Pirmasis jos įsikūnijimas buvo Andriaus Zakarausko tapytas „Samsono ir Dalilos“ darbas, o štai šį kartą legendinio P. Čaikovskio kūrino įvaizdį, persmelktą tarybinių laikų ironija, naujam gyvenimui prikelia ilgametis prestižinių leidinių „The New York Times“, „Harper's“, „The Wall Street Journal“, „Time", „Newsweek“, „Los Angeles Times“ iliustratorius bei įvairiose meno srityse besireiškiantis R. Bartkus.
Kaip pažymi menininkas, jo paties patirtis 1989 m. iš „sovietijos“ persikėlus gyventi į Niujorką – verktinai artima „bohemiečių“ pastatymo koncepcijai, kurioje pirmieji „Onegino“ veiksmai rutuliojasi tarybinėje „komunalkėje“, o vėliau persikelia į 9 dešimtmečio Niujorko galeriją.
Bet juk tikrai ne vien artima patirtis padėjo sukurti tokius taiklius įvaizdžius.
„25-erius metus sukurdavau vidutiniškai po du originalius kūrinius per savaitę. Žymiausiems pasaulio leidiniams vizualizuodavau iškiliausių rašytojų ir mąstytojų mintis įvairiausiomis temomis, pateiktomis netikėčiausia stilistika. Norint atlikti šiuos darbus kartais reikėdavo perskaityti visą knygą, o kartais gaudavau tik antraštę. Laiko sugalvoti ir įgyvendinti koncepcijai dažniausiai turėdavau porą dienų, tad viską atlikti neretai tekdavo per porą valandų. Kiekvienas kūrinys privalėjo būti geresnis už tai, ką galėjo padaryti tūkstančiai kitų dailininkų, kurių kontaktai visuomet buvo meno redaktorių adresynuose. Būtų užtekę porą kartų nuvilti savo klientus ir paslaugų būtų atisakyta, o mano vieta atitektų vienam iš kitų menininkų. Todėl drįstu tvirtinti, kad esu profesionalas: ar Dalia man būtų pateikusi toną medžiagos apie savo spektaklį, ar tik praeidama pro šalį man mirktelėjusi, - bet kuriuo atveju užduotį išspręsčiau labai gerai“, - tvirtina R. Bartkus, palygindamas savo „pataikymų“ statistiką su kartais stebimu Lietuvos krepšinio komandos žaidimu.
Pasak jo, Niujorko medijos pasaulyje jis niekuomet nebūtų išgyvenęs, jei būtų sau leidęs nepataikyti tiek kartų, kiek treniruotėse netaikliai baudas mėtantys krepšininkai.
Kad ir kaip aštriai nuskambėtų tokia kritika, paties R. Bartkaus kūrybos ir sėkmės istorija – viena iš tvirčiausių ir pavyzdingiausių tarpo.
Šeima gyvenimą megapolyje pradėjo nuo visiško nulio, turėdami 200 tuometinių Vokietijos markių ir planą bet kuriuo būdu išsilaikyti, neatsigręžiant atgal.
„Tam pasiekti reikėjo labai greitos saviedukacijos, įtempto darbo ir sėkmės. Ina (Bartkus-aut. past.), visuomet norėjo gyventi Niujorke, tik gal kiek kitaip jį įsivaizdavo, nei pasirodė ją pasitikęs miestas. Visgi sūnui pradėjus lankyti mokyklą Amerikoje bet kokia nostalgija praeitam gyvenimo etapui išgaravo, - kokie gi tėvai savo atžaloms linkėtų tuometinės Lietuvos švietimo sistemos“, - prisimena menininkas.
Jo nuomone, nors šiandien realybė jau kita, yra daug daugiau prieinamos informacijos, lengviau įsivaizduoti, ko tikėtis vykstant į svečias šalis, tačiau ir ateities imigrantų kartos pasakos panašias istorijas. Menininkas sako, jog dieną, kuomet paliko Lietuvą, atsimenantis tik nuo patikros Maskvos Šeremetjevo oro uoste, po kurios Duty Free parduotuvėje nusipirko cigarečių pakelį ir jau pakilus lėktuvui užsirūkė – „kaip gera buvo!”
„Kartais naujai atvykę dailininkai manęs klausia, nuo ko pradėti, kaip įsitvirtinti Niujorke. Jiems tikrai nėra paprasčiau, nei man buvo 90-aisiais. Neturiu jokio sėkmės recepto ir manau, jog kaip tada, taip ir dabar, tai yra beveik neįmanoma. Geriausią patarimą, kuriuo galiu pasidalinti ir kuris tiks dar daugeliui kartų į priekį, vos atvykęs gavau iš gerb. Kašubų: „Menininkas turi išlikti nepriklausomas: ir tada, kai jam sekasi gerai, ir kai nesiseka. Tam, kad galėtų kurti tik tai kas jam pačiam įdomu ir svarbu, - nepriklausomai nuo jokių aplinkybių.“
Kalbant apie aplinkybes, įdomu, kaip, paties kūrėjo nuomone, atrodytų jo kūryba, jei jis niekuomet nebūtų palikęs gimtosios šalies? „Atrodytų, kaip ta špyga „Onegino“ plakate! (juokiasi). Nenoriu gyvenimo uždaroje, vienalytėje žmonių bendruomenėje, - vis tiek būčiau išvykęs į Niujorką“, - savo pasirinkimu neabejoja R. Bartkus.
Jis iki šiol grįžta į Lietuvą ne tik autorinėms parodoms ir darbams eksponuoti, bet ir su tarptautiniais projektais, kaip „MaLonNY“, kurie jo gimtąją šalį pajungia į didžiųjų meno megapolių - Londono ir Niujorko – akiratį. Ir visgi, tenka pripažinti, jog Lietuva dar nepasivijo, o ir vargu ar kada galės tapti panašiu traukos centru.
„Tokios konkurencijos, kokia ji egzistuoja Niujorke, Lietuvoje nėra ir niekada nebus, su visomis iš to kylančiomis blogomis ir geromis žiniomis Lietuvos menininkams. Čia nėra kryptingos kultūrinės politikos, svarių meno mokyklų, o profesūros lygis – labai žemas. Nėra meno rinkos, galerijos mėgėjiškos, valstybinės kultūrinės institucijos merdi, - ar dėl lėšų stokos, ar dėl korupcijos... bet visi kartu susikibę rankomis kovoja už status quo, kad kas tik neatimtų ir to menko kažko, kas yra.“, - niūrų šalies portretą mato R. Bartkus.
Ir visiškai priešingą tapo gimtąjį Vilniaus peizažą: „Labai gražu sėdėti restoranėlio, esančio Aušros vartų gatvėje, kiek aukščiau nei Filharmonija, lauko terasoje ir žiūrėti gatve žemyn, Rotušės link, - čia atsiveria labai gražus vaizdas, ypač virš vakarėjančios saulės apšviestų senamiesčio stogų lėtai ritasi reti debesys.“
Tačiau nederėtų šio paveikslo maišyti su idealiu R. Bartkaus vakaru, mat menininkas sakosi nesantis rutinos žmogus ir bet kuris vakaras gali tapti tobulu. Ar reiktų iki išnaktų dirbti, ar sėdėti bare su draugais, įsitaisyti lovoje su knyga, o gal su žmona Ina – Jamaikos sutemose, atslūgus karščiui, orui prisirpus tropinių gėlių ir vandenyno aromato...
Po tokių iškalbingų vaizdų aprašymų darosi įdomu, kokias knygas mėgsta vizualiųjų menų kūrėjas: „Gyvenimas ilgas, patirtys keičia supratimą, skonius, vertybes. Yra knygos, kurias skaičiau labai seniai ir jos padarė labai gilų įspūdį. Nežinau, kaip jos skaitytųsi šiandien. Štai mano sūnus Kristijonas yra skaitymo maniakas, - jo biblioteka didėja kažkokiomis geometrinėmis progresijomis, o jau perskaitytas knygas, dėl vietos stokos, jis veža į mūsų namus saugojimui. Taip man nereikia toli ieškoti įdomių knygų. Jo palikime radau ir dabar skaitau Douglas R. Hofstadter „Gödel, Escher, Bach“, - tai tikrai labai originalus kūrinys!“
O kaipgi tuomet su opera, kuriai plakatus sukurti, atrodytų, buvo taip lengva?
„Klasikine opera galiu mėgautis tik užsimerkęs ir kuomet dainuojama man nesuprantama kalba, nes dauguma libretų – nepakenčiamai šabloniški. Tokios detalės man kliudo mėgautis muzika ir jos atlikimu. Tik Roberto Wilsono abstraktūs minimalistiniai pastatymai manęs netrikdė operoje. Tad labai vertinu Dalios pastangas spektaklį padaryti labiau realistiškai tikslų ir aktualų ir todėl man buvo įdomu prisidėti prie jos pastangų.“
O kaipgi lito istorija? Ar kažkada sukurtas 50 litų banknotas negalėtų pasikartoti, galbūt menininkui kiltų noras sukurti 50 eurų kupiūrą? Kaip ji atrodytų?
„Negalvoju apie tai! Bet čia būtų galima grįžti prie profesionalumo ir dilentantizmo temų: pastebėčiau, kad visi, kas buvo pakviesti kurti litų banknotus buvo absoliutūs diletantai, nežinantys, nuo ko pradėti. Kurti tokį dizainą gali tekti tik kartą gyvenime ir tai retais atvejais. Taigi, neegzistuoja profesionalūs banknotų dailininkai. Tikslingiausia šį darbą būtų palikti dizaineriams, kurie galėtų „stumdyti“ reikiamus elementus profesionaliau“, - mano kūrėjas.
Šie metai R. Bartkui buvo dosnūs didelių instaliacijų projektais. Jau netrukus jis atidarys „Sodus“ Filadelfijos Kimmel meno centre: „Tai – projektas, realizuotas kartu su Mo muziejumi ir URM‘u. Lapkritį jis keliaus į Čikagos Harold Washington Library centrą, gruodį vyks atidarymas Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje, o kitų metų pradžioje – Los Andžele. Todėl po visų kelionių bus labai gera sėdėti užsidarius namuose prie naujų piešinių ir tapybos darbų...“
Prakalbus apie namus, kokia Niujorko vieta jums gražiausia?
„Niujorkas gražiausiais iš atstumo. Sakyčiau: Manhatanas, nuo BQE greitkelio, leidžiantis saulei... Kai jau matyti uždegtos biurų šviesos. Magiška!“
