Ką apie tai mano pati solistė, su dukra kartu jau pasirodžiusi VCO „Onegine“ ir į jį vėl grįšianti rudenį Auklės vaidmenyje? Vienas ryškiausių Lietuvoje kada sužibusių sopranų, pakerėjusi tūkstančius, sovietų laikais sugebėjusi stažuotis net Milano La Scaloje, I. Milkevičiūtė šį kartą pasakoja apie dukros muzikinius kelius, jų profesinę draugystę, persipynusią su bendra šeimos energija bei galbūt naują karjeros etapą, kupiną savitų iššūkių.
Asmik ne kartą yra pasakojusi apie savo, kaip operos solistės, kelią, kurį nuo pat pradžių žymėjo garsios tėvų pavardės. O kokį Asmik kelią iki šiandieninio jos karjeros laiptelio prisimenate jūs? Kokie etapai jums pačiai atrodė pavojingiausi? O kurie - įsimintiniausi?
Na, pirmiausiai buvo M. K. Čiurlionio muzikos mokykla, kas jai labai padėjo, kur ji gavo muzikinį išsilavinimą. Abu savo vaikus į šią mokyklą leidau galvodama apie tai, jog galbūt kada nors jie dainuos, bet visų pirma žinojau, kad užimti vaikai, turintys darbą ir tikslą, nenueina į gatves ar blogais keliais. Žinoma, garsiai nieko nesakiau, bet mintyse vis pagalvodavau, kad kada nors muzika jiems pravers.
Mokydamasi Čiurlionio mokykloje Astutė dalyvavo ir B. Dvariono tarptautiniame konkurse, gavo diplomą. Buvo mažas ir jautrus vaikas, ir per konkursus ar kokius egzaminus iš jaudulio jai net temperatūra pakildavo... Vėliau, jau baigiant vidurinę mokyklą, aš jau dirbau akademijoje ir žinojau, kad ji turi gerą balsą, diapazoną, muzikalumą. Nusprendus pasirinkti dainavimą, ji net stojamuosiuose atliko labai sudėtingą programą (Liučijos ariją iš „Liučijos di Lamermur“, Toskos ariją). Tuomet dar buvo per jauna studijoms, todėl ją priėmė į parengiamuosius kursus. Šalia to, niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės, - juk ji Milkevičiūtės ir Grigorian vaikas. Tad teko man ją ir pasiimti mokinti.
Ilgai dainavau spektaklius, nešiodama dukrytę po širdimi, tad ji jau buvo gavusi pamokų ir stodama galėjo dainuoti net tokias arijas. Žinoma, visuomet teko ją spausti, bet jau dabar ji supranta, kiek yra svarbu tai, ką ji darė, jog yra ne tik talentas, bet ir darbas. Kaip ji pati sako: „Aš tiesiog labai daug dirbu“. Manau, kad visos mamos yra laimingos, matydamos, kad jų vaikai kažko siekia, pasiekia, kabinasi. Astutė pati džiaugiasi, kad yra būtent čia ir kitaip savęs neįsivaizduoja.
Pirmoji „Traviata“ jai buvo labai sudėtinga, nes tai - pati pradžia. Visada pergyvenau, dėl jos krūvių balsui. Juk sunku suderinti ir šeimą, ir darbą, ir repertuarą. Reikia nuolat stebėti ar tavo balsui tinka, ar netinka ir jeigu žinai, kad repertuaras sudėtingas, - išgyveni. Dar iš tokių sudėtingų partijų ir periodų buvo „Manon Lesko“... Juk norisi, kad jai sektųsi ne tik darbe, bet ir namuose. Bet šiuo metu ji puikiai ir labai teisingai tvarkosi. Ji iki šiol tariasi su manimi dėl vienos ar kitos operos, ar ji galėtų, ar jos balsui nepakenks tas ar kitas vaidmuo.
Kada supratote, kad Asmik bus operos solistė?
Kad vaikas turi balsą, visada pastebėsi. Ji mėgdavo ir dainuoti, ir šokti, net Dainų dainelėje dalyvavo. Bet niekada to nepiršau, norėjau, kad pirma gautų muzikinį išsilavinimą, o paskui, jau subrendus, pasiūliau stoti į vokalą. Tačiau specialiai nuo vaikystės tokios minties „tu būsi dainininkė“ nepiršau.
Paskaitose jai vis sakydavau: „Astute, tu pati neįsivaizduoji ką tu turi. Reikia tik pastangų ir darbo. Tu turi daugiau, negu aš pati turiu. Savo balso stiprumu, tu esi muzikantas“. Aš jaučiau, girdėjau tą jos ekspresiją, energetiką. Tik reikėjo to noro ir darbo, o pradžioje... Na, jaunas žmogus save išbarsto truputėlį kitur. Aš pati jau buvau nuėjusi sudėtingą kelią, man tuomet niekas nepadėjo, be to, jau buvau subrendęs žmogus ir viską mačiau kitaip.
Sunku ar lengva (ir kodėl) stebėti savo vaiką minant tuos pačius kelius?
Esu tikrai laiminga, nes žinau, kad pakliuvau ten, kur ir turėjau bei manau, kad ji taip pat yra būtent ten, kur yra geriausia. Dainininko kelias labai sunkus, bet ir labai įdomus. Mes ir žmonėms pasišvenčiam, - atsiranda abipusis ryšys su publika, morališkai, dvasiškai... Tai yra labai nuostabi, bet labai sunki specialybė, net sunkesnė nei sportininko. Rėžimas čia turi būti labai tikslus, pagal minutes: ką turi valgyti, kaip turi miegoti. Ir ne visad taip išeina. Ypač, kai yra šeima. Bet kuo toliau, tuo labiau organizuotas tampi ir susitvarkai.
Vienintelio, ko meldžiuosi, - kad jai užtektų sveikatos nešti tokį krūvį, kokį ji dabar neša. Ji turi labai gerą atmintį, labai greitai mokosi, - jos tempai neapsakomi. Ji žino labai daug partijų: čia vieną dainuoja, čia jau apie kitą tris ar keturis metus į priekį galvoja... Juk nėra taip, kad išmokai partiją ir jau dainuoji, - viskas turi būti balsu patikrinta, reikia laiko tam, kad įdainuotum naują partiją.
Jūsų pačios biografija ir sceninis gyvenimas - įspūdingi. Kuo, jūsų manymu, skiriasi šiandienos ir jūsų karjeros pradžios meto opera ir jos žmonės?
Žinote, opera yra toks dalykas... Yra grupė žmonių, kuri supranta, nori suprasti ir matyti tą operą. Ir nėra svarbu, kuriais laikais - ar tada, ar dabar. Tai - žanras, kurį žmonės pasirenka, nes nori tą girdėti ir matyti. Tėvai teisingai daro, vesdami vaikus į opera ir baletus. Kaip ir su dailininkais: jei atvesi žmogų iš gatvės, jis labai retai supras dailininkų kūrinius, o muzika dar ir surišta su klausa, su kitais dalykais...
Tiek dabar, tiek tada, - žmonės, kurie myli muziką, visada bus. Tada prisimenu buvo 100% publikos užpildytos salės. Aišku, žmones veždavo iš kaimo specialiai, bet ir gerai, kad auklėjo nuo mažens ir iš tų žmonių kažkurie pasiliko. O dabar... Mes neturime taikstytis prie publikos, - publika turi užaugti iki mūsų. Dabar visur stengiamės įtikti masėms, galbūt kažką iš jos ir išauginame, bet meninis lygis turi išlikti aukštas: ir režisūrinis, ir muzikinis.
Ar duodate vokalo patarimų savo dukrai, ar esat jos mokytoja? O gal leidžiate jai tiesiog eiti savo keliu?
Leidžiu individualiai eiti savo keliu. Jeigu sakau pastabas, sakau jas atsargiai, nes ji labai jautriai priima. Tačiau jei šiomis dienomis pažvelgtum į mano telefoną, net nežinau, kiek puslapių mūsų susirašinėjimas apie tai, kaip reikia tą ar aną natą „daryti“, užimtų. Ji tiesiog manęs labai daug klausia, daug susirašinėjame dėl vokalo, repertuaro, techninių dalykų. Ir aš labai džiaugiuosi, kad dar esu jai autoritetas ir reikalinga.
Per praktiką, per partijas, dainuodama pati ji irgi daug išmoksta. Reikia tiesiog leisti. Aš vis sakau: „Pasinerk muzikai, turiniui“. Kaip ir studentams visada sakydavau: „Turinio tiesa, muzikos tiesa, žodžio tiesa ir gimdo vokalo tiesą“.
Kokios savybės ir kokie ypatumai lemia Asmik iškirtinumą ir sėkmę tarptautiniame operos pasaulyje?
Astutė tikrai labai greitai mokosi, ji yra labai artistiška, jaunai, ne pagal savo amžių, atrodo, yra be galo darbšti... Šie dalykai ją ir stumia į priekį, leidžia dirbti ir su Metropolitenu, ir su Covent Gardenu. Ją girdi, mato, apie ją rašo spauda. Ji tobulėja. Kadangi jos muzikinis išsilavinimas yra įgytas vaikystėje, ji gali atlikti ir šiuolaikinius, tarkime Prokofjevo, Šostakovičiaus kūrinius. Jie - labai sudėtingi, čia visai kitoks dainavimas, ritmika. Be to, jos balsas leidžia dainuoti nuo lyrinių iki dramatinių, spinto kūrinių. Tas ją ir veda į priekį.
Ją išgirsta, pamato agentai, kurie pasiūlo jai kažkur dainuoti. Žinoma, operoje yra ir laimės dalykas: vienu laikotarpiu reikalingas vienas, o kitu laikotarpiu – kitoks solistas. Ji pakliuvo į tokį laikotarpį, kur ją pamatė. Be abejo, ji dirba daug: be manęs dar turi pedagogą, važinėja į pamokas. Ji nuolat siekia, kad niekas nestovėtų vietoje, o visada tobulėtų.
Asmik dažnai sako, jog nori jus dažniau išvysti scenoje ir skatinti imtis naujo repertuaro. Kaip jūs pati žiūrite į tokius dukros planus?
Visada sakiau, kad dainavimas man yra gyvenimas. Ne visi dainininkai, dainavę Turandot, Normos roles, vėliau imasi Auklės „Onegine“ ar panašiai. Bet man svarbiausia yra muzika, kurią dainuoti aš myliu. Tik visad stengiuosi iš šalies kažko klausti ar tikrai negadinu, ar esu ten tinkama. Suprantama, - man jau 71 metai, aš jau negaliu, vis žemėja balsas, viršūnės jau ne tokios... Visas mano balso grožis buvo labai aukštos tesitūros, kurias dainuoti man buvo vienas malonumas, - gal tuo ir išsiskyriau. Dabar aš to nebeturiu, - kaip ir tam sportininkui, ne ta energetika, ne tas kvėpavimas, sveikata ir negali šokti į tokį pat aukštį, tad dabar nusileidau kiek žemiau. Labai gerai, kad balsas nedreba, stengiuosi ieškoti jo grožio.
Pavyzdžiui „Pikų damos“ Grafienę galima visaip traktuoti. Aš Varšuvoje turėjau „Pikų damą“, kur Grafienę dainavo labai garsi prancūzų dainininkė, dainavusi Normą Metropolitene, - taip pat sopranas. Jos traktuotė buvo labai kultūringa, o mūsų VCO Grafienė, kiek supratau iš režisierės, turės būti irzli, pikta. Galbūt čia aš ir išsiskirsiu - parodysiu kitą savo charakterio pusę. Turėčiau būti tokia visuomet nepatenkinta, kažkada buvusi primadona, į kurią net karalius žiūrėdavo, o dabar niekas nekreipia dėmesio. Tokia kaprizinga, sakyčiau. Sudėtinga atrasti, kaip tas balsas atspindėtų tokį charakterį. Nežinau, ar laimėsiu ar pralaimėsiu. Ar tai neužbrauks to, ką aš turėjau. O galbūt... Visada yra baimė, siekiant išteisinti rolę savo tesitūroje.
Pirmą kartą kartu su Asmik į sceną lipote per „Oneginą“. Koks tai buvo jausmas? Nerimas padvigubėjo, ar kaip tik jautėtės ramiau būnant kartu su dukra scenoje? O gal jūs jau net nebesijaudinate prieš lipant į sceną?
Kai Amik buvo maža, ji buvo Baterflai vaikas, - tai buvo tikroji mūsų pirma scena kartu. Aš buvau Madam Baterflai, o ji - mažas baterfliukas. Vėliau mes labai nemažai koncertavom kartu, dainavom duetus su orkestru. Aišku tai - ne opera. „Onegine“ jau kartu...
Visada pergyvenu dėl jos, o dėl savęs, kuo toliau, tuo labiau pergyveni, nes jau atmintis nebe ta, bijai, kad kur nors nesuklystum, nes tuomet ir kitam trukdysi... Ir čia jau niekas negali padėti, nei dukra, nei niekas, na, nebent dirigentas! Mūsų G. Rinkevičius - tikrai puikus, jis dainuoja su solistu, žinodamas net išsižiojęs parodo tau įstojimą ir tai labai padeda.
Dar pamenu turėjome koncertą, kur atlikom naują kūrinį ir dukra dainavo. Atsimenu, man reikėjo dainuoti, o su tom natom aukštom jaučiu: arba yra, arba nėra... Pamenu, kad jau tada dukra laikė mane už rankos, užtikrindama, kad „Mama, viskas bus gerai“. „Onegine“ vis klausiau, ar jai viskas gerai. Dėl jos pergyvenau. Kodėl? Nes ji žino, koks jos užimtumas, - vėlgi vos atlėkusi iš vieno lėktuvo, tuoj lips į kitą.. Vis bijau, kad tik išlaikytų fiziškai, kad jos balsas atlaikytų.
Esu labai dėkinga Daliai (Ibelhauptaitei) ir maestro Rinkevičiui, kurie suvedė scenoje mane, Astutę, anūkus. Esu labai dėkinga, kad galiu dar būti scenoje, sudalyvauti operoje.
Ko šį kartą laukiate iš būsimo „Pikų damos“ kūrybinio proceso?
Ko gi laukti? Žinau, kad bus dar vienas labai geras spektaklis. Kitaip ir negali būti. Žinoma, man tai bus didelis uždavinys: paruošti rolę taip, kad galėčiau ją puikiai atlikti, juk ji skirta mecosopranams...Taip dabar ir ieškau, mąstau, o Dalia visada duoda patarimų, - reikia tik suvirškinti ir prie režisūros dar ir per balsą, per natas padaryti. Na, o pas Dalią ir maestro Rinkevičių, spektakliai visad būna tikrai labai aukštame lygyje ir išeini toks... dar ilgai, ilgai gyveni tais spektakliais.
Gal turite kokią slaptą svajonę - kokį vaidmenį norėtumėt išgirsti Asmik atliekant?
Turbūt ji jau atliko ir atlieka visas pačias gražiausias roles: Madam Baterflai, kurią pati visada labai svajojo dainuoti, nes mama dainavo, Violeta, Salomėja, kurią kažkada man siūlė Vašingtono operos teatras... Visada reikia sakyti „gerai“, o aš sakiau, kad pagalvosiu, pažiūrėsiu, – niekada negalima taip sakyti. Aš nepadainavau, už tai ji sudainavo. Ateityje jos dar laukia labai daug rolių, kurias jai pats padiktuos gyvenimas.
