Renginys „Muzika kaip kinas“ auga. Rengėjai ne tik imasi gyvai atkartoti lietuvių kino poetinį grožį, išryškindami nepaprastą muziką, kurtą geriausių Lietuvos kompozitorių, bet buria ir originialius atlikėjus vienam rugsėjo savaitgalio vakarui.
Koncerte pasirodys Lietuvos džiazo vokalistė Neda Malūnavičiūtė, kuri vėl dainuos prieš daugiau nei dvidešimt metų atliktą titulinę filmo „Džiazas“ (rež. R. Banionis) dainą „Toli toli“, kurtą F. Latėno. N. Malūnavičiūtė ne tik įdainavo tą dainą, bet ir įgarsino pagrindinę heroję, kurią vaidino šiuo metu laurus skinanti režisierė Alantė Kavaitė, sukūrusi filmą „Sangailės vasara“. O saksofoną, kaip ir originaliame įraše 1992 metais, pūs muzikas virtuozas Petras Vyšniauskas. Paklaustas, kaip įrašė šią melodiją, P. Vyšniauskas sako: „Atėjau į jaunimo studiją, įgrojau ir išėjau. Prašė paimprovizuoti. Užgrajindavau ant vaizdo, nemėgdavau groti, kai nematydavau medžiagos. Man paleisdavo filmą, aš užgrodavau ant vaizdų.“
Prie orkestro jungiasi muzikalumu garsėjantis choras „Aidija“, vadovaujamas R. Gražinio. Ne veltui būtent šis choras, dažnas tarptautinių konkursų laureatas – tai vienas mylimiausių Lietuvos kompozitorių chorų, kuris yra nuolat kviečiamas dainuoti jų premjeras.
Šiame renginyje daugelis kūrinių suskambės gyvai pirmą kartą. Tai – V. Ganelino muzika iš kino „Gražuolė“, „Mano vaikystės ruduo“, A. Bražinsko muzika iš „Paskutinė atostogų diena“, A. Apanavičiaus muzika iš „Niekas nenorėjo mirti“, V. Barkausko muzika iš filmo „Jausmai“. Ne išimtis ir G. Puskunigio muzika iš filmo „Avinėlio Vartai“, už kurią kūrėjas buvo apdovanotas Sidabrine Gerve kaip geriausias metų kompozitorius.
Rugsėjo 12 dieną, antrąjį rugsėjo šeštadienį, po atviru dangumi viename gražiausių Vilniaus kiemų skambės nuostabi iškiliausių Lietuvos kompozitorių muzika iš lietuvių kino aukso fondo („Gražuolė“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Adomas nori būti žmogumi“, „Mano vaikystės ruduo“, „Naktibalda“, „Herkus Mantas“, „Paskutinė atostogų diena“, „Jausmai“, „Vasara baigiasi rudenį“ ir kitų), kol žmonės mėgausis kino vaizdais, surikiuotais ir atrinktais vieno ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų A. Stonio.
