Panevėžyje dažnai matytas kaip menotyrininkas, praėjusią savaitę R.Venckus pristatė gana drąsią vyrų aktų parodą.
R.Venckaus kūrinių atėjusiems pažiūrėti panevėžiečiams buvo smalsu, kas tokie modeliai, koks jų ryšys su menininku.
Šiaulietis neslėpė, kad dauguma pozavusių vyrų – jo pažįstami (vienas jų atvyko į parodą ir pasisakė buvęs Remigijaus modeliu). Tačiau iš tikrųjų modelių asmenybės visiškai nesvarbu, fotografijose nesiekta atskleisti konkretaus žmogaus charakterį. Svarbus pats kūnas, todėl klausimai apie modelius – nereikšmingi.
Pasirinkdamas žiūros tašku kūną, R.Venckus norėjo šiek tiek provokuoti ir priversti žiūrovus susimąstyti.
„Išėjo švelnūs romantiniai darbai“, – menininkas nemano tokiomis nuotraukomis šokiruojantis parodos lankytojus. Vienose fotografijose romantikos iš tiesų daug: jaunas gražus kūnas ir puokštė rožių... Kitose – daugiau buities, tačiau ji irgi gali būti traktuojama kaip kasdienybės romantika. Pagrindinė fotografija pavadinta „Renovacija“: buto remonto apsuptyje Remigijų užtikę draugai vėliau buvo užklupti jo paties.
Drabužius metę šalin, veidus uždengę atgal atmestais ilgais plaukais jaunuoliai įamžinti ant lovos, sėdintys susikibę rankomis.
Spalvingame remonto chaose sėdinčių dviejų vyrų rankų sąlytis iškart suvokiamas kaip lytinės orientacijos išraiška. Grąžto, vieno iš modelių laikomo tarp kojų, simbolika taip pat gali būti aiškinama įvairiai.
Tai – vienas iš daugelio specialiai užmestų kabliukų tiems, kurie fotografijose norėjo įžvelgti homoseksualizmą. Tačiau provokacijos ėmęsis R.Venckus klausia: ar tai, kad jie susikibę rankomis, pasako apie seksualinę orientaciją? Juk kūnų sąlytis toks įprastas, kasdienis reiškinys, ir prasmė nesikeičia, jei vyrai nuogi.
Menas lieka nuošalyje
Pusiau rimtai, pusiau juokais R.Venckus prasitarė nuotraukoms demonstruoti Panevėžį pasirinkęs dėl stereotipinio nepakantaus miesto įvaizdžio.
Sako nustebęs, kad Fotografijos galerijos vitrina vis dar sveika, nors joje jau kurį laiką kabėjo parodą pristatantis alyvų spalvos plakatas su vyriškais užpakaliukais.
Bet nepakantumas gali pasireikšti ne vien brutaliausia forma, kai akmenimis išbarškinami langai ar smurto turi bijotis pats kūrėjas. Netoleranciją išduoda kalba, kritika, požiūris į patį autorių. Remigijus galbūt vienas pirmųjų Lietuvoje pristato tokio turinio kūrinius. Bet pionieriaus vardas jam ne toks svarbus: menotyrininkas žino, kad pirmumo sąvoka labai reliatyvi.
Jei Lietuvoje esi pirmas, nereiškia, kad kas nors to paties anksčiau nebuvo nepadaręs vienoje ar kitoje Europos valstybėje ar, pavyzdžiui, Venesueloje. Bet akivaizdu, kad toks meno turinys judina sustabarėjusias visuomenės pažiūras.
Dar ne vienoje panašioje parodoje Lietuvoje žiūrovų bus keiksnojami gėjai, menininką palaikantieji girs jį už drąsą, nes tai vis dar bus šoko terapija. O R.Venckaus pasirinktas rakursas, meninė raiška, simbolika lieka antrame plane ir aptarinėjama tik kolegų fotografų.
Kūno baimė gyva
R.Venckus prisipažino, kad žmonių reakcija jam įdomi. „Galbūt Bažnyčia mane ištrems“, – šypsodamasis sakė parodos autorius. Menininkas neneigia tikėjimo, bet jam nepriimtina, kad krikščionybė aiškiai nurodo esantį tik vieną Dievą. Tačiau juk ir musulmonai, ir kiti tikintieji turi savus, ir visus juos reikia gerbti. Kaip reikia gerbti ir kitokius, nei esame įpratę, žmones.
Pasak R.Venckaus, kūnas mūsų visuomenėje vis dar traktuojamas kaip gėdos šaltinis, nuodėmių indas. Tačiau tie, kurie labiausiai smerkia ir kritikuoja tokias kūniškumo apraiškas, taip išduoda savo pačių pernelyg giliai nustumtus ir neįsisąmonintus troškimus.
Meninkas parodos kūriniais tarsi klausia, ar siekis neigti savo lytiškumą nėra labiau iškrypęs už homoseksualizmą.
„Nukūnintas“ socialistinis laikotarpis padarė savo. Krikščionybė kūną taip pat traktuoja kaip nuodėmingą. Pagonybės laikais žmogus su savo kūnu nebuvo taip supriešintas“, – dažnai deklaruojamu pažiūrų liberalumu abejojo R.Venckus.
Užtat nuotraukoms pozavę vyriškiai – tikrai šiuolaikiškų pažiūrų. Pozuotojų atrasti nebuvo labai sunku – Remigijaus pasirinkta koncepcija juos sudomino, ne paslaptis buvo ir tai, kad nuotraukos skirtos viešinti.
Vis dėlto autorius užsimena, kad po fotografijų demonstravimo ne visi modeliai buvo patenkinti.
Kūryba – svarbiausia
Šiaulių universiteto ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas nepakantumą sako pastebintis net ir tarp studentų. Ekstravagantiška geltonai dažytų plaukų šukuosena ne visiems priimtina, kaip ir dėstytojo požiūris į meną. Iš pradžių į pedagoginį darbą kibęs su įkarščiu, dabar jis nusivylė. Mat tokių, kuriuos išties domintų jo dėstomi dalykai, auditorijoje atsiranda vos vienas kitas.
Dėl to jam taip patinka festivaliai, kuriuose susirenka tikrų meno gerbėjų. Visi kiti nori paskaitose išgirsti tik tai, kaip kuo greičiau uždirbti pinigų.
Pati svarbiausia R.Venckui lieka kūryba. Šimtai padarytų darbų, galvoje – tūkstančiai idėjų, o viską aprėpti kartais darosi nebeįmanoma. Kai Remigijui ėmė šlyti sveikata, susirūpinusi šeima pasiūlė mesti visus projektus ir pasilikti vien darbą universitete.
„Jei nebekursiu, tai iškart užsakykit man vietą kapinėse“, – vis kartojo R.Venckus. Jo nestabdo kritika: „Juk nenustosi kurti dėl kritikos ar skandalų. Aš jau turiu savo stilių. Jei tai yra mano kalba, negaliu nekalbėti“, – prisipažino šiaulietis.
Tačiau jis vis dar nežino, ar priskirti save prie menininkų. Bet net jei Remigijus neturėtų grafiko specialybės ir nefotografuotų, jį vadinti menininku būtų galima dėl anotacijų, kurias rašo Panevėžyje tapybos ar fotografijos darbus eksponuojantiems autoriams.
Menotyrininko žodžiai, skirti išaiškinti kito autoriaus kūrinius, patys tampa menu.