Čikagoje leidžiamo savaitraščio "Amerikos lietuvis" teigimu, į O. Koršunovo teatro spektaklius publika susirinkusi įvairi ir iš visur, o scenos vyksmas žiūrovų nepaleidęs nė sekundei, net ir mirtinai pavargusių po ilgos kelionės Čikagos lietuvių.
Dar spektakliui neprasidėjus, amerikiečių žiūrovų akį patraukė siurrealistinė scenografija, kurią sukūrusi scenografė Jūratė Paulėkaitė. Viena šalia kitos stovi dvi beveik identiškos, tamsios metalo spalvos picerijos - dviejų namų sienos su masyviais stalais priešais jas. Spektaklio metu jos transformuojasi į kovos, meilės, galiausiai mirties ir kapinių vietas. Čia gyvena dvi konkuruojančios italų picerijų savininkų šeimos. Abiejose - po ambicingą tėvą, miesčionišką žmonelę, karštakošį pusbrolį bei kitą - bailesnį, sutvertą patarnauti smarkesniems.
Vienoje šeimoje - keturiolikmetė Džiuljeta (Rasa Samuolytė), kitoje, be abejo, - aistringasis Romeo (Gytis Ivanauskas). Džiuljetos artimiausias žmogus - jos auklė (Eglė Mikulionytė), Romeo globėjas - kunigas (Remigijus Vilkaitis). Istorija sena, tačiau pateikta naujai, komentuoja vilniečių pasirodymą Amerikos lietuvių spauda.
"O. Koršunovas pasirinko pjesės veikėjų charakterius vertinti ironiškai, kartais net su sarkazmu. Nors ir atpažįstame daugelyje personažų sutiktus realius žmones, tačiau spektaklyje jie pateikti kaip tipažai. Užteko mums pereiti Niujorke esantį italų rajoną, nusėtą konkuruojančiais restoranais, kad galėtume atpažinti spektaklyje tas pačias italų būdo savybes. Nors rėksminga konkurencija atrodo kaip savotiškas jų tarpusavio žaidimas, bet tuo pačiu niekada nežinai, kada jų temperamento dėka tai gali pereiti į rimtą konfliktą", - dalijamasi įspūdžiais "Amerikos lietuvyje", pažymint, kad stipriausia spektaklio pusė yra jo vizualus pateikimas.
"Žiūrėdamas O. Koršunovo "Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džiuljetos istoriją" supranti, kam reikalingas menas. Aiškiai jauti jėgą sunkiai protu suvokiamo aristoteliško katarsio. Išeini apvalytas ir pilnas jėgų. Būtų šaunu pamatyti daugiau tokių spektaklių, surasti būdų bei lėšų, kaip pasikviesti dažniau tokio lygio teatrą. Neabejotinai tokie pastatymai pritrauktų ne tik lietuvių publiką, bet ir išgarsintų Lietuvos teatrą Amerikos scenoje", - viltingai rašoma išeivijos leidinyje.