– Ar jums nepasirodė keista, kad filmą apie lietuvių menininką imasi kurti britų režisierius?
– Keista nepasirodė, nes per visą XX amžių M. K. Čiurlionis turėjo nemažai gerbėjų ir vertintojų visame pasaulyje, tik, deja, buvo nepakankamai suprastas, ignoruojamas ir skaudžiai vertinamas Lietuvoje. Jį mylėjo Nikolajus Rerichas, Romenas Rolanas net norėjo imtis romano, didelį prielankumą jam juto Olivjė Mesianas. B. Mulano pažintis su M. K. Čiurlioniu – gana unikali.
Dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete, jis apsilankė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur jį pirmiausia pakerėjo ten skambėjusi muzika. Susipažinęs su M. K. Čiurlionio kūryba, panoro BBC kompanijai sukurti dokumentinį filmą. Tačiau pasigilinęs į šio menininko gyvenimo istoriją suvokė, kad subrandinta medžiaga yra verta vaidybinio filmo.
– Nesutrikote, kai pagrindiniam vaidmeniui pakvietė jus?
– Sutrikau. Tą žinią iš pradžių priėmiau kaip pokštą, o ne kaip rimtą pasiūlymą. Apie sumanymą kurti filmą iš B. Mulano išgirdau dar 1999 metais Vašingtone. Tapau jo konsultantu M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos klausimais. Šiemet, radęs rėmėjų Didžiojoje Britanijoje, režisierius grįžo prie puoselėtos minties ir mane vėl susirado. Sakė, kad abu su žmona pažiūrėję į mano nuotrauką nusprendė, jog galėčiau suvaidinti M. K. Čiurlionį. Kreipiausi į gerai pažįstamą aktorių ir režisierių Valentiną Masalskį, kad patartų, ką man daryti. Jis atsakė, kad jeigu tai būtų teatras – ne, bet kine verta pabandyti, juk ten viską galima pataisyti.
– Ar nusprendęs imtis šio darbo turėjote tam specialiai ruoštis?
– Su M. K. Čiurlioniu susijusią mokslinę kultūrinę medžiagą išmanau labai gerai, esu perskaitęs visas knygas, atsiminimus, laiškus, išnagrinėjęs visus paveikslus ir eskizus. Tačiau filmas man buvo naujas iššūkis. Dar kartą perskaičiau amžininkų atsiminimus, bandydamas įžvelgti, ne kaip jie reagavo į M. K. Čiurlionio kūrybą, o kaip vertino jį kaip žmogų. Bandžiau atrasti naujų jo dvasinių savybių ir susikurti savo personažą. Kita vertus, M. K. Čiurlionis buvo ganėtinai vargstantis artistas, net ne visada turėjęs už ką nusipirkti valgyti, o praėjusią vasarą aš į tokį nebuvau panašus. Kad iš pūstažandžio pianisto tapčiau panašesnis į vargstantį menininką, pasiryžau numesti svorio. Tam turėjau devynis mėnesius. Pavyko atsikratyti aštuoniolikos kilogramų.
– Jūsų ir režisieriaus įsivaizdavimas, koks turėtų būti pagrindinis filmo herojus, visiškai sutapo?
– Aišku, įsivaizdavimas skyrėsi. Pirmiausia mes aptarėme M. K. Čiurlionio charakterį. Filmavimo metu kai kuriuos aspektus įsivaizdavau šiek tiek kitaip, tačiau supratau, kad filmas yra meno kūrinys, o ne biografinė studija, ir sprendžiamąjį balsą palikau filmo režisieriui.
– Koks yra jūsų kuriamas M. K. Čiurlionis?
– Nežinau. Pamatysim, kai filmas pasirodys ekranuose. Aš nesu profesionalus aktorius, todėl stengiausi visą procesą pereiti pirmuoju asmeniu, o ne kurti kažką šalia savęs. Kaip profesionalus muzikantas suprantu ir žinau, ką reikia daryti, kai nori suteikti kūriniui naujų spalvų. Tačiau neprofesionaliam aktoriui labai sunku suvaidinti taip, kad žiūrovams sukeltum tam tikrą emociją. Dėl to daviau sau priesaiką nežiūrėti į monitorių, tiesiog pasitikėti vidinėmis energijomis ir režisieriaus patarimais.
– Ar vaidyba kine jums pasirodė sunkus darbas?
– Kai dalyvavau tame procese, niekada neuždaviau sau tokio klausimo. Apskritai gyvenime nesu linkęs to savęs klausinėti: reikia – imu ir darau. Aišku, buvo vidinių psichologinių barjerų, kuriuos buvo sunku įveikti, slėgė nežinia, patirties stoka. Tačiau aikštelėje kartu buvę žmonės man labai padėjo. Kai ko galbūt ir nesugebėjau įveikti. Tik procesui pasibaigus, prisiminęs 24 filmavimo dienas, supratau, kad tris savaites miegojau po kelias valandas, atsibusdavau vis kartodamas tekstą ar pervaidindamas tam tikrus epizodus, ar tiesiog gulėdamas apimtas panikos. Suvokiau, kad įtampa, matyt, buvo didžiulė.
– Ar daugybę metų gilindamasis į savo prosenelio gyvenimą ir kūrybą juntate, kad liko dar daug neatskleistų momentų?
– M. K. Čiurlionio biografiją mes didžia dalimi žinome Vytauto Landsbergio dėka. Gana nemažai atskleista – kokie dvidešimt procentų! Kai žmogus gyvena intensyvų gyvenimą, dažniausiai neturi laiko rašyti dienoraščio ir fiksuoti visų gyvenimo akimirkų. Mes tiesiog žinome, kad tą dieną jis išvažiavo į Peterburgą ir kai kuriuos tenykščio gyvenimo aspektus, apie kuriuos kalba savo laiškuose. Dvylika metų su pertraukomis gyvendamas Varšuvoje jis niekam nerašė laiškų, nes visi artimieji buvo šalia. Ką ten veikė tuo metu, kai nekūrė muzikos, netapė, iš esmės nežinome. Išliko daug M. K. Čiurlionio laiškų iš Leipcigo. Laiškai – ilgesingi, nes visi draugai toli, jis jautėsi vienišas. Jei iš jų spręstume apie M. K. Čiurlionio charakterį, suprastume, kad jis – liūdnas, į depresiją linkęs žmogus. Nemanau, kad tai buvo kasdienė jo būsena. Jis grįžo po devynių mėnesių vienatvės visiškai subrendęs žmogus. Modeliuoti jo gyvenimą iš to, ką žinome, – labai sunku. Niekada nesužinosime, kodėl antrą kartą išvykusį į Peterburgą jį užklupo didžiulė apatija, depresija. Filme tam tikra šių įvykių interpretacija pateikiama. Taigi M. K. Čiurlionio gyvenime yra įvairių slėpiningų klosčių. Tačiau jos man ne tiek svarbios kaip jo kūryba.
– Ar savyje randate daug panašumų į savo prosenelį?
– Stengiuosi gyventi savo gyvenimą. Tačiau nebūčiau teisus, jei sakyčiau, kad jo kūryba ar jo mintys, gyvenimas nedaro man jokios įtakos. Mes visi turime savo modelius – mylimus žmones, į kuriuos norėtume būti panašūs. M. K. Čiurlionis man – vienas iš jų. Nėra taip, kad kasdien galvoju, kaip jis pasielgtų konkrečioje situacijoje, tačiau tam tikri gyvenimo prasmės ieškojimai, paaiškinimai, dvasinės vertybės labai veikia mano gyvenimą.
– Ar visada didžiavotės savo giminystės ryšiais su didžiu menininku?
– Tikiuosi, kad ir dabar tuo nesididžiuoju. Man niekada nebuvo iššūkis būti didžio žmogaus provaikaičiu. Gal dėl to, kad mūsų šeima turi privilegiją pažinti daug savo protėvių iš Čiurlionių ir Zubovų pusės. Mes žinome, kas ką žmogiško sukūrė ar nuveikė. Tad vieno žmogaus išskyrimas netampa toks ryškus. O ką man reiškia būti proanūkiu, sužinojau JAV gal prieš penkiolika metų, kai viena muzikologė, žiūrėdama į mane ilgesingomis akimis, pasakė: „Niekada nesitikėjau, kad gersiu vyną su Čiurlionio provaikaičiu.“ Supratau, kad kai kurie žmonės į mane žiūrės savotiškai ir nuo to niekur nepabėgsiu. Kita vertus, pagalvojau, kad ir pats, sutikęs, tarkim, F. Šopeno provaikaitį, kad ir kokios profesijos jis būtų, neišvengiamai į jį žiūrėčiau savitai, stengdamasis jo veide pamatyti F. Šopeno atspindį.
– Ar žmonės dažnai pakeičia savo požiūrį sužinoję, kad jūs esate garsaus menininko giminaitis?
– Dažniausiai tai pasireiškia perėjimu iš vienaskaitos į daugiskaitą. Būna, kad susipažįsti su žmogumi, bendrauji, ir po kelių dienų normalaus bendravimo staiga jis pradeda į tave kreiptis „jūs“. Tada supranti, kad jis apie tave sužinojo daugiau. Labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie nekeičia savo pozicijos.
– Galite įvardyti tikslią priežastį, kodėl visą savo kūrybinę veiklą sutelkėte savo prosenelio kūrybiniam palikimui puoselėti?
– Tokia situacija susiklostė per daugelį metų. Kai pradėjau mokytis Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje, mano mokytojai žinojo, iš kokių namų esu atėjęs. Todėl nuo pirmųjų klasių man jau tekdavo groti M. K. Čiurlionio kūrinius. Sulaukęs šešiolikos aš jau jų skambinau daug ir gana sudėtingų. 1986-aisiais ne tik laimėjau M. K. Čiurlionio konkursą, bet ir gavau prizą už geriausią M. K. Čiurlionio kūrinių interpretaciją. Svarsčiau, kas čia tarė svaresnį žodį – genetika ar mano grojimas. Gal komisija pamanė, kad aš groju geriausiai, nes tam įtakos turi genetika. 1990-aisiais su žmona Sonata išvažiavome studijuoti į JAV. Per dešimt ten praleistų metų M. K. Čiurlionis buvo galimybė išsiskirti iš šimtamilijoninės anoniminės masės. Kilo didelis ir reikšmingas impulsas būti su M. K. Čiurlioniu. Taip žinią apie šį kompozitorių plačiai skleidėme po JAV.
– Kokius savo darbus laikote reikšmingiausiais?
– Kiek jų galiu vardinti? Jei tik vieną, būtų labai sunku. Vis dėlto tokiu vadinčiau 2010-aisiais parengtą penkių koncertų seriją Kaune ir Vilniuje, kai pagrojau visus M. K. Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Greičiausiai tai svarbiausias mano kaip profesionalaus pianisto darbas, nes niekas istorijoje to nėra padaręs.
– Girdėjau, kad turite sumanymą įkopti net į 5 794 m aukščio Čiurlionio viršukalnę Pamyro kalnuose...
– Tai ne mano sumanymas, bet aš tikrai norėčiau 2014-aisiais, kai bus minimas Čiurlionio vardo suteikimo viršukalnei 50-metis, tai padaryti. Anksti žuvęs mano tėvas Konstantinas Zubovas jaunystėje buvo įkopęs į šią viršukalnę. Vienas jo bendražygis prisiminė, jog užkopęs jis pašmaikštavo, kad įdomu vaikščioti ant savo senelio sprando. Iš meilės M. K. Čiurlioniui ir tėvui planuoju ir aš priimti tokį iššūkį. Tikiuosi, kad kalnai man bus palankūs, o aukštis netaps kliūtimi.
– Jūsų žmona Sonata taip pat yra jūsų kūrybinės veiklos bendražygė?
– Mes jau 23 metus esame kartu ir viską stengiamės dalytis ir daryti išvien. Grojant M. K. Čiurlionį kiekvienas jos komentaras man yra svarbus, rašant straipsnį – ji mano pirmoji skaitytoja, patarėja ir redaktorė, scenoje M. K. Čiurlionio programą mes taip pat kartu atliekame. Tose programose Sonata įvairiomis kalbomis skaito literatūrinius M. K. Čiurlionio tekstus. Taigi visus darbus darome kartu jų nesidalydami.
– Rokas ir Sonata... Ar jūsų „muzikiniai“ vardai atspindi jūsų skirtingus charakterius?
– Ko gero, taip. Nemanau, kad tėvai tai suplanavo. Kai 1966-aisiais man davė tokį vardą, roko muzikos dar nebuvo. Ji tik vėliau susiformavo Anglijoje. Šv. Rokas buvo elgetų ir visokių keliauninkų globėjas. Mano tėvai kasmet važiuodavo į kalnus. Matyt, jiems reikėjo savotiško globėjo, todėl davė man Roko vardą. Paskui istorija kitaip pasisuko. Kalbant apie mūsų charakterius, taip – Sonata yra klasikinio, pastovaus būdo ir tradicinio požiūrio žmogus. Aš gal labiau spontaniškai keičiuosi, būna, kad pasielgiu protu nepaaiškinamai...
– Kiek laiko per dieną skiriate grojimui ir poilsiui?
– Šį pusmetį grojau tiek mažai, kaip ir būdamas aštuntoje klasėje – tada buvau labai nutolęs nuo instrumento. Būdavo, kad ištisas savaites neprisiliesdavau prie klavišų. Nuo aštuonių ryto iki vėlaus vakaro trukdavo filmavimai. Grįžus tekdavo mokytis tekstus. Šiemet dar organizuoju du festivalius: „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ ir „Nepaklusniųjų žemė“ pajūry. Tuo pat metu vyksta naujų planų, kurių čia gal nedetalizuosiu, profesiniame gyvenime formavimas. Vasaros pabaigoje tikiuosi sugrįžti į normalaus gyvenimo vėžes. Kad gerai jausčiausi, man reikia kasdien pagroti bent dvi tris valandas, o prieš rimtus išbandymus – keturias penkias.
– Ar nusprendę nesieti savo tolesnio gyvenimo su Amerika jaučiatės laimingi Lietuvoje?
– Vienareikšmiškai taip. Labai gerai jaučiuosi ir niekur kitur nenorėčiau išvažiuoti. Labai vertinu tuos dešimt ten praleistų metų. Jie mane užgrūdino ir daug visko išmokė, padėjo tapti tuo, kuo dabar esu. Tačiau jei gyvenimas staiga priverstų išvykti, į JAV nevažiuočiau.
– Ar savo namuose saugote kokią nors savo prosenelio relikviją?
– Turiu tris lentynas knygų apie M. K. Čiurlionį – nuo pirmos iki paskutinės, – visus įrašus. Stengiuosi įsigyti viską, kas tik susiję su šiuo menininku. Tačiau kokios nors intymios asmeninės M. K. Čiurlionį primenančios relikvijos neturiu.
– Kokio jausmo apimtas laukiate filmo „Žvaigždžių sonata“ premjeros?
– Baimės. Aš jau esu įrašęs penkiolika plokštelių. Praeina keleri metai, kol man išdyla fizinė atmintis, kaip vyko įrašas. Tai nėra pasivaikščiojimas parke ar smagus vakarėlis su draugais. Kad įrašytum, turi daug iškentėti, patirti visokių iššūkių. Filmavimas irgi paliko tokių prisiminimų. Žinau, kad kai pamatysiu ekrane, vėl atgis išgyvenimai, klausimai, nežinia, ir kad skaudės taip, kaip skauda klausant savo įrašų.
– Vis dėlto kas jums yra M. K. Čiurlionis?
– Greičiausiai dvasios mokytojas, vienas pačių didžiausių, originaliausių, kūrybingiausių ir įžvalgiausių kada nors žmonijos istorijoje buvusių žmogaus dvasios žinovų.