aA
1953 m. balandį, likus mažiau kaip metams iki mirties, Frida Kahlo gimtajame Meksike surengė pirmą didelę savo darbų parodą; jai buvo keturiasdešimt septyneri. Fridos sveikata jau buvusi tokia prasta, kad niekas nebetikėjo ją atvyksiant. Tačiau aštuntą valandą vakaro, Meksiko šiuolaikinio meno galerijai atvėrus lankytojams duris, privažiavo greitosios pagalbos automobilis. Vilkinti meksikietiškais drabužiais – juos labiausiai mėgo – menininkė įnešta neštuvais vidun ir paguldyta į savo lovą su baldakimu, kuri tą popietę pastatyta galerijoje. Lova papuošta Fridos vyro, garsiojo sienų tapybos meistro Diego Riveros, bei jos politinių didvyrių Malenkovo ir Stalino nuotraukomis. Prie baldakimo pritvirtinti tabalavo griaučiai iš papjė mašė, o veidrodyje, vidinėje baldakimo pusėje, atsispindėjo išvargęs, bet linksmas Fridos veidas. Du šimtai draugų ir gerbėjų vienas po kito ėjo pasveikinti Fridos Kahlo, paskui, apstoję lovą ratu, drauge su ja iki išnaktų dainavo meksikietiškas dainas.
Frida Kahlo Madam Tiuso muziejuje
© Vida Press

Šis epizodas iliustruoja ir vainikuoja nepaprastos asmenybės gyvenimą. Daugeliui jis liudija neeilines Kahlo, moters ir menininkės, savybes: narsą ir nesenkančią „alegria“ kenčiant fizines kančias, atkaklų norą stebinti ir būti išskirtinei, neįprastą pomėgį stulbinti, kuriuo prisidengdavo kaip kauke, išsaugodama privatumą ir orumą. Bet pirmiausia ši paroda atskleidžia pagrindinį Fridos Kahlo dėmesio objektą – ją pačią. Dauguma iš bemaž dviejų šimtų paveikslų, jos nutapytų per trumpą gyvenimą, yra autoportretai.

Kūrybinį kelią Frida pradėjo įspūdingai. Ji buvo kone gražuolė, o keletas trūkumų tik didino jos žavesį. Antakiai kaktoje suaugę į vientisą liniją, o virš jausmingų lūpų nežymiai juodavo ūseliai. Tamsios migdoliškos akys vos įkypos. Gerai pažinojusieji Fridą sako, kad jos atspindėjo intelektą ir humorą; akys išduodavo jos nusiteikimą – pavergti, pakerėti arba nepasitikėti, sumenkinti. Jos žvilgsnis skvarbus ir tiesus – Fridos svečiai jausdavosi lyg veriami kiaurai, stebimi laukinės katės.

Fridos juokas – tai „carcajadas“: gilus ir užkrečiamas, jis pratrūkdavo iš džiaugsmo arba nuskambėdavo kaip patvirtinimas, kad neįmanoma išvengti beprasmiškų skausmo kančių. Jos balsas – bronca, kimokas. Žodžiai liedavosi veržliai, greitai, kategoriškai, juos pabrėždavo skubrūs, grakštūs mostai, gilus juokas, o kai kada – jausmingas šūksnis. Kalbėdama angliškai, o šia kalba Frida kalbėjo ir rašė laisvai, dažnai vartodavo žargoną. Skaitant Fridos laiškus, stebina daugybė „kietų žodelių“ („toughisms“) – taip šį jos kalbėsenos ypatumą apibūdino vienas draugų – tarsi ji būtų mokiusis anglų kalbos pas Damoną Runyoną. Kalbėdama ispaniškai, mėgo vartoti nešvankybes, kaip antai „pendejo“ (gražiai išvertus tai reikštų „idiotas“) ar „hijo de su chingada madre“ („kalės vaikas“). Frida mėgaudavosi padarytu įspūdžiu; jį dar stiprino tai, kad tuos stiprius žodelius vartojo labai moteriška būtybė, oriai kaip karalienė iškėlusi galvą ilgu kaklu.

Frida mėgo vilkėti ryškiai – pirmenybę teikė ne prabangiai to meto aprangai, bet ilgiems tautiniams meksikiečių drabužiams. Kur tik pasirodydavo, sukeldavo sensaciją. Vienas niujorkietis prisimena, kaip gatvėse paskui ją sekiodavo vaikai. „Iš kur čia cirkas?“ – šūkaliodavo jie, bet Frida Kahlo nekreipdavo dėmesio.

Rašytoja H. Herrera: Fridos biografija turi keistos jėgos ir galios
© Organizatorių nuotr.

1929 metais ji tapo trečiąja Diego Riveros žmona. Kokia jie buvo pora! Mažutė ir nuožmi Kahlo, it Gabrielio Garc.os Marquezo romano veikėja, ir stambus, ekstravagantiškas Rivera, tikras Rabelais personažas. Regis, jie pažinojo visus. Su jais, nors ir trumpai, bendravo Trockis, Henry Fordas ir Nelsonas Rockefelleris, Dolores del Rio ir Paulette Goddard. Riverų namai Meksike buvo įvairių šalių inteligentų Meka – nuo Pablo Nerudos iki Andre Bretono bei Sergejaus Eizenšteino. Viešėdama Paryžiuje, Frida apsistojo pas Marcelį Duchampą, Isamu Noguchi buvo jos meilužis, o Miro, Kandinskis bei Tanguy – gerbėjai. Niujorke ji susipažino su Stieglitzu ir Georgia O’Keeffe, o viešėdama San Franciske pozavo fotografams Edwardui Westonui ir Imogen Cunningham.

Dėl liguisto Riveros potraukio į viešumą jų santuoka tapo visuomenės nuosavybe. Spauda godžiai ir smulkiai aprašinėjo kiekvieną šios poros nuotykį, jų meilę, barnius ir išsiskyrimus. Jie vadinti tik vardais. Visi žinojo, kas yra Frida ir Diego – jis buvo geriausias pasaulyje menininkas, ji (kartais maištaujanti) − jo šventyklos žynė. Guvi, protinga ir daili Frida traukė ir vyrus (turėjo ne vieną meilužį), ir moteris – esama įrodymų, kad ji turėjusi ir homoseksualių ryšių. Rivera, regis, neprieštaravo dėl pastarųjų, bet labai piktindavosi pirmais. „Nenoriu su niekuo dalytis savo dantų šepetėliu“, – sakydavo jis ir kartą pagrasino vienam tokiam įsibrovėliui jį nušausiąs.

Kalbant su menininkę pažinojusiais žmonėmis stebina tai, kaip labai jie mylėjo Fridą. Taip, ji buvusi sarkastiška, be to, impulsyvi. Tačiau, pasakodamas apie ją, dažnas nubraukia ašarą. Amžininkų prisiminimuose Fridos gyvenimas panėši į trumpą F. Scotto Fitzgeraldo apsakymą – linksmą ir žaismingą, bet su tragiška pabaiga. Tačiau tikrovė daug niūresnė. Fridai buvo aštuoniolika, kai į autobusą, kuriuo ji važiavo iš mokyklos namo, rėžėsi tramvajus; tai įvyko 1925 m. rugsėjo 17 d. Meksike. Ją pervėrė – tikrąja žodžio prasme – atitrūkęs metalinis strypas; lūžo stuburas ir pėda, sutrupintas dubuo. Nuo tos dienos iki pat mirties – dvidešimt devynerius metus – Frida kentė skausmą ir gyveno kamuojama ligų. „Esu operacijų rekordininkė“, – sakė ji. Moteris troško kūdikio, bet vis negalėjo susilaukti – dėl sutrupinto dubens Frida patirdavo persileidimus, jai atlikti mažiausiai trys abortai; kankinosi nuolat apgaudinėjama ir kartais paliekama vyro, kurį mylėjo. Frida puikuodavosi savo alegr.a kaip povas išskleista uodega, tačiau džiugesys maskuodavo didelį liūdesį ir uždarumą, gal net liguistą dėmesį sau.

Hayden Herrera. Frida: Fridos Kahlo biografija
Hayden Herrera. Frida: Fridos Kahlo biografija
© Organizatorių nuotr.

„Tapau savo tikrovę, – sakė ji. – Žinau viena: tapau, nes man reikia tapyti. Ir visada tapau tai, kas ateina į galvą, visai nesvarstydama.“ O Fridai Kahlo ateidavo į galvą itin originalūs ir dramatiški dvidešimtojo amžiaus vaizdai, kurie nusėsdavo jos drobėse. Tapė save kraujuojančią, verkiančią, atvertą – nepaprastai atvirai versdama savo skausmą menu, sušvelnindama jį humoru ir fantazija. Tapytojos Fridos biografija – visada ypatinga, asmeniška, skvarbi – turi keistos jėgos ir galios, prikaustančios žiūrovo dėmesį taip stipriai, kad šis pasijunta nejaukiai.

Dauguma jos darbų nedideli – dažniausiai dvylikos ir penkiolikos colių (trisdešimties ir trisdešimt aštuonių centimetrų); jų dydį atitinka turinio intymumas. Mažyčiais sabalo plauko teptukais, kuriuos laikydavo nepriekaištingai švarius, ji rūpestingai ir subtiliai tepdavo spalvas, jungdama daiktus į aiškią kompoziciją, tikroviškai pasakodama fantazijas.

Fridos tapyba labai patiko siurrealistams, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jie priėmė ją į savo būrį. Jos darbais žavėjosi ir keli įžvalgūs kolekcininkai – Edwardas G. Robinsonas, Edgaras Kaufmannas jaunesnysis, A. Congeris Goodyearis, Jacques’as Gelmanas, – tačiau didžiuma jų nyko nepelnytai pamiršti, kol neseniai vėl prisiminti.

1977 m. rudenį Meksikos vyriausybė įpareigojo didžiausias ir prestižiškiausias Dailės rūmų galerijas surengti Fridos Kahlo darbų retrospektyvią parodą. Tapytoja buvo paminėta ne visai įprastai, mat šia paroda veikiau pagerbta egzotiška asmenybė ir menininkės gyvenimas, bet ne jos menas. Didžiulėse aukštose menėse kabojo milžiniškos fotografijos, kuriose užfiksuoti Fridos gyvenimo įvykiai, tad juvelyriški Fridos paveikslai tokiame fone atrodė kaip mažos dėmelės.

Tačiau triumfavo menas – pačios Fridos sukurta legenda. Palyginti su fotografijomis ir parodos erdve, jos paveikslai buvo mažyčiai, todėl žiūrovai turėjo juos apžiūrinėti iš labai arti. Priėjus prie pat paveikslo, justi keista jo trauka. Rodos, kiekvienas skirtingo, skausmo kupino, Fridos gyvenimo etapo darbas – tai tramdoma rauda, grynas jausmas, toks intensyvus, kad, regis, tuoj sprogs. Ant didžiulių stovų salėje kabantys fotografijų lakštai šalia Fridos darbų atrodė netikri ir fragmentiški, kaip kortų namelis.

1978 m. lapkričio 2 d., Vėlinių dieną, vieną didžiausių švenčių Meksikoje, „Galeria de la Raza“ surengė parodą „Fridai Kahlo atminti“ San Francisko Mišeno (Mission) rajone. Čia eksponuoti įvairia technika sukurti darbai: maždaug penkiasdešimt autorių, daugiausia chicano (meksikiečių kilmės amerikiečiai), paprašyta atsiųsti tapybos darbų, sukurtų „Fridos Kahlo simbolizmo dvasia“. Prie galinės galerijos sienos stovėjo tradicinė „ofrenda“ – altorius mirusiesiems, nukrautas žvakėmis, cukrinėmis kaukolėmis, šiaudiniais kryžiais, žmogaus kaulų formos „mirusiųjų duona“; čia stovėjo ir karstas su cukriniais paukščiais bei žaislinė lovelė, kurioje gulėjo miniatiūrinė Frida. Ant kitų sienų kabojo menininkų darbai. Daugelis gretino savo ir Fridos portretus, tarsi norėdami su ja susitapatinti. Frida vaizduota kaip politinė veikėja ir revoliucionierė, kenčianti moteris, pažeminta žmona, bevaikė moteris ir „Meksikos Ofelija“. Daugelis įsivaizdavo ją persekiojamą mirties, bet nepalūžusią. Viena menininkė išreiškė pagarbą Fridai: „Chicano moterims Frida yra kultūros sąvokos įkūnijimas. Ji mus įkvėpė. Jos darbuose nėra savigailos, tik stiprybė.“

Nuo tada Fridos Kahlo gerbėjų gretos ėmė augti: jos darbų retrospektyva 1978–1979 m. aplankė šešis Jungtinių Valstijų muziejus, o 1982 m. meno galerija „Whitechapel“ Londone surengė parodą „Frida Kahlo ir Tina Modotti“, kuri vėliau eksponuota Vokietijoje ir Niujorke. Ypač moterims svarbi nepaprastai asmeniška ir moteriška Kahlo tapybos prigimtis bei meninė nepriklausomybė. Mene Frida nesivaržė su Rivera, bet ir nenusileido jam, tačiau, kai kurių rimtų kritikų nuomone, Frida buvusi geresnė tapytoja negu jis. Iš tikrųjų ir Diego dažnai sakydavo tą patį, mojuodamas Picasso laišku, kuriame jo parašyta apie Fridą: „Nei Derainas, nei aš, nei tu – niekas nesugeba taip nutapyti galvos, kaip Frida Kahlo.“

Fridai būtų patikę tokie įvairūs atsiminimai apie ją. Tiesą sakant, ji – viena legendos apie savo asmenybę kūrėjų, o kadangi buvo tokia įvairialypė, sudėtingos savimonės moteris, jos mitas kupinas netikėtų posūkių, dviprasmybių ir prieštaravimų. Todėl vengiama atskleisti tokius Fridos gyvenimo faktus, kurie kenktų jos susikurtam įvaizdžiui. Tačiau tiesa neišsklaido mito. Net nuodugniai ištyrinėta, Fridos Kahlo istorija išlieka lygiai tokia nepaprasta kaip ir jos legenda.

Hayden Herrera. Frida: Fridos Kahlo biografija. Iš anglų k. vertė Goda Sodeikaitė. K. Kitos knygos, 2014.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Menas viešosiose erdvėse tampa konfliktų priežastimi: koks jo vaidmuo visuomenėje? Iš MO muziejaus atidarymo (15)

Menas, rodomas viešosiose erdvėse, pasiekia platesnę auditoriją nei rodomas muziejuje, bet jis...

Aurimo Švedo pokalbis su Algimantu Puipa. Apie pamišusius personažus ir stiliaus ribas

Kultūros istoriko Aurimo Švedo pokalbių su kino režisieriumi Algimantu Puipa fragmentai. Pokalbiai...

Sostinėje – karališkas britų smuikininkės Lizzie Ball koncertas su „Mikroorkéstra“ (1)

Didžiosios Britanijos žvaigždė Lizzie Ball, kuri yra ne tik profesionali smuikininkė, bet ir...

Vilniuje oficialiai atidarytas MO muziejus: sostinėje prasidėjo tikras MOratonas (17)

Ketvirtadienį Vilniuje atidarytas ilgai lauktas MO muziejus . Į naujai duris atsivėrusią erdvę...

Berlyne 8-ąjį kartą vyks lietuviškų filmų festivalis

Vienintelis lietuviškų filmų festivalis užsienyje „Litauisches Kino Goes Berlin“ grįžta į...

Top naujienos

Prezidentiniuose reitinguose – neįtikėtini pokyčiai: atsiskleidė Šimonytės fenomenas (551)

Gyventojams vardinant pretendentus į prezidentus, populiariausiųjų trejetukas keičiasi – į...

Istorikas iš Vokietijos Lietuvą pažino nusprendęs čia išlaikyti vairavimo teises (151)

Kai priėjęs pasisveikinti Felixas Ackermannas raiškiai ištaria „laba diena“, pasitikslinu...

Partijų reitingai: „valstiečiams“ – tikrai prasti signalai (72)

Opoziciniai konservatoriai reitingų lentelėje kyla į viršų, savo nuolatinius konkurentus...

Naktinis reidas Vilniuje: po „CityBee“ gaudynių paaiškėjo kuriozinė situacija (32)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį reidą Vilniuje surengę pareigūnai pričiupo ir nelegaliai...

Mero posto siekiantis Uspaskichas prašo teismo panaikinti jo teistumą (1)

Į Vilniaus merus kandidatuojantis Darbo partijos pirmininkas europarlamentaras Viktoras Uspaskichas...

Iki galo dar neveikiančiu keltu „Regina Seaways“ plukdė į Švediją: nepatogumus kompensavo kotletu (67)

Spalio pradžioje iš Kylio į Klaipėdą plaukusiame kelte „ Regina Seaways “ dėl gedimo...

Nematoma kraupi realybė: Dovilės Didžiūnaitytės organizme rasto „oksiko“ Lietuvoje įsigyti galima paprasčiau nei manote (149)

Tragiškai žuvusios Dovilės Didžiūnaitytės istorija iki šiol yra didelė mįslė. Praėjusių...

NBA lygoje – vampyriškas Sabonio dėjimas su lietuvišku krauju per du varžovus ir solidus dvigubas dublis (9)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Milvokyje vykusiose NBA rungtynėse vietos „Bucks“ (2/0)...

Ką turite daryti, kad savaitgalį nereikėtų daug laiko skirti namų tvarkymui (1)

Mes visi tai patyrėme. Po ilgos darbo savaitės ir mini-maratono valant namus savaitgalį apsidairote...

Neįtikėtini faktai apie dvynių laukimą: kodėl jų gimsta vis daugiau (2)

Kūdikio laukimas jau yra stebuklas. Jei laukiatės dvynukų – dviguba laimė. Tinklalapis...