Nenuostabu, - repeticijų metu savo energija stebinanti 26 metų mergina – lyg tikra pasakos gražuolė. Gimusi Ukrainoje, Maria šiandien skinasi savąjį kelią Vienoje, o Vilniuje, kaip pati sako, atsidūrė spontaniškumo dėka bei puikiai įsiliejo į jaunimo jauniems kuriančiųjų gretas.
– Kaip patekote į muziką, dainavimą?
– Man buvo keturi metai. Mama išgirdo, kaip „švariai“ dainuoju, koks skambus mano balsas ir nuvedė dainuoti... Kuomet vaikystėje manęs klausdavo, kuo noriu būti, sakydavau: operos dainininke. Visi labai juokdavosi, nes nė vienas iš mano tėvų nebuvo susijęs su muzika, taigi nieks nesuprato, iš kur atsirado tokios mano svajonės. Nuo vaikystės užsidegiau šia idėja.
– Vadinasi, viskas puikiai pavyko?
– Taip. Žinoma, teko labai daug dirbti. Buvo tokių, kurie sakė, jog man neužtenka balso, talento, buvo tokių, kurie norėjo mane išmušti iš kelio. Vis dėlto aš įrodžiau, kad galiu, kad priklausau šiam pasauliui.
Visuomet norėjau mokytis Europoje, nes žinojau, kad čia repertuaras bus tinkamesnis mano balsui. Išvykau į Zalcburgą, įstojau į Mocartoriumą. Ten vykau dar ir todėl, kad turėjau pažįstamų, - žinojau, kad neliksiu mieste viena. Čia baigiau magistrą. O visus praėjusius metus prabuvau Vienoje, operos studijoje.
Dabar turiu savotišką metų pertrauką. Mane priėmė kelios agentūros, važinėju po kuo daugiau perklausų, bandausi save. Nuolatos turiu pamokas pas privatų mokytoją.
Beje, Folksoperoje Vienoje man pasiūlė mažą vaidmenį, - toje pačioje E. Humperdinko operoje sudainuoti Fėją. Mane apskritai ši opera persekioja. GITIS‘e man jau buvo skyrę Gretutės vaidmenį. Tačau tai buvo visiškai sutrumpintas, vaikams skirtas šventinis spektaklis, kurių į deną kartais atlikdavome net tris. Dabar, dirbant prie spektaklio, orientuojam jaunimui, jaučiu, kaip dažnai tenka kovoti su ta „teatro vaikams“ plastika.
– Kaip sužinojote apie „Jono ir Gretos“ pastatymą?
– Viskas vyko labai spontaniškai. Mane pakvietė dainuoti jaunųjų talentų koncerte Klaipėdoje. Prieš keliaujant į Lietuvą, sužinojau, kad tą pačią dieną, kuomet aš atskrendu į Vilnių, yra perklausa Gretos partijai. Kadangi muzika buvo man pažįstama, pamaniau, kad reikia pabandyti. Taigi, sudalyvavau perklausoje, supratau, kad patikau, vėliau dar pasikvietė susitikti su dirigentu ir štai!
– Ką manote apie idėją „Jono ir Gretos“ pastatymą skirti jaunimui?
– Man tai labai patinka. Manau, kad tokiu būdu šis spektaklis atsiveria visoms amžiaus grupėms. Taip galima pabėgti nuo keisto įpročio šią operą visuomet statyti kaip infantilų spektaklį vaikams. Juk ir patys vaikai šiandien yra kitokie, - būdamas 10-mečiu šiandien esi žymiai arčiau suaugusiųjų pasaulio. Be to ir pati operos muzika yra visai ne vaikiška. Būtent dėl to ji pasiduoda įvairioms interpretacijoms.
– Kaip sekasi dirbti su Vilnius City Opera?
– Iš tiesų, atvažiuodama apie šią kompaniją žinojau labai nedaug, bet man čia viskas labai patinka. Viskas iš tiesų vyksta aukštame lygyje ir esu labai laiminga, kad buvau čia pakviesta. Esu dar tik pradedančioji solistė, ir kaip visi kiti mano kolegos kol kas gaunu pasiūlymus tik mažoms partijoms, o čia galiu dirbti su pagrindine role. Tai – puiki patirtis ir galimybė padirbėti su savimi, užaugti.
– Kada pirmą kartą pasijutote visiškai vieniša?
– Man buvo devyniolika metų, kuomet mane vienu metu išdavė ir geriausia draugė ir mylimas žmogus. Tuomet viduje buvo labai tuščia.
Gali būti, kad tokių sunkių momentų buvo ir daugiau, bet esu linkusi išlikti pozityvi ir versti vis naujus gyvenimo puslapius, - greitai pamiršti tai, kas buvo blogo.
– Kaip manote, kas jums padeda būnant soliste?
– Net nežinau... Na, visi mano pedagogai Vienoje ir Zalcburge nuolat stebisi mano sparta. Tuo, kokia esu imli, kaip greitai galiu mokytis ir keistis. Aš greitai įsijaučiu į procesą ir esu plastiška darbe. Visa, kas nereikalingo ir varžančio buvo susikaupę pavyko išvalyti labai anksti.
Vis dėlto sunku buvo pakeisti vokalo mokytoją. Visuomet šalia studijų turėdavau ir privačias pamokas. Prieš dvejus metus, būnant 24-erių teko viską pradėti nuo pradžių, - mokytis naujos technikos pas naują mokytoją. Sunkiausias laikas buvo suprasti, jog turiu išsiskirti su mokytoja, kuri praktiškai buvo tapusi mano mama ir suvokti, kad tą, kuo tiek metų tikėjau, reiks pamiršti. Tai buvo kritinis taškas, kada reikėjo keisti viską, nes tai kenkė mano balsui. Dauguma vokalistų sutiks su manimi, jog pakeisti tokiems dalykams reikia ilgų metų, tam, kad priprastum prie to, kas tau iš tiesų sveika. Džiaugiuosi, kad mano naujoji pedagogė Zalcburge yra puiki ir pati vis nustemba, kai greitai aš sugebu eiti pirmyn.
– Kuo skiriasi vokalo studijos GITIS‘e ir Zalcburge?
Visur yra savų pliusų ir minusų. Viena vertus čia niekas taip nespaudžia, viskas priklauso tik nuo tavęs. GITIS‘e yra likę daug senojo spaudimo. Jei atėjai į vieną mokyklą, negali daryti nieko, kad neatitinka jų mąstymo, arba iš viso eiti kur nors kitur, tapti „išdaviku“. Atsimenu, mus buvo pagavę einant dainuoti kitur... Vos iš studijų neišmetė, bet buvome visi geriausi studentai – nieko negalėjo padaryti.
Laisvės minusas yra tas, kad gali per daug atsipalaiduoti. Atkeliavau iš GITIS‘o, kur grafikas buvo toks įtemptas, kad atrodė, jog išėjai tris mokyklas. Zalcburge buvo labai daug laisvo laiko, - net neaišku, kur dėtis. Suvoki, jog tai yra skirta, kam, kad suprastum, kad tik tu pats esi atsakingas už save. Esi pats savo mokytojas. Be to, daugiau sprendimų čia darai ir pasirinkdamas sau individualią studijų programą. Vis dėlto atrodė, kad man labiau priimtinas kitas tempas, GITIS‘e po studijų išeini su tokiu bagažu, kokį tau pasiūlė, nesvarbu ar tikrai geru, bet didžiuliu (juokiasi).
Iš tiesų, po intensyvaus gyvenimo Maskvoje, Zalcburge buvo net apėmusi depresija. Trūko ir artimų draugų, atsirado tuštuma. Tada net pradėjau pavalandžiui planuotis savo visas dienas, nes jos atrodė tokios tuščios.
– Tad kuo užsiimate laisvu laiku?
– Na, kaip ir visi žmonės, stresą malšinu apsipirkinėdama. Manau, net esu nuo to priklausoma (šypsosi). Susitinku su draugais, kas anksčiau užimdavo didžiulę mano gyvenimo dalį. Dabar tai dažniausiai tenka daryti internetu.
Mano bėda ta, kad labai nemėgstu vaikščioti viena. Todėl dabar Vilniuje yra keblu: matau, kad čia toks gražus miestas, kad yra tiek vietų, kurias reiktų aplankyti ir vis neprisiverčiu išeiti... Bet būtinai tą padarysiu!
