- Pamenu, ankstesniuose interviu pasakojai gyvenanti tik iš rašymo – kaip nutiko, kad tapai dar ir knygininke?
- Kaip tik pavasarį buvau pabaigusi magistro studijas ir be visokių papildomų darbelių šią vasarą norėjau pagaliau parašyti jau ne vienerius metus rašomą ir niekaip nepabaigiamą romaną. Tačiau vieną vakarą pamačiau, kad knygynas „eureka!” ieško naujo savo komandos nario. Kadangi puikiąją knygyno savininkę Euriką pažinojau iš įvairiausių literatūrinių renginių ir vakarėlių – pamaniau, kad būtų baisi nuodėmė praleisti tokią progą.
Taigi darbas knygyne nukrito tarsi iš dangaus – sutarėme, kad pirmąsias savaites prisijaukinsiu knygų lentynas, o tuomet nuspręsime – lieku, ar ne. „Visi dažniausiai romantizuoja darbą knygyne – o juk didžioji jo dalis visai neromantiška“, – aiškino Eurika įduodama knygų dėžę kurjeriui. Tačiau tos romantikos man ten iš tiesų esama nemažai, net ir tuomet, kai tenka sėdėti prie kompiuterio ir pumpuoti naujų knygų sąrašus įvairioms bibliotekoms, nes pro duris ima ir įžengia koks nors netikėtumas.
- Pavyzdžiui?
- Tarkime nuo šalčio sustirusi į ragą indų šeimynėlė. Užėjo spalio pabaigoje vienais marškiniais – sakė nesitikėję, kad Lietuvoje bus taip šalta. Į knygyną išgerti kavos ir paplepėti dažnai užsuka ir draugai. Taip pat pasitaiko visokių juokingų kuriozų. Tarkim, per karščius buvo užėjusi vyresnio amžiaus moteris ir tiesiu taikiniu kreipusis į Euriką užklausė, ar ponia nežinanti, kaip jos anūkei išsigydyti spuogus. „O tai čia ne grožio salonas?“, – nustebo išgirdusi neigiamą atsakymą. „Bet gi parašyta iškaboje – grožio salonas!”, – pyktelėjo. Nuėjome žiūrėti – gal kokie vandalai pripaišė ant lentos, žiūrime, ogi parašyta „grožinė literatūra“.
Kartais šiek tiek piktina, kai žmonės įžengia į knygyną ir nustebę klausia, ar čia tikrai prekiaujama vien tik knygomis. Aišku, nieko keisto, kai didžioji dalis Lietuvos knygynų dabar virtę kavinėmis ir mokyklinių prekių parduotuvėmis – knygos ten labiau foninis dalykas.
Būtent dėl to darbas čia ir žavus, kad visomis jėgomis stengiamės atsilaikyti prieš visą šią „skaitymo kultūrėlę“ ir tarnauti rimtam skaitytojui. Kaip matai, pradėjau kalbėti daugiskaita, nes iš tiesų jau jaučiuosi knygyno dalimi.
- Tačiau jūs užsiimate ir visokių kultūrinių renginių organizavimu?
- Konkrečiai mes – aš ir Benas (kuris taip pat prisijungė prie knygyno komandos ir tik pradėjęs dirbti pusę nakties praleido knygyne, nes nebenorėjo eiti namo) kol kas dar jokio kultūrinio vyksmo nesuorganizavome.
Šiuo metu tenka galvoti įvairias idėjas, kaip apskritai išsilaikyti, nes konkuruoti su didžiaisiais knygynų tinklais tikrai nelengva – tad kitiems renginiams paprasčiausiai nelieka laiko.
Tačiau prieš tai „eureka!” knygynas rengė Lietuvos rašytojų skaitymo vakarus Berlyne ir Sankt Peterburge, organizavo du Vilniaus knygų festivalius, taip pat vis sugalvodavo įvairių akcijų ir performansų – apie kuriuos dabar liudija tik nuotraukos ir dalyvavusiųjų prisiminimai.
- Kaip supratau dabar knygynui ne patys geriausi lakai? Kiek metų jis jau veikia?
- Knygyną Eurika įkūrė prieš vienuolika metų. Taigi „eureka!” jau turi savo nuolatinių gerbėjų ratą, be to, yra labai patogioje vietoje – priešais Vilniaus universitetą, netoli prezidentūros ir „Kempinski“ viešbučio. Tačiau vien iš užsukančių pirkėjų išsilaikyti būtų sunku – pagrindinis „eureka!” pelnas yra iš užsienio leidyklose leidžiamų knygų, tiekiamų viešosioms ir universitetų bibliotekoms, tačiau ir joms dabar ne patys geriausi laikai.
Taigi, viena vertus, knygynas klesti, nes jame gera būti ir bendrauti, kita vertus – lentynose dūla tiek daug nuostabių knygų, kurias žmonės tiesiog pralenkia. Paralelę galima būtų brėžti ir su visa Lietuvos kultūra – zona, kurioje gyvena tik maža dalis Lietuvos žmonių. Visa tai nebūtų taip skaudu, jeigu šalis būtų tiesiog keliais milijonais didesnė.
- Ar nejaučiate konkurencijos su kitais mažaisiais Vilniaus knygynais?
- Ne, labiau tiktų – jaučiame draugiškumą. Esame gana skirtingi. Tarkime nuėję į„Mint Vinetu“ žmonės gali įsigyti skaitytų knygų, taip pat išgerti kavos su pyragu ir sudalyvauti nuolat vis vykstančiuose literatūriniuose renginiuose. „Rūdninkų“ knygyne – nusipirkti ir knygų, ir plokštelių, ir sudalyvauti koncertuose. Įdomus reiškinys – „Juodas šuo“ – gyvenamajame bute įsikūręs vieno žmogaus knygynas. Arba naujai atsidariusiame knygyne „Friendo“, kuriame skaitytojai gali išsinuomoti knygą už kelis eurus.
Labai norėtųsi palinkėti šiems knygynams artėjančio mėnesio proga sulaukti knygų mylėtojų, kurie dažniausiai aptingsta ir užsisako knygas internetu arba viską sykiu nusiperka iš didžiųjų prekybos centrų.
Būtų smagu, jei skaitytojai iš solidarumo pirktų knygas senamiesčio knygynuose, žinodami, kad prisideda prie to, kad Vilnius vis dar turėtų mažus ir jaukius knygynus, prekiaujančius „keistesnėmis“ knygomis.
- Na, ir pabaigai – kaip manai, ar ateityje knygynai išliks? O gal viskas persikels į internetą, kur žmonės pirks skaitmenines knygas?
- Manau, kad popierių knygų mėgėjai ir popierinės knygos artimiausius penkiasdešimt metų dar tikrai išliks ir jas taip pat bus galima nusipirkti internetu. O knygynuose bus galima įsigyti ne tik knygas, bet ir įvairias prekes ir paslaugas – pavyzdžiui, darytis pedikiūrą ir vartyti madingai išleistą Bulgakovo romaną, per kurios puslapius brūkštelėjus pirštu atsirastų storo katino, apdainuojančio naujausias leidyklos knygas, holograma.
