„Bet kokioje situacijoje reikia tikėti. Be tikėjimo nėra gyvenimo“, - interviu INIT TV sako Eimuntas Nekrošius.

- Spektaklius dažnai kuriate tarsi su savo šeimos komanda. Ar tai jums padeda kurti? Ar tai jums atspirtis? Dažnai scenografe būna Nadežda, jūsų sūnus jau puikus menininkas. Ar jums dėl to lengviau, tai jums padeda atsispirti?

- Be abejo. Galime vis tiek pasakyti vienas kitam ne užuominomis, o labai realiais žodžiais. Ne aptakiai, ne miglotai. Tai yra labai gerai, kai kiekvienas žinome, ką darome. Čia tik galėčiau patarti ir kitiems menininkams nebijoti.

- Ar lengva atsiriboti nuo kūrybinio, arba nuo asmeninio gyvenimo? O gal kartais ir visai nereikia tų ribų ir jos gali maišytis?

- Nereikia tokio klausimo užduoti sau ir tai natūralu, natūraliai viskas vyksta. Jeigu pradėsi galvoti, ar čia gerai, ar čia sunku, ar blogai, tai ir pradės kamuoti. O kai neužduodi sau tokių klausimų, tai jų ir nėra.

- Kokį dabar spektaklį kuriate? O gal jau yra kažkokios vizijos?

- Netrukus nutarsime, kokį nedidelį spektaklį gal ir padarysime. Tai gali būti Šekspyras. Čia kaip Meno forte. O po to taip pat turime planų, ir Meno forte, ir tarptautiniai spektakliai kitose šalyse. Nenoriu kartoti žodžio „projektas“, nes jis man baisokas yra. Tai yra svajonės, kurios galbūt ir išsipildys.

- Ar niekada nekilo minčių savo vizijas, savo kūrybą perkelti į kino erdvę?

- Ne. Vien todėl, kad kiti nori daugiau negu aš. Neturiu tokio aistringo noro. Pažįstu kolegų, kurie labai tą dalyką myli, labai nori ir trokšta dirbti kine. Tegul jie ir dirba. Aš teatre vos susitvarkau su savo darbu. Darbas teatre yra lokalus, o kine aš turbūt niekaip nesusitvarkyčiau. Man per platu. Ir kažkodėl nėra noro. Dar kol buvo gyvas Žalakevičius, ne vieną kartą buvo siūlymas ir kraipydavo galvą, kodėl aš nenoriu. Bet aš neturiu noro. Neturiu noro dainuoti, neturiu noro šokti, neturiu noro į kiną. Tegul dar tie, kas labai nori.

- Kas yra laimė jūsų apmąstymuose?

- Nežinau, gal tiek mažai, keli miligramai būna gyvenime žmonėms duota, ir po lygiai duota. Nėra, kad vienam kilogramais, o kitam gramais. Visiems po lygiai duota. Kas yra tas laimės matas? Tai galbūt yra tik keletas sekundžių. Kad ir pasakose, paprastai būna tik vienas laimės fragmentas. O daugiau tai yra kasdienybė.

Visą interviu su E. Nekrošium žiūrėkite DELFI TV.