„M. Šalkauskas jau amžiną atilsį, tačiau jo tapyba iki šiol aktuali. Kaip ankščiau buvo su klaustuku, ką jis nori pasakyti, tai ir dabar galima spėlioti, kiek slaptažodžių yra po jo keistomis antrpomorfinėmis figūromis“, – teigė menotyrininkė Kristina Civinskienė.
Pasak menotyrininkų, M. Šalkausko ir A. Vilpišausko darbai – solidūs ir kupini išminties. Jie padarė įtaką Lietuvos tapybai ir ją keitė XX amžiaus pabaigoje.
A. Vilpišauską kurį laiką lygino su M. Šalkausku, tačiau jų stilius vėliau išsiskyrė. Pastaruoju metu A. Vilpišauskas ėmėsi plastinės tapybos eksperimentų, kurie, pasak dailininko, geriausiai matomi ne per objektyvą.
„Jis tiesiog džiaugiasi tapyba, jis tiesiog nori parodyti, kaip yra gražu išspausti iš spalvos kokį drugelį. Gamta, tautodailė jį inspiruoja. Kaip ir „arsininkus“, jį inspiruoja Gogenas, Samuolis, ekspresionizmas“, – tvirtino K. Civinskienė.
„Aš esu, kaip Antanavičius sakytų, tos lietuviškos mokyklos atstovas, kuris remiasi gamta. Viską atrandu lietuviškoj terpėj, bandau sintezuoti, sintetinti, apibendrinti“, – pasakoja A. Vilpišauskas.
Ekspozicijoje – ir naujausi A. Vilpišausko darbai iš ciklo „Vasaros drugelių plazdėjimas“.
Paroda veiks iki vasario vidurio.