aA
„Žinai, yra kompozitoriai ir jų kūriniai, su kuriais, nori ar ne, jie pirmiausia asocijuojami, kaip Ravelis ir jo paties nekęstas „Bolero“, M. K. Čiurlionis ir „Miške“, o amerikietį Samuelį Barberį visi žino dėl jo „String Adagio“, - pokalbį su režisiere Dalia Ibelhauptaite pradeda vienas garsiausių Lietuvos tenorų Edgaras Montvidas.
Edgaras Montvidas ir Dalia Ibelhauptaitė
© Asmeninis albumas

Būtent pirmame profesionaliame S. Barberio operos „Vanesa“ (1958 m.) pastatyme Glyndebourne‘o festivalyje šis solistas atliko Anatolijaus rolę ir iš reiklios britų spaudos jau spėjo susilaukti komplimentų už balso švarumą, vaidmens įtaigumą, net panašumą į Holivudo aktorių Christianą Slaterį, o kai kuriems jis net priminęs legendinį tenorą Nicolai Gedda, kurio atlikimo lietuvis neslėpė klausęsis, ieškodamas įkvėpimo savo personažui kurti.

„Šeštajame dešimtmetyje, rašydamas šią opera, kompozitorius jau turėjo omenyje kai kuriuos solistus. Dainuoti pakviesta buvo ir Maria Callas, bet ji atsisakė Vanesos rolės, nes suprato, jog tikrasis divos vaidmuo čia skirtas herojės dukterėčiai Erikai, kuri gauna daugiau dėmesio, tačiau jos partija skirta žemesniam – mecosoprano balsui. „Vanesa“ man buvo nežinoma, kol neišvydau jos būtent JAV, Santa Fe operoje, kur dirbau tuo metu, kai ją rodė. Žiūrėjau spektaklį net porą kartų, ir opera man labai patiko savo struktūra, istorija, tamsumu. Iš kart po to (netikėtas sutapimas!) sulaukiau skambučio ir Glyndebourne‘o, ir jie klausė: „Ar žinai tą opera?“, na, atsakiau, „dabar jau žinau!“. Čia, šiame festivalyje „Vanesa“ statoma pirmą kartą ir tikiu, jog susilauks daug dėmesio.“, - taikliai dar prieš premjerą spėjo E. Motvidas, kūrybos užkulisius jaukiame susitikime Britanijos pajųryje, skanaujant „fish & chips“ atskleidęs „bohemiečių“ įkvepėjai D. Ibelhauptaitei.

Keturių ir penkių žvaigždučių įvertinimų britų spaudoje susilaukęs „Vanesos“ pastatymas, režisieriaus Keith Warner sprendimu tapo Alfredo Hitchcocko filmų atmosferai nenusileidžiančiu žmogaus sielos trileriu, kovos tarp realybės ir fantazijų lauku. Jame pasirodantis E. Montvido personažas, pasak kritikų, tiek vilioja, tiek ir glumina moteris savo charizma, silpnybėmis ir egoistišku makiaveliškumu , o jo tenoras puikiai perteikia visą manipuliatoriaus šarmą ir pozą. Pirmą kartą publiką jį išvystą lyg siluetą, ilgus metus moters kurtą paveikslą: atsainiai į veidrodžio rėmus atsirėmęs, cigaretę prisidegantis vyras...

D. Ibelhauptaitė: Ar scenoje tave įsimyli visos moterys?

E. Motvidas: Opera pasakoja apie trijų moterų gyvenimą viename name, o aš čia pasirodau, kaip toks viliotojas ir išnaudotojas... Iš pirmo žvilgsnio siužetas yra labai paprastas: moteris laukia savo meilužio 20 metų ir vietoje jo sūlaukia meilužio sūnaus, labai panašaus į jį, net tuo pačiu vardu. Ir ji pasirenka užmaršties ar saviapgaulės kelią, įsivaizduodama, kaip ji pati sako, kad meilužis atsiuntė jaunesnį save ir ne be reikalo ji save puoselėjau, saugojo save jam. Tai - pasakojimas apie laimės pojūtį, ir kaip tu dėl jo gali net paaukoti realybę.

Mano personažas yra gana negatyvus ir tamsus, jo charakteriui bandau atrasti įvairių atspalvių, kurių jo kelią, lyg arką, kaip jis iš naivoko žmogaus tampa kitų išnaudotoju. Visas kūrinys, kaip jau minėjau, yra gana tamsus, ibseniskas ir panašus į dramos spektaklį, kas mane labai traukia, - čia galiu pilnai sujungti dvi savo pasijas: operą ir aktorystę.

Beje, operos libretą rašė Jon Carlo Menoti, Barberio gyvenimo partneris, tuometinis jo meilužis, pats buvęs garsus kompozitorius. Jo geru draugu buvo mūsų režisierius Keith Warner, todėl dirbdami gauname labai daug tiesioginės informacijos, lyg iš pirmų lūpų, - viskas dar labai gyva ir pulsuoja.

D. Ibelhauptaitė: Papasakok daugiau apie šį režisierių.

E. Montvidas: Jis – nepaprastai intelektualus žmogus su didžiuliu žinių bagažu. Tarp repeticijų net būna, jog sekioju jam iš paskos, ar specialiai prisėdu šalia tam, kad tiesiog pasiklausyčiau, ką jis kalba ir viską įsidėmėčiau, - informacijos gaunu labai daug. Įdomi jo paties operos interpretacija, kurioje susiduria trys kartos, daug likimo simbolių, klausimų, kur yra realybė, o kur – mūsų fantazija.

Tai – mano pirmas susidūrimas su šiuo režisieriumi. Jis – puikus, legendinis kūrėjas, turintis ryškų braižą, puikų humoro jausmą ir labai gerą akį: visuomet labai tiksliai pastebi ir pasako tai, ko jam reikia. Beje, jis mums pasiūlė puikų pratimą. Kai daug savaičių praleidi repetuodamas vieną spektaklį, atsiranda tarsi automatika, choreografija, - žinai kas, kur ir kada įvyks. Vieną dieną jo užduotis mums buvo sugalvoti po nedidelį pakeitimą kokioje nors scenoje. Man visada patinka improvizuoti, tad buvo labai įdomu, ką sugalvos kolegos, nes vieni kitiems juk iš anksto nesakėme, ką darysime kitaip. Na, ir pavyzdžiui vienoje scenoje žinau, jog Vanesa turi prie manęs prieiti ir apsikabinti, o ji sėdi ir nieko nedaro. Ir tuo momentu tavyje iš naujo užsikuria variklis, pradedi galvoti visai kitaip, - ką tuomet darai?

D. Ibelhauptaitė: Papasakok ir apie filmą, kuriame teko filmuotis šiai operai!

E. Montvidas: Taip, buvo netikėta, nes iš pradžių net nežinojau, jog tai buvo planuose. Iš tiesų, man teko lįsti į lovą praktiškai tik su glaudėm ir glamonėtis su sopranu. Žinoma, nebuvau visiškai nuogas, buvo įkurta pilna profesionali filmavimo aikštelė, bet visgi filmuoti tokią intymią sceną su žmogumi, kurį pažįsti vos porą savaičių, buvo tikras išbandymas ir tikrai įdomi patirtis.

D. Ibelhauptaitė: Ar jau teko matyti filmavimo rezultatus?

E. Montvidas: Viskas nufilmuota tikrai gražiai ir stilistiškai puikiai įsilieja į spektaklio audinį. Toks darbas tikrai slidus, - gali gautis ir labai neskoningai, lėkštai, bet šiuo atveju viskas pavyko tikrai subtiliai. Na, tik keista save matyti tokiame dideliame ekrane, projekcijoje...

D. Ibelhauptaitė: Tu - ketvirtą kartą Glyndebourne‘o festivalyje, tai tapo fantastiška tradicija – keturios čia praleistos vasaros.. Ką tau ir kitiems reiškia šis festivalis?

E. Montvidas: Na, jei man reiktų sudaryti gidą, ką verta patirti Didžiojoje Britanijoje, tai be to, kad paragauti „fish and chips“, pamatyti į Big Beną, stebėti futbolo rungtynes bare, nueiti į Ascoto žirgų lenktynes, būtinai reiktų ir aplankyti Glyndebourne‘ą. Tai - tokie esminiai britiški dalykai.

Įdomi ir pati festivalio istorija: tai yra visiškai privatus, valstybės pinigais niekaip neišlaikomas teatras, įkurtas tarpukario metu, vienos kilmingos Christie šeimos. John Christie žmona buvo sopranas ir jis norėjo sukurti vietini Bairotą, nes labai žavėjosi Vagnerio operomis. Juokinga buvo tai, jog čia nebuvo sąlygų groti orkestrui, tad jis norėjo, kad grotų tik kvartetas... Na, bet viskas išsivystė į tai, jog šiandien čia jau bene 90 metų vyksta prestižinis operos festivalis.

Jo išskirtinumas yra tas, jog jis įsikūręs nepaprastai gražioje gamtos vietoje. Tarp spektaklio veiksmų būna pusantros valandos pertrauka, tuomet žmonės piknikauja, išsitraukia staliukus su baltomis staltiesėmis, kai kurie net atvyksta su liokajais, kiti – su Marks & Spencer maišeliais. Tai – labai britiškas įvykis. Beje, jei nieko su savimi neatsivežei, viską gali išsinuomoti vietoje, yra ir restoranai. Dalyvavimas festivalyje – visos dienos pramoga ir ne pigi. Bilietai kainuoja iki 300 svarų ir išgraibstomi greitai.

Mums, atlikėjams, tokie festivaliai, kaip Glyndebourne‘as, Zalcburgas, Brėgencas įsikūrę ant ežero kranto, ar kalnuose, kaimuose yra malonumas. Man būtų didžiausias košmaras, ypatingai tokią karštą vasarą, kaip ši, sėdėti mieste dūstančiame nuo mašinų... O čia galiu sėdėti, žiūrėti į avis, ar nulėkti prie jūros ir mokytis kito sezono darbus. Tai – lyg darbo ir poilsio stovykla, nes repeticijų periodas ilgas – net šešios savaites, kas šiais laikais operoje yra tikra prabanga.

Opera „Vanesa“ bus transliuojama rugpjūčio 14 d. oficialiame Glyndebourne‘o festivalio puslapyje.

Šį sezoną Edgaras Montvidas pasirodys su Vilnius City Opera spalio mėnesio „Onegino“ bei gruodžio - „Fausto“ spektakliuose.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Menas viešosiose erdvėse tampa konfliktų priežastimi: koks jo vaidmuo visuomenėje? Iš MO muziejaus atidarymo (15)

Menas, rodomas viešosiose erdvėse, pasiekia platesnę auditoriją nei rodomas muziejuje, bet jis...

Aurimo Švedo pokalbis su Algimantu Puipa. Apie pamišusius personažus ir stiliaus ribas

Kultūros istoriko Aurimo Švedo pokalbių su kino režisieriumi Algimantu Puipa fragmentai. Pokalbiai...

Sostinėje – karališkas britų smuikininkės Lizzie Ball koncertas su „Mikroorkéstra“ (1)

Didžiosios Britanijos žvaigždė Lizzie Ball, kuri yra ne tik profesionali smuikininkė, bet ir...

Vilniuje oficialiai atidarytas MO muziejus: sostinėje prasidėjo tikras MOratonas (17)

Ketvirtadienį Vilniuje atidarytas ilgai lauktas MO muziejus . Į naujai duris atsivėrusią erdvę...

Berlyne 8-ąjį kartą vyks lietuviškų filmų festivalis

Vienintelis lietuviškų filmų festivalis užsienyje „Litauisches Kino Goes Berlin“ grįžta į...

Top naujienos

Prezidentiniuose reitinguose – neįtikėtini pokyčiai: atsiskleidė Šimonytės fenomenas (1358)

Gyventojams vardinant pretendentus į prezidentus, populiariausiųjų trejetukas keičiasi – į...

Naujas Kremliaus statytinis Europos pašonėje kėsinasi įsiūbuoti konfliktą Balkanuose kyla grėsmė visam regionui (39)

Bosnijos prezidiumo narys pasisakė už nepriklausomą Serbų respubliką. Ar V. Putinas išpildys...

Keista teisėjų klaida: lemiamu metu įskaitė nebūtus taškus į „Žalgirio“ krepšį epizodo įrašas (31)

Kauno „Žalgirio“ vyrams Eurolygoje nepavyko iškovoti antros pergalės iš eilės, nors vienu...

Didelės Lietuvos įmonės vadovas apie sėkmę darbe: skatinu žmones patirti nesėkmes (2)

Stresas, užgriuvusi atsakomybė, aukšti lūkesčiai, staiga nukreipti visų žvilgsniai į tave –...

Istorikas iš Vokietijos Lietuvą pažino nusprendęs čia išlaikyti vairavimo teises (211)

Kai priėjęs pasisveikinti Felixas Ackermannas raiškiai ištaria „laba diena“, pasitikslinu...

Nevilties apimta ir vyro palikta mama prašo paramos penkiamečiui Vėjui: su tokia liga – vienintelis Lietuvoje (35)

Nors Vėjui tik penkeri, jis patyręs daugiau nei daugelis suaugusiųjų. Vaiko ligos istorijoje –...

Orais mėgausimės nebeilgai – ateina auksinio rudens pabaiga (2)

Sekmadienį turėtų netrūkti saulės, o pirmadienį temperatūra kils iki 13 laipsnių šilumos....

Partijų reitingai: „valstiečiams“ – tikrai prasti signalai (297)

Opoziciniai konservatoriai reitingų lentelėje kyla į viršų, savo nuolatinius konkurentus...

Valstybinė įmonė kiaulių auginimo neatsisakys (1)

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas apkaltino Žemės ūkio...

Balsavimas. Išrinkite geriausią 2018-ųjų seklį (12)

Pastarosiomis savaitėmis DELFI skelbė Policijos departamento konkursui „Metų seklys“ pateiktų...