A. Šakalienės darbų apsuptyje skambėjo sūnaus parašyta muzika, projektoriaus ekrane viena kitą keitė jį įamžinusios nuotraukos.
„Norisi, kad Tomą prisimintų. Juk kiekvienas turi savo gyvenimą, savų rūpesčių. Labai suprantu žmones, kurie išgyvena netektį, iškart prisimenu savąją“, – DELFI teigė A. Šakalienė, išgyvenusi asmeninę dramą ir minėdama Lietuvą pastaruoju metu sukrėtusius įvykius.
Simboliniu jos parodos akcentu tapo Tomo sukurtas instrumentas – vario gaublys, saugomas mamos namuose. Ir, anot jos, nutilęs amžiams – jokios kitos rankos nemoka pažadinti jo skambesio.
Prisiminimais apie taip nelemtai mus pasaulį palikusį muziką dalijosi T. Dobrovolskio artimieji, kolegos, mamos bičiuliai.
Ragino būti savimi
Dalį ekspozicijos sudaro A. Šakalienės drobės, kuriose ji nutapė artimuosius. Centre – susimąsčiusio, besišypsančio T. Dobrovolskio portretas su angelu ir saulėgrąžos žiedu. Ši gėlė, pasak mamos, Tomui buvusi pati gražiausia.
Šalia – natiurmortas su laikrodžiu. Jis rodo be dvidešimt keturias, akimirką, kai dvi savaites komoje išbuvusio sūnaus gyvybė užgeso.
Kituose paveiksluose – marti Akvilė, duktė Iridė ir penki A. Šakalienės anūkai: Viktoras ir Modė, Marija, Monika ir Saba. Žvelgi į šiuos kūrinius ir pamažu atpažįsti Niko Pirosmanišvilį braižą, taip vadinamą primityvistinę tapybos stilistiką. Pasirodo, ir sūnus jai panašiai sakęs:
„Kai pradėjau tapyti ir dar nieko nemokėjau, Tomas mane labai palaikė, gyrė, – pasakojo parodos autorė A. Šakalienė. – O sužinojęs, kad lankau dizaino studiją ir noriu kuo daugiau išmokti, ėmė žvelgti kritiškiau: „Kam tau to mokslo, daryk, kaip išeina, – sakydavo, – būk kuo esi – primityvistė, gaivalas.“
Jo nėra, bet muzika skamba
Daugelį mamos parodų juodu rengė kartu. Tomas padėdavo atvežti ir išeksponuoti paveikslus, o per atidarymą kaip neatskiriama programos dalis skambėdavo jo atliekama muzika.
Tomo nebėra. A. Šakalienei šįkart talkino muziejaus darbuotojai. Tačiau jo muzika, lyg akibrokštas visagalei mirčiai, skamba.
„Niekas nesikeičia – kaip visada Tomas atidaro mano parodą. Iš pradžių ketinau kviestis ką nors iš Muzikos akademijos, bet persigalvojau – tegul jis dalyvauja“, – teigė parodos autorė.
Tas savaites, kai po incidento bare „Vingrių 17“ sumuštas Tomas gulėjo komoje, moteris patyrė didžiulį stresą ir taip pat atsidūrė ligoninėje. Lankyti sūnų gydytojai draudė.
Tik kai jo būklė smarkiai pablogėjo ir nebeliko vilties, motinai leista atsisveikinti su savo vaiku.
„Atsiklaupiau ir ilgai, ilgai meldžiausi – ką gi daugiau galėjau padaryti?“ – prisiminusi tą vėlų vakarą, susigraudino moteris.
Šiurpūs įvykiai drasko žaizdą
Lietuvą dažnai – gerokai per dažnai – sukrečia siaubą keliantys įvykiai. Negyvai primušamas berniukas, pasmaugiamas kelių mėnesių kūdikis, kastuvais uždaužoma mergina...
Kaskart šie šiurpūs nusikaltimai priverčia kraujuoti A. Šakalienės širdį, drasko negyjančią žaizdą. Ji vis primena savo netektį.
Skaudindamas vangiai tęsiasi ir T. Dobrovolskio žudikų teismas – su sąmoningai daromomis kliūtimis, menamomis ligomis, išnaudojant platų vilkinimo asortimentą. Kaskart moteriai tenka atsidurti nepavydėtinoje akistatoje su jos sūnų žudžiusiais jaunuoliais.
Motinai neatskleidė visų detalių
Jos įsitikinimu, sūnui pavyko palikti savo pėdsaką Lietuvos muzikos gyvenime. Tomas daug kūręs, fantazavęs, ieškojęs, savo žiniomis dalijęsis su mokiniais.
Jį labai domino muzikos poveikis, kaip žmogų veikia įvairūs garsai. Su žmona Akvile net buvo sumanę rengti kvapų ir muzikos sesijas. Klausydamiesi muzikos ir uosdami skirtingus kvapus, žmonės vėliau turėdavo papasakoti, ką jautė, kokius vaizdinius regėjo.
Tokiame seanse kelis kartus dalyvavo ir A. Šakalienė. „Man atsivėrė dalykai, kuriuos buvau pamiršusi, seniai išstūmusi iš atminties“, – pasakojo ji.
O ateitis? Ar jos nelankė pranašiški reginiai, blogos nuojautos? „Visai ne. Kai sužinojau, kas Tomui atsitiko, man buvo lyg smūgis iš giedro dangaus – mirtinas smūgis. Negalėjau suvaldyti situacijos, nervų, viso to siaubo.
Iš pradžių man net neatskleidė visų detalių. Kai ligoninėje pasakė, kad skėčiu jam buvo išdurta akis, pradėjau rėkti, subėgę gydytojai leido raminamuosius.
Tada dar nemaniau, kad jis mirs. Kankinausi galvodama, kaip mano vaikas bus be akies, kaip jis atrodys? Kaip jį sužalojo? Ką jis turėjo pergyventi? Kas tai padarė?!...“ – sunkias akimirkas prisiminė A. Šakalienė.
Per interviu prasidėjo priepuolis
Pirmasis palengvėjimas atėjo 2015-ųjų vasario pradžioje, po ketvirtinių, vadinamojo keturnedėlio, mišių. Visą mėnesį nieko nevalgiusi, tik gėrusi kavą, vandenį ir vaistus, A. Šakalienė pirmą kartą pajuto alkį. Tačiau jau gegužės 1 dieną ją ištiko insulto priepuolis. Moteris prarado atmintį.
Tąkart pas ją lankėsi žmonės iš televizijos, norėję parengti reportažą apie T. Dobrovolskį. Bekalbant su žurnalistais, A. Šakalienei pasidarė bloga, ėmė pykinti.
„Dairausi ir galvoju – kas tie žmonės, ko jie nori mano namuose? Suprato, kad reikia kviesti greitąją, pakvietė marčią. Klausiu jos, kas čia vyksta. Akvilė sako: „Jie atvažiavo dėl Tomo.“ „O kas Tomui?“ – nieko nežinau. „Jo nebeturime. Jis mirė.“ „Kaip tai mirė, kodėl man nesakei?“ „Juk pati buvai jo laidotuvėse.“ „Nebuvau...“ Visa, kas buvo susiję su Tomu, išsitrynė iš mano atminties“, – pasakojo T. Dobrovolskio mama.
Privalo susipažinti su bylos siaubu
Ištisus metus moteris sako sunkiai orientavosi erdvėje. Lyg ir buvo atsigavusi, bet vieną dieną vėl prarado sąmonę, susižalojo. Vėl sušlubavo atmintis.
„Apskritai 2015-ieji man buvo siaubingi. Išėjau iš dizaino studijos, neturėjau nei jėgų, nei noro. Tik gulėjau ir žiūrėjau į lubas“ – pasakojo A. Šakalienė.
Dabar, nuo siaubingo įvykio praslinkus dvejiems metams, moteris sako, kad jai kiek palengvėjo. Bet – vyksta skausmingi teismai. Gavusi daugybę teismo dokumentų, „visą tą siaubą“, privalo su juo susipažinti. Iš pradžių nenoromis, lapas po lapo verčia tyrėjų surinktą medžiagą.
Be to, nuolat tenka susitikti su žudikais, sėdėti šalia. „Tie viską slepia, meluoja, neturi jokios sąžinės. Dabar jų protas jau prablaivėjęs, mąsto, kas jų laukia. Kas ten ką mušė, kas kam spyrė – jiems jau praeitis, nebesvarbu. Dabar mąsto, kokia bus ateitis. Jauni gražūs vyrai... dienomis jie studentai, o naktimis...“ – nutilo A. Šakalienė.
Motinai apmaudu. Tomas iškeliaudavo į atokiausius kraštus, versdamas ją laukti ir baimintis, ar grįš gyvas. O gyvybė iš jo buvo atimta visai šalia namų, nelemtame „psichbaryje“.
Širdis iki šiol su juo
Ryšys su sūnumi išliko iki šiol. Kasryt šalia Tomo nuotraukos mama uždega žvakelę, pasisveikina, vakare – palinki sūnui labos nakties.
„Mes pasikalbame. Ypač kai man kyla kokia problema ar negaliu apsispręsti. Suprantama, tai mano fantazijos, tačiau vis dar gyvenu, lyg mūsų abiejų gyvenimas tęstųsi. Protas sako viena, o širdis iki šiol yra su juo“, – sakė žiauriai nužudyto vyro mama.
