Šių metų 12 mėnesio 12 dienos 12 valandą 12 minučių Vilniuje, neseniai atidaryto MO muziejaus susitikimų erdvėje, buvo pristatyta vieno žymiausių šalies fotografų R. Danisevičiaus mobiliografijos knyga „#likę“.

Kaip rašoma spaudos pranešime, pristatymo metu menotyrininkė Sandra Umbrasienė pabrėžė: „Virtuali realybė, socialiniai tinklalapiai veikia mūsų gyvenimą vis akivaizdžiau. To pasekmes sunku apčiuopti, tačiau menininkai visada yra jautresni pokyčiams bei gabesni įvardyti ir pabrėžti tuos aspektus, kurie fatališkiausi. Svarbus ir tas faktas, kad Ramūnas dirba spaudos fotografu ir nuolat sukasi mieste. Tai leidžia jam spręsti, į ką verta atkreipti dėmesį. Galbūt dėl to ir įdomu, nes visas miestas šiam menininkui yra sava ir puikiai pažįstama terpė. Tai vis vien yra subjektyvios patirtys, tačiau jos daugiaprasmės ir nebuitiškos. Tai nėra R. Danisevičiaus gyvenimo dienoraštis, veikiau Vilniaus miesto dienoraštis.“

Kasdienybės patirtys, miesto viešosios erdvės diskursas R. Danisevičiaus mobiliojo telefono fotografijose yra pagrindinis dalykas. Miestas čia kosmpolitiškas, besikeičiantis, aprėpiantis visus svarbiausius dėmenis: pilietiškumą, kultūrą ir šiuolaikinių vertybių sandūras su praeitimi.

„Instagramo mobiliografija nėra fotografijos-monumentai. Nekyla noras į jas žiūrėti ilgai ir meditatyviai. Tačiau R. Danisevičiaus nuotraukų srautas instagrame yra neįprastas. Naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis jis kalba XX a. žmogaus kalba. Jis tyrėjas ir satyrininkas, žvelgiantis į aplinką neatsainiu, reikšmes konstruojančiu žvilgsniu. Tačiau gilių koncepcijų jis nekuria, nes akivaizdu, kad autoriui užtenka būti toje prasmės kūrimo stadijoje, kur aiškiai galime įvardyti, kas ir kaip pavaizduota. Belieka klausimas: „ką tai reiškia?“ Dažniausiai tai autoriaus žaidimai dviprasmybėmis, iš kurių susidaro jo požiūris ir vertybės. Fotografijų estetika išlieka tokia kaip ir jo dokumentinėje fotografijoje – humanistinė, nostalgiška, ironiška. Tačiau instagrame jis sukuria nuolatinį srautą, nenutrūkstamai mąstydamas apie aplinką ir joje tarpstančias prasmes“, – pristatydama leidinį tęsė S. Umbrasienė.

Renginyje dalyvavusi bendrovės „Huawei“ atstovė Dasha Karpilovich teigė, kad nors išmanieji telefonai šiais laikais atveria daug galimybių ne tik profesionaliems fotografams, bet ir mėgėjams, vis dėlto svarbiausias išlieka žmogus, esantis už kadro.

„Sakoma, kad geriausias fotoaparatas yra tas, kurį visuomet turi su savimi. Šiais laikais daugumai tai – išmanusis telefonas. Galingi išmanieji ir pažangios technologijos keičia mūsų suvokimą apie fotografiją – pagauti gerą kadrą, net ir nepalankiausiomis sąlygomis, tampa lengviau. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad nors išmanieji sparčiai tobulėja, vis tiek svarbiausias išlieka žmogus, kuris tą kadrą pagauna. Ramūno nuotraukos ir yra puikus pavyzdys, kaip kūrybiškumui susijungus su technologijomis galima pasiekti įkvepiančių rezultatų“, – sako D. Karpilovich.

Kaip pažymi knygos sudarytojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, šie paviršutiniški ar laikini kadrai yra kupini autoriaus pastabumo, išlaisvinto niuansų pojūčio. Iš tiesų Ramūno vizuali kalba yra laisva, nesuvaržyta. Jis atviras aplinkai ir įvairiems įvykiams, tačiau kažkur vis dėlto mintis sustabdoma, kad nebūtų pasakyta per daug. Tai suformuoja įspūdį, koks yra autorius kitame kadro gale, – mąslus ir saikingas. Gal tik taip galima nuolat išlaikyti harmoniją kūryboje ir gyvenime – susiradus aukso vidurį?

„Ramūno mobilumas yra jo mobiliografijos esmė. Jis vienu metu būna įvairiausiose situacijose. Instagramo kvadrate jos suvaldomos tvirta kompozicija ir nukreipiamos aštria prasmės strėle. Žmonių, daiktų, miesto perspektyvų, dangaus atspindžių ir būsenų sukibimai viename kadre dažnai sukelia šypseną, jie graudūs ir juokingi vienu metu. Kaip pats gyvenimas.

Šioje knygoje vyksta nuolatinis vaizdų dialogas. Jie žvalgosi vieni į kitus, stebi, diskutuoja, šliejasi vienas prie kito. Tai primena gatvės praeivių pašnekesius, kai iš kelių kasdienių užuominų galima įminti gyvenimo paslaptis. Paviršutiniuose pokalbiuose telkiasi visa egzistencija, o momentiniuose, kasdieniškuose Ramūno instagramo kvadrato blykstelėjimuose nušvinta amžino gyvenimo ikonos“, – leidinio pristatyme rašo V. Kinčinaitis.

Kalbėdamas apie leidinio dizainą jo autorius Tadas Kazakevičius minėjo, jog darbo procese buvo aišku, kad albumo dizainas turi sukurti vizualią aplinką, kurioje instagramo kadrai jaustųsi „kaip namie“. Buvo sumanyta jau nuo viršelio idėjos pasitelkti šiai fotoplatformai būdingą estetiką. Viršeliui pasirinkus veidrodinį principą norėta sukurti alegoriją į asmenukės sampratą, taip susijusią su šia platforma. Toliau formuojami tekstai, apipavidalinimo vizualinė kalba taip pat antrina šios platformos terpei, o sprendimai turėti atverčiamus komentarus ar širdelės, kurias galima klijuoti ir taip laikinti mėgstamas Ramūno fotografijas, sukuria malonų suasmeninimą, priartinantį autorių ir jo darbus prie skaitytojo.

Leidinyje netikėtai tikėtame amplua iš fotografijos žvelgiantis alaus someljė Jonas Lingys pristatymo metu sakė, kad yra dviejų tipų kolekcionieriai: vieni kolekcionuoja sau, kiti savo kolekcija dalijasi. Jis pasidžiaugė, kad Ramūnas yra iš tų besidalijančių. Susirinkusius pralinksmino pasakymu, kad Ramūnas fotografuoja jau tiek metų kiek pačiam Jonui yra metų.

Tęsdamas pristatymą knygos leidėjo Lietuvos spaudos fotografų klubo vadovas Jonas Staselis atskleidė pristatymo laiko pasirinkimą: „Laukėme dvyliktuko, Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatų dvyliktuko. Šiais metais Lietuvos spaudos fotografų klubas pateikė Ramūno kandidatūrą šiai premijai gauti. Labai nudžiugome, kad šį pirmadienį šis dvyliktukas buvo paskelbtas ir jame yra Ramūnas. Suprantame, kad tai tik komisijos patvirtintas dvyliktukas, tačiau tikimės, jog Vyriausybė nekeis ilgametės tradicijos ir, kaip ligi šiol būdavo, patvirtins ekspertų siūlomus kandidatus. Tai penktas, laimingas, dvyliktukas.“

Baigiamasis pristatymo žodis teko autoriui – jis paprašė tik 12 sekundžių, bet jų visų neišnaudojo sakydamas tradicinį „ačiū“. Po to autoriui daugiau nei 12 minučių teko skirti autografams, jo kūrybos gerbėjų įspūdžiams ir asmenukėms. Nespėjusiems į pristatymą, tačiau norintiems likti kartu su Ramūno fotografijomis autorius siūlo po kelių dienų užsukti į „Vagos“ knygynus, nes iki Kūčių vakaro lieka tik 12 dienų.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI