu 55 metų jubiliejų atšventęs ponas Rimantas, vyriausias J.Bagdono sūnus.
Kai dar buvo visiškas pyplys, R.Bagdonas nė nesvajojo, kad didžiuosis savo gyvybingu tėvu. Mat tuomet namuose vyravo griežta, tarsi amžina komendanto valanda, aplinka.
„Mus auklėjo itin reikliai: buvo kontroliuojami draugai, tėvai turėjo žinoti, kas jų gimdytojai, skaitomi man adresuoti laiškai ir t.t. Aš tam priešinausi, vos ne kasdien gaudavau bizūno, buvau be galo maištingas, nes norėjau laisvės. Tokios, kokią gali įsivaizduoti mažas vaikas“, - vaikystę prisimena kompozitorius.
Nenorėjo mokytis muzikos
Taip pat pamena, kaip jį - 8-erių berniuką - per prievartą tėvas nutempė į muzikos mokyklą.
„Buvau kaip agurkas, į stiklainį įkištas. Įsivaizduokite, groju fortepijonu, o mano draugai futbolą žaidžia. Apmaudu iki begalybės. Matydamas, kad muzikos aš nemėgstu, visąlaik kaldamas man į galvą, jog nieko iš manęs neišeis, 16-metį nuvedė į tuometį sporto internatą. Komisija nusprendė - visus duomenis turiu, tačiau patikino: žaisti futbolą man jau per vėlu - bendraamžių, šia sporto šaka užsiimančių nuo 8-erių, nebepavysiu“, - pasakoja ponas Rimantas jaunystėje buvęs lengvaatletis, boksininkas ir penkiakovininkas. Ir tik dabar jam malonu girdėti, kaip vaikai, ypač jaunimas, nors neturėdami sąlygų, veržiasi mokytis groti gitara, fortepijonu, smuiku.
Jubiliato tikinimu, džiazui potraukį pajutęs dar būdamas 11-os metų, tačiau tėvas griežtai draudė groti muziką ne „pagal programą“: „Jis sakydavo, kad aš niekam negabus, tuo tarpu mokytojai porindavo atvirkščiai. Tuomet buvau sutrikęs. Tačiau jutau - turiu įgimtą techniką. Mano pirštai fortepijono klavišais patys lakstė. Tai buvo mano viduje užkoduota, taip, kaip, pavyzdžiui, aferistams sukčiauti, apgaudinėti. Juk tokios mokyklos, kurioje to galima išmokti, nėra.“
Gavo nepriklausomybę
Kai R.Bagdonas buvo bebaigiąs tuometės J.Švedo pedagoginės mokyklos fortepijono klasę, iš Klaipėdos konservatorijos (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas, - autorės past.) atvyko vienas dėstytojas ir pranešė - uostamiestyje kuriamas bigbendas, jam reikia pianisto. „Man akys prašvito. Tarsi šampano kamštis 1974-ųjų rugsėjį atsiradau uostamiestyje. Galiu sakyti, kad tuomet gavau nepriklausomybę, pasijutau tarsi su sparnais“, - prisimena vieną svarbiausių gyvenimo etapų ponas Rimantas.
Klaipėdos konservatorijoje R.Bagdonas įstojo į orkestrinio dirigavimo specialybę. Labai norėjo groti bigbende, jis jam buvo svarbiau už duoną kasdieninę - religija, filosofija, gyvenimo būdas.
Priešinosi stoti į komjaunimą
Konservatorijoje studentas dažnai įsiveldavo į konfliktus su dėstytojais, priešinosi tuometei metodikai. Mokslus teko palikti ir... eiti tarnauti.
Likimas lėmė 22 metų R.Bagdonui tarnauti Vilniuje, aukštojoje priešraketinės gynybos mokykloje. Jo tarnybos baras buvo groti triūba kariniame orkestre.
„Tačiau ir ten maištavau, visais būdais priešinausi būti homo sovieticus. Per dvejus tarnybos metus daugiau nei 40 parų praleidau vienutėje. 10 parų joje buvau dėl to, kad nestojau į komjaunuolių gretas. Kartą vienas karininkas pasakė: „Iš 2000 tarnaujančiųjų tik Rimas nėra komjaunuolis.“ Aš į tai atsakiau: „Mano mąstymas arčiau vakarietiškojo, man komjaunimas - kaip šuniui penkta koja, - pasakoja muzikantas, nepraleisdavęs progos pasityčioti iš sovietinės sistemos. - Visada stengiausi būti savimi, sakydavau, ką galvoju.“
Būdamas studentu dėstė pirmakursiams
Ponas Rimas tarnybos metus prisimena kaip vieną iš įdomiausių gyvenimo etapų - tikina praėjęs vieną iš gyvenimo mokyklų. Baigęs tarnybą R.Bagdonas nuvyko pas tuometį švietimo ministrą Henriką Zabulį su prašymu leisti Klaipėdoje tęsti pradėtus mokslus. Mat jau tuomet konservatorijoje buvo įkurta džiazo katedra. Leido.
Čia ir įvyko rimtas persilaužimas muziko gyvenime. Jis rimtai pasinėrė į mokslus, už sukurtas kompozicijas džiazo orkestrui 1980-aisiais tapo studentų kūrybinės olimpiados laureatu. Gavo padidintą stipendiją (50 rublių), nes buvo mokslo pirmūnas.
Tais pačiais metais Klaipėdos bigbendas kartu su Gintare Jautakaite prestižiniame SSRS festivalyje „Liepojos gintaras“ atliko aranžuotą latvių dainą „Tautiešami roku devu“. Komisija, kurios pirmininkas buvo Raimondas Paulas, paskyrė prizą už geriausią aranžuotę jos autoriui R.Bagdonui. Būdamas ketvirtakursis, sutikus minėtam švietimo ir mokslo ministrui, tapo orkestravimo kurso dėstytoju pirmo kurso studentams.
Išvyko į Afriką
„Deja, valstybinio klubininkystės egzamino neišlaikiau ir pusei metų išvykau į... Afriką. Palei vakarinę Afrikos pakrantę plaukiojančiuose laivuose koncertavau kariams - dainavau Vladimiro Vysockio dainas“, - prisimena senus laikus pašnekovas. - Afrika padarė neišdildomą įspūdį. To neįmanoma aprašyti. Reikia pačiam pajusti, kuo ji alsuoja, kokia karšta, nenuspėjama, neaprašoma.“
Susirgęs džiazu nesitiki pasveikti
1981-aisiais R.Bagdonas grįžo į Panevėžį ir, įsidarbinęs automobilių remonto gamykloje, sukūrė džiazo kvartetą. Taip, anot kompozitoriaus, Panevėžyje atrasti „džiazo plėšiniai“. Tiesa, prieš tai Klaipėdoje jis vis dėlto išlaikė valstybinį egzaminą ir gavo diplomą.
1985 metais tuometėje „Plukių“ kavinėje pradėjo organizuoti renginių ciklą „Džiazas. Genijai. Legendos“, sulaukusį didelio populiarumo. Panevėžiui, ypač intelektualams, tai buvo naujiena. „Tada paaiškėjo, kad ir kaip keista, - pirmas blynas neprisvilo“, - džiaugiasi kompozitorius.
Po dvejų metų ponas Rimantas tapo estradinio ansamblio „Ekranas“ vadovu, pradėjo įgyvendinti ir džiazo idėjas. Galutinai užsikrėtęs džiazu R.Bagdonas 1995-aisiais subūrė bigbendą. Baigiantis XX amžiui, tiksliau 1999 metų spalio 8-ąją, tuomečiame „Kelio“ restorane įvyko pirmasis džiazo klubo „Randevu“ vakaras. Kadangi patalpos ne itin tiko, R.Bagdonas atsiliepė į kavinės „Žiogelis“ savininkės Birutės Sargūnienės kvietimą, ir klubas buvo perkeltas į naują vietą. 2002-aisiais R.Bagdonas sumanė rengti Lietuvos vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalius „JAZZ fontanas“. Jie vyksta iki šiol.
Didžiuojasi sūnumi
Apie pono Rimanto veiklą galima rašyti iki begalybės. Galima ir vienu sakiniu apibūdinti - džiazas šiam vyrui yra didžioji gyvenimo meilė. Tačiau, ištaręs šią frazę, 55-erių vyras prasitarė, jog ne vienintelė:
„Aš labai didžiuojuosi sūnumi Dainiumi. Jis - puikus organizatorius, geras verslininkas. Tiesa, jis muzikos mokykloje grojo birbyne, net du kursus dabartinėje V.Mikalausko menų mokykloje baigė. Tačiau - gamta ant talentingų tėvų vaikų ilsisi, kitaip tariant, pastebėjau jį turint kitą talentą. Tikiu, kad, daug ką išbandęs, atrado save versle. Dėkingas jam ir už dvi anūkes - Gretą ir Austiną.“
Su begaliniu švelnumu ponas Rimantas kalba ir apie savo draugę Gražiną, su ja jau 8 metai: „Ji labai intelektuali, protinga, mąstanti moteris.“
